Ilgai galvojome kokio laikrodžio reikia mūsų eklektiškame interjere. Visada man mintyse buvo toks ala retro stotinis… Na ir radom, parduotuvės fone jis atrodė ne itin… Bet numatytoje vietoje – kaip čia visada buvęs.
Drebuliai
Labas,
apleidau tave, seniai nerašiau. Vis reikalai reikalai, tinguliai ir kiti velniai.
Šiandien vežėme sterilizuoti Etą. Seniai jau reikėjo. Bet vis arba pinigų nebuvo, arba jai morčius užeidavo ir reikdavo pralaukti, arba ruošdavomės kur važiuoti, o gi nepaliksi operuotos katės. Gavau čia netikėtai seną skolą tai ir prisiruošėm. Bet sąžinė graužia. Siaubas, kokie mes – žmonės – savanaudžiai egoistai. Prisidengiame kaukyte: taigi katinukas kankinasi, taigi jam bus geriau. Jeigu jau taip ir geriau būtų tai ir moterys eitų sterilizuotis pasigimdžiusios planuotą skaičių vaikų. Bet kažkodėl gi neina. O jei dar kas sumano priverstinai sterilizuoti (na kad ir JAV nelabai senų laikų istorija) tai rėkia apie teisių pažeidimus ir pan. O katinukė pagys ir nebekels MUMS rūpesčių.
Viena blogerė (vis pas ją noriu pakomentuoti, bet niekaip nerandu kaip tą padaryti, ak beraštė aš!) paskelbė akciją-iššūkį. Turiu savo asmeninį. Perskaityti bent vieną rusišką ir bent vieną anglišką knygą. Gal su rusiška pavyks? Kaip tik parsinešiau iš bibliotekos neperstoriausią Murakamį.
Beveik kas antrą dieną apsilankau pašte. Tai siuntinio atsiimti, tai išsiųsti… Dokumento jau ne visada prašo.
Ką tik laukėme picos. Ir vėl pristatinėtojas negalėjo rasti mūsų. Nors visada papasakojam kur pro kur ir kaip.
Šiandien tiek.
Salomėja
Ech…
Turiu tokį blogą klausk.salomeja.net . Mestelėjau akį į google analytics’o rodomus paieškos žodžius. Vieno mėnesio statistika. Man glumina tai KO ieško ir KIEK. Kodėl glumina? Paliksiu šį klausimą neatsakytu.
apie www.favoritepostcard.com
www.favoritepostcard.com yra popierinių atvirlaiškių parduotuvė.
Kada paskutinį kartą siuntei atvirlaiškį? Aš vakar. Bet tai todėl, kad dalyvauju postcrossinge. O šiaip prieš metus. Bet vis galvoju, kad reikia dažniau siuntinėti pažįstamiems (dabar man visi į emeilą surašykit savo adresus, o tai net geriausių draugų neturiu 🙂 ). Nes gi baisiai smagu. Mūsų adresu kadaise atkeliavo buvusiems gyventojams skirtas atvirukas. Jėtau, pagalvojau, kaip tai yra faina. Taip faina, kad net suieškojome buvusius gyventojus ir atidavėm.
Ai tai va. www.favoritepostcard.com parduotuvėje galima rasti mano menų. Na ne tik mano. Bet ir mano! Katinų, klykiančių mergų, angelų ir kt. Šiaip jau neįsivaizduoju koks jausmas apimtų jei gaučiau atviruką su savo pačios menais. Keistokokas toks turbūt. Žodžiu tie kurie visada aikčiojo kokie faini tie mano katinai ir visa kita prašome eiti pirkti reprodukcijų ir taip paskatinti mano kūrybiškumą, gyvenimo džiaugsmą, menine savivertę ir kitus panašius reikalus.
Va pvz., šitas gi nu labai gražus,ane?
Pats autoportretiškiausias gi 🙂
Jis sakė, kad smulkmenose gyvena dievai
Bet, kad pastaruoju metu jų tiek daug, kad net nebelinksma gyventi. Kaip ir visi dievai – tik trukdo 🙂
Aloha. Atvirlaiškių ešopas jau veikia. Turbūt. Dažniausiai. Bent jau šiuo metu 🙂
Kokios/kokių kosmetikos/kūno priežiūros priemonių man nereikia
Perku kažkelintą plaukų balzamą ir graužiu save už tą priemonių sandėliavimą. Bet kai internetuose paskaitau… Tai suvokiau, kad turiu ilgą sąrašą priemonių, kurių nenaudoju/nereikia/nesuprantu kam jos skirtos. O kitos moterys naudoja gi…
Žodžiu va ko aš nenaudoju:
dušo želė;
skutimosi putų/kremo;
specialaus makiažo valiklio;
veido prausiklio;
veido pienelio;
kūno losjojo/kremo;
rankų kremo;
tuo labiau kokio kojų kremo;
paakių kremo;
plaukų lako, želė, putų;
plaukų džiovintuvo;
įdegio kremo;
kūno/veido šveitiklių (pylingo);
veido kremą tik žiemą, tik kartais ir tik vietiškai (apšarmojusiai nosytei :).
Iš dekoratyvinės kosmetikos nenaudoju:
skaistalų;
lūpdažių;
visokių bronziatų (net nežinau kas tai yra);
akių/antakių/lūpų pieštukų;
spalvotų lūpų blizgių.
Mano kosmetinis kampelis tikrai nekelia siaubo vyrui, nes pusė, o gal ir daugiau, kūno priežiūros priemonių yra bendros.
Kinai ir spalvos
Gal ir visai smagu pirkti pas kinus. Gi niekada nežinai ką gausi. Štai pirkau tokį laikrodį:
O gavau tai tokį:
Šiaip jau tokio, kaip gavau pas juos puslapyje net nėra. Bet gi man gal visai ir nieko tas pilkšvumas ir kad skaičių skalė juodam fone, o ne baltame. Na bet gi vistiek… Norėjau raudono, nebuvo, kaži kokį būtų atsiuntę…
IT ir žmonės
Visi žino, kad aš turiu stiprią skambinimo fobiją ir apystiprią atisliepimo. Matau, kad dar daugiau yra žmonių turinčių rašymo fobiją. Nežinau kodėl. Bijo klaidų? Ar raštu užfiksuotų faktų. Nes aš per tas savo fobijas neįsimenu, neišgirstu, nesuvokiu apie 60% telefonu svetimo žmogaus pasakomos info. Pvz., neišgirstu kokia įmonė man skambina ar dar kokių detalių ir nesugalvoju perklausti.
Kodėl yra rašymo fobų? Įvairiose anketose nenurodau savo tel. nr, o jei laukelis privalomas – įrašau beleką. Ne dėl privatumo saugojimo. Nebėra ką saugoti, googlėje galima rasti kur mes gyvename, belieka tik šiaip saugotis ir per petį pažiūrėt. Dėl to, kad man neskambintų. Ir neseniai gavau laišką. Tram param, man nepavyko su jumis susisiekti, tai tram param, siunčiu, rašau tram param. Skaitau aš tą laišką ir galvoju, nu fak, tai kaip nepavyko susisiekti jei aš skaitau tą laišką? Ar tai nėra pavykusio susisiekimo įrodymas? Tam ir turiu telefoną su patraukliu interneto planu, kad su manim būtų galima susisiekti. Na taip, “Panelės” žurnalistė kažkada sakė, kad aš vienintelis per jos praktiką straipsnio “herojus” su kuriuo susitikimą nuo a iki ž suderino tik e-paštu. O kas iš to jei būčiau pakalbėjusi telefonu ir pusę info kur kada kaip iš išgąsčio praleidusi?
Ir dar vienas įdomumas. VIS DAR gajus šveplas tekstas. Dirbau gi žiniasklaidos srityje. Taip, aš kaip ir visi normalūs redaktoriai-žurnalistai-kitos pareigos ištrindavau šveplus spaudos pranešimus jų nė neskaičiusi. Dar įdomiau, kai žmogus pusę laiško ar kito teksto parašo šveplai, pvz., dvi pirmas pastraipas, o likusį jau normaliai. Ką tada galvoti? Kad klaviatūra sugedusi buvo?
Tokie mano įrašai gana periodiški. Gal kada nors pasidarysiu statistiką, pvz., 2009 metais žmonės nebuvo atradę interneto ir lietuviškos klaviatūros, 2011 metų pabaigoje situacija ta pati, 2015 metai – o kas tas laiškas?
Ė! Ką tas dėdžius ten daro?
Šiandien truputuką tvarkėmės
atkėlinėjom daiktus ir panašiai. Mat purškėme viską dichlofosu “kobra”. Kodėl?
Istorija prasideda nuo to, kaip mes iš tokio “Infošopo” pasiėmėm katytę Etoškytę su visu blusų derliumi. Princesė Kitutė jau tada sakė, kad nieko gero iš to besikasančio padaro nebus. Na iš padaro tai nieko blogo, o va jos draugužės blusos išsikraustyti nenori. O daryta daug. Du kartus pirktas ala ekologiškas blusų naikiklis. Tada kokius keturis kartus pirktas chemiškas, kur po 30lt vienai katei ir tikrai tikrai padeda. Plauta antiblusiniais šampūnais, skalbti kilimėliai ir panašiai. Neštos pas veterinarą purkšti spec. purškalu. Ir ką? Ir nieko. Vakar Etos vos nenužudėme išbandę liaudišką variantą – čemeryčių vandenį. Blogiausia, kad Kitė netoleruoja blusų ir ta viena kelia baisiausią alergiją. Šiandien vėl užliopinom brangių chemikalų, išpurškėm namus kobra ir išsikraustėm su visomis katėmis. Ar padės? Nežinau ar tikiu.
Bet va, tas tvarkymasis akis bado. Ir rėkia, kad mums reikia reikia reikia lentynų. Nors tikėjausi, kad knygų krūva didesnė, o čia telpa ant vieno peudostaliuko :/
