Salomėja keistokas žmogus. Tai dingsta, tai atsiranda…
Tie mano nykštukai, kurie aną kartą sulindo į serverį, smaginasi paprastai. Dažniausiai pasigauna Etoškę. Įbruka jai į dantis kaži kokio gyvio koją ar uodegą ir liepia būti gaisrinės mašina. Ir Eta būna. Lekia, eismo taisyklių nežiūri ir kaukia kaukia. UaUaUaUuuuaaaa.
O kai Eta būna nenusiteikusi, tai tie įkalba Kitę. Tik vietoje kojos ar uodegos, tą paperka mano vilnone kojine.
Dabar liko tik astronominio sulaukti. Wūhū laukia gėlėtos suknelės. Ai nu nelaukia, bet pilna humanų už kampo 🙂
Seniai seniai… Kai Kitutė buvo vienintelis mūsų katinukas… Tai va, Kitutė turėjo tokią žadinimo techniką. Ateidavo į lovą ir šiurkščiu liežuviu pradėdavo laižyti lovapriekį :). Lyžt lyžt. Žvilgt. Miega. Lyžt lyžt. Žvilgt. Lyžt lyžt. Žvilgt. O prabudo! Einam valgyt, einam valgyt, einam valgyt! Kartais ištrenkdavau aš ją iš lovos. Tada gi ji atsistodavo kur tolėliau ir pradėdavo laižyti ką nors kitą. Pvz., duris. Lyžt lyžt. Žvilgt. Miega. Lyžt lyžt…
Dabar prisideda ir Etukas. Abi katulės kaip susitarusios pradeda kelti 8 ryto, likus dar valandai miegelio. Vienas iš jų triukų yra surengti gaudynes. Ir būtina sąlyga bėgioti per mus. Geriausiai – stipriai šokinėjant nuo vieno ant kito. Dar geriau – ant kokios pūslės :). Dar miegat? Dar bėgiojam.
Dar Etoškė labai mėgsta ateiti prie galvos ir pradėti kasti/draskyti čiužinį. Spyruoklės tada net aidi ausyse. Prasimerki – prasideda nuoširdžiausias murkimas ir rodymas, kad reikia eiti. Na ten. Ten, kur bliūdukas.
O pastarosiomis dienomis miegamajame ant džiovyklės sausėjo išskalbta patalynė. Tai Eta prisižiūrėjus Kitės laižymo bajerių sugalvojo dar geriau. Įsikanda paklodės kampą ir čiaumoja. Sklinda toks garsas: čep čep čiaum čiaum, čep čep čiaum čiaum. Ir tą darydama stebi. Tik prasimerki – sprunka. Tik užsimerki – grįžta čiaumot. Tada pas mus skraido pagalvės. Bet ką darysi. Tenka keltis ir eiti sausiukų duoklės atiduoti.
Ateinu į paštą. Siųsiu 4 siuntinukus ir vieną atsiimsiu. Stoviu eilėje. Prieš mane stovi +-mano amžiaus vaikinas. Kalba telefonu. Iš kalbos ir bendro vaizdo atrodo visai normalus. Lyg ir intelektas nesutrikęs. Ateina jo eilė. Prieina prie langelio. Ištraukia iš kišenės saują, kokius 6-7 vnt, sėklų pakučių. Sako, reikia išsiųsti. Paštininkė prie tokių jau pripratusi klausia ar minkštą voką duoti?
-m?
– ar paminkštintą voką, ar paprastą?
-m?
– tokį ar tokį?
-ai, tai paminkštintą…
Paduoda. Vaikinas stovi. Stovi. Stovi. Paštininkė, jau nekantriai sako, tai adresą rašykit. Vaikinas jai kiša lapelį. Paštininkė sako, tai jau pats rašykit. Vaikinas klausia kur. Galiausiai parašo. Paštininkė pažiūri. Sako gi šalies neparašėt, kur siųsit?
– Į Airiją.
-Tai ir parašykit.
-Tai nežinau, kaip Airija angliškai.
-Tai bent lietuviškai parašykit.
Po to ten jie aiškinosi registruotą, neregistruotą, pirmenybinį, nepirmenybinį…. Maniškė kasininkė vienu pirštu suspausdino tuos 4 adresus, pagamino faktūrą, atnešė siuntinį ir kaip sekėsi siųsti sėklas aš nebemačiau.
Ir visada mane suglumina tie, kurie atitempia televizoriaus dėžę ir liepia ją išsiųsti. Ar sėklas kišenėje atsineša. Taip, namie gal nėra voko, ar didelės dėžė, bet ją galima nusipirkti, tada prie stalo (yra beveik visuose pašto skyriuose susitvarkyti savo siuntinį). Ir kur rašyti adresą, ar kuo skiriasi pirmenybinis nuo paprasto laiško galima rasti pašto svetainėje, arba net stovint eilėje pasiskaityti. Juk paštuose pilna informacinių plakatų.
Bet gi ne, geriausia kai pačiam nei galvot, nei daryt. Čia tau ne “like” mygelį spustelėti.
Neseniai gavau vieną stilingos apdovanojimą, dabar gi antrą.
Šiaip lyg ir nereaguočiau. Antras kartas ten ir taip toliau. Bet galvoju, o ko ne? Užėjo grafomanijos valandėlė, tai nesunku gi :). Dar septyni dalykai apie save.
Šį kartą apie tas kas yra mitai, o kas yra tiesos.
1. Salomėja labai daug skaito.
Mitas. Skaitau tikrai mažą dienos (ir tai ne kiekvienos) dalį. Dažniausiai apie valandą, pusantros prieš miegą. Savaitgaliais dar truputį rytais :).
2. Salomėjai nepatinka šunys.
Mitas. Nenorėčiau tokio gyvūno laikyti. Neįdomu juos ir niurkyti be galo. Tačiau man šuniukai patinka. Ypač slapta šerti nuo stalo, nes dažniausiai to negalima 🙂
3. Salomėja nemoka groti jokiu instrumentu.
Tiesa. Nors namai pilni gitarų, būgnų, dambrelių ir dar turbūt kažko, aš visiems jiems esu gana abejinga ir man dėl to nė kiek neskaudu 🙂
4. Salomėja nekenčia visko kas ekologiška.
Mitas. Taip, aš labai mėgstu šaipytis ir kai kuriose situacijose sakyti “tai labai neekologiška, ne ne”. Bet aš visada stengiausi mylėti gamtą ir gyventi santarvėje su aplinka. Dar iki šito bumo.
Aš skeptiškai kilsteliu antakį, kai kas nors liepia taupyti popierių, mol tai ekologiška gi ir ką nors tiesiog peržiūrinėti ekrane. Popierius gaminamas iš greitai atsinaujinančios medžiagos, pats irgi greit suyra, o štai visi serveriai, kompiuteriai – tikrai ne.
Taip pat aš stengiuosi naudoti organiškesnę, natūralesnę kosmetiką. Dėl maisto neturiu jokių iliuzijų. Ir mėšlas ir sintetinės trąšos lygiai taip pat kenksmingos jei naudojamos netinkamai. O druska yra druska nežiūrint to iš himalajų ji ar Rusijos kokios.
5. Salomėjos mėgstamiausia spalva yra raudona.
Tiesa. Tačiau nusiraudoninusi plaukus nustojau rengtis raudonai. Netinka vienas prie kito. Bet interjere ir visur kur kitur raudona yra number one. O ryškiai žalia yra ta pati raudona 🙂
6. Salomėja nemėgsta supermamų.
Mitas. Nors mama aš būti neketinu, bet prieš kitas mamas neturiu jokio nusiteikimo. Kaip ir su kiekvienu atveju būna išimčių (juk jei pasakyčiau, kad Petras, kuris yra gėjus yra lochas, tai dar nereiškia, kad taip galvoju apie visus gėjus, juo labiau apie visus Petrus).
Punktas liečia ir supermamų forumą. Vieni į jį žiūri, kaip į vientisą reiškinį, kiti gi išskaido gabaliukais. Aš prie antrų. Subforumai kuriuose aš leidžiu laiką neturi nieko bendro su visuomeniniais stereotipais.
7. Salomėja nepasiduoda kitų įtakai.
Mitas. Kitaip manęs nebūtų tokiose vietose, kaip feisbukas. Neturėčiau tačniafono. Nevalgyčiau sušių. Neįsimylėčiau. Turbūt net neturėčiau draugų.
Va taip va.
O apdovanojimą perduodu Virgilijai. Stilius tai yra? Yra. To ir užtenka.
Primenu taisykles:
Tik dar pamiršau savižudžių zuikelių kalendorių nufotografuoti
Nuo 9 iki 12 tik pakavau, pakavau, pakavau 🙂 Skaičiavau, skaičiavau, skaičiavau 🙂
Taigi šiemet vėl siaučia stilingų blogų apdovanojimai (Stylish Blog Award). Pernai gavau tokį apdovanojimą, bet nuignoravau. Nes ai. Šiemet ir vėl man jį paskyrė ir galvoju gi imsiu ir nenuignoruosiu 🙂 Vienas kitas kartas paskui bandą nekenkia :). Taigi gavau šitą reikalą iš PinkCity. Niekada nesigilinau kas visą tai sugalvojo. Žinau tik trumpas taisykles:
7 dalykai apie save? Hm, aš gi rašau taip dažnai, kad visi jau visą žino. Bet jei kartojimas yra mokslų motina, tai gal imsiu ir pasikartosiu.
1. Labai labai nemėgstu, kai lietuviškai rašoma be lietuviškų raidžių. Nesuprantu daugelio pasiteisinimų, nemanau, kad taip greičiau, o jei ir greičiau tai ką? Atmetu darbinius pasiūlymus jei jie rašyti šveplai.
2. Negaliu pakęsti ikrų nors niekada jų nevalgiau. Man tai yra kažkas vizualiai, morališkai ir visaip kaip kitaip baisu.
3. Turiu lengvą pamišimą dėl atvirlaiškių. Nuolatos juos medžioju, perku, siunčiu, bėgioju iki pašto dėžutės kas rytą ir galiausiai net atidariau elektroninę parduotuvę. Viskas iš tos aistros.
4. Aš nemėgstu gaminti valgyti ir tai mūsų namuose daro Jis. Bet jei jau ką nors gaminu – man visada gaunasi gerai ir skaniai. Gamindama VISADA improvizuoju. Niekada nesu gaminusi tiksliai pagal receptą, turbūt niekada nesu gaminusi du kartus taip pat nieko patiekale nepakeisdama.
5. Slapta aš svajoju apie banalias, tingias atostogas šiltuose kraštuose, kur daug saulės ir šiltas vanduo. Nors vieną kartą gyvenime! Prie to pačio – niekada nesu skridusi lėktuvu.
6. Neturiu skolų ir paskolų, išsimokėtinų daiktų. Mažiausią savo gyvenime atlyginimą uždirbu būtent dabar ir jis yra 27,7 kartus mažesnis už didžiausią mano gyvenimą gautą atlyginimą (tokį gavau savo pirmame darbe maždaug po kokių 8 mėnesių). Ir dabartis man gerokai labiau patinka.
7. Turiu katinų glostymo ligą. Tik pamatau kokį ir iš karto noriu glostyti. 🙂 Net jei jis purvinas laukinis katinas.
Na ir kam čia perduoti apdovanojimą, a? Skiriu jį g12 :), žmogui, kuris visada skeptiškai žiūri į tokias pievas. Dar labiau nei aš.
Bet tas blogas turi savo stiliuką, tegul ir kaip vienas redaktorius sakė – neįkišamą į jokią kategoriją. O ir mano piešinio fragmentas puošia tinklaraštį 🙂
Turiu tokius du. Ketvirtus metus bebaigiantį Dell, kuris gedo milijoną kartų, bet vis dar yra geresnis negu aš išgalėčiau nusipirkti dabar, tarkime paskyrusi tam kokius 1800. Tas kompiuteris yra su “Windows 7” ir pažįstu jį kaip nuluptą. Ką darant užsiožiuos, ir kiek laiko reikės palaukti kol baigs. Net pradėjau su juo bendrauti, kaip su kokiu gyvūnėliu. Oi tu ant ribos, tai gal aš tavęs nesivešiu, bet tu čia vienas irgi neliūdėk…
Dar vienas Aceris, kuriuo dabar rašau. Priskiriamas netbukų kategorijai. Ir jo viduje Linux. Ubuntu. Nors aš nesibaidau šios operacinės sistemos, bet dažnai jaučiuosi durna. Nes kartais nesuprantu ko jis iš manęs nori, o jis nesupranta ko noriu aš. Todėl, pvz., dabar rašau naudodama naršyklę Firefox. Man tai yra smūgis į pilvą. Ir skaudus.
O kitas aparatas tai Androidinis. Su juo irgi dažnai nesusikalbu. Pvz., kai išjungiu GSMinį internetą ir kada nors noriu jį vėl įsijungti – nulis reakcijos. O išjungti tenka. nes nors ir viską viską kas gali naudoti internetą atjungiu – jis vistiek ten kažką veikia be mano žinios. Tenka perkrauti telefoną. O tas trunka kokias 5 minutes.
Už klaidas nepykit. Spelčekeris neįjungtas 🙂
