Nori jie, kad policija atvažiuotų, kai iškvieti. Dar jie nori, kad gaisrinė atlėktų gaisrų gesinti. Nori jie, kad gatvės būtų apšviestos, ir duobes užlyginti būtų visai neblogai, o dar ir sniegas jei nuvalytas – puiku. Nori jie gauti motinystės išmokas. Ir ligos, bedarbystės, senatvės. Nori nemokamo mokslo ir gydimo. Nori ir nori. Bet kai reikia bent truputį duoti – raukosi baisiausiai. Ir aš čia nekalbu apie lenkišką dešrą, rusiškas cigaretes bei baltarusišką benziną.
Penkių minučių katinas
Kai kurie santykiai prasideda nuo lentynų
Mano ir g. prasidėjo būtent nuo jų. Šiaip aš ilgą laiką galvojau, kad dėl ožių su kuriais labai jau negražiai elgiamasi. Tačiau visgi dėl mano komentarų vieno blogo letynų temoje. Jau nepamenu koks ten tas komentaras buvo, bet kažkas tokio, kad ir man reikia lentynų. Būtent tada jis atkreipė į mane dėmesį, ar tai apskritai suvokė, kad yra tokia va Salomėja. O po to ten visi ožiai, paintbolai, drožti kumštukai, miškas ir pasileido 🙂
O lentynų tai iš tikro reikėjo. Tada prieš tris metus jau neturėjau kur susidėti knygų. Tada visas turtas turėjo susispausti vienišoje svetimoje lentynukėje:
Tada mes jau buvome sugalvoję, kad šioje vietoje puikiai tiktų tokia lentyna:
Aišku visi labai kreivai į tai žiūrėjo, o mes taip ir neprisiruošėme jos pagaminti. Gal ir gerai. Nes ji labai graži, o bet tačiau gera tik kai turi penkias knygas. O aš tik penkių knygų nesiruošiu turėti.
Na ir pagaliau, praėjo trys metai nuo tada, kai lentynų poreikis buvo išsakytas. Ir praėjo daugiau nei metai, kai knygos buvo sandeliuojamos tiesiog ant žemės…
Mes susiėmėme ir per dieną pasigaminome naujas lentynas! Kainavo jos mums tik kampučius (<50Lt), nes visa kita yra tai kas kitiems kur nors atliko. 1,58×2,45, o jau tiek daug užimta! Greitai reikės naujų :). Ir g. man vakar sako: “tai baigėsi vienas svarbus mūsų santykių etapas” 🙂
taigis… praeiviai
Tai sakot tryliktas penktadienis? Mėgstu penktadienius. Turbūt dar nuo mokyklos laikų. Nors jau bandau išguiti tą skirstymą pagal dienas. Mėgstu 13. Žodžiu man tai viskas gerai. Bet ne visiems.
Spaudos kioske mane labai myli. Tai su dideliausia meile įbruko papildomų lipdukų. Gaila, bet aš juos “danešiau” tik iki pirmo konteinerio. Net nežinau ką ten rinkt reikia.
Pašte manęs klausia ar reiks faktūros. Taip taip sakau, ir dar galva palinksiu. Po to jau kai faktūros spausdinimo metas ateina, ji viltingai sako: “tai nereikia faktūros, ar ne?”.
Maximoje prieina prie manęs tokia moterėlė. Sena jau, visa raukšlėta tokia. Prašo perskaityt kas ant kremo parašyta. Koks jis, klausia? Stangrinamasis, nuo raukšlių… Tai ji manęs klausia, o tai išlygins man veidą? Ir rodo savas raukšles. Na, sakau, taip jie rašo. Nesąmonė, vos ne rėkia jau ji. Nusipirkau aną kartą ir nieko jis man neišlygino! Tai aš sakau – visi jie tokie patys. O ta gi bumba, kad o pinigai tai dideli. Ir ką aš? Aš nieko.
Stoviu eilėje. Teta už manęs sako: – pasakykite prašau, kokia šiandien savaitės diena? Penktadienis. Ak, penktadienis! Kaip gerai, tai tada dar turiu laiko.
O tada už mūsų atsistoja du tokie sudaužyti obuoliukai. Optimos alų perka. Mandagučiai tokie. Tai visiems iš eilės bandė maximos kortelę įkišti. Na gal jūs neturite, gal jums reikia, pasinaudokite, pasinaudokite…
Katukų meilės metas
Herojai
Ar tapatinatės su knygų ar filmų herojais? Ar skaitydami svajojate būti, kaip jis ar ji, o gal matote, kad jau esate, kaip jis ar ji?
Man dažnai taip nutinka. Ir retai kada tai susiję su išvaizda. Jei kalbant apie išvaizdą tai aš turiu tik vieną idealą. Tai Mila Jovovič pirmoje “Absoliutaus blogo” dalyje. Plaukai, jų spalva, figūra, makiažas, apranga. Svajonė.
O štai visa kita… Daugiausiai charakterio panašumų randu su A. Kamenskaja (A. Marininos detektyvų personažė). Aš lygiai taip pat jaučiuosi, kai bijau, kai nenoriu bendrauti, kai jaudinuosi kas ką pagalvos. Nors šiaip skirtumų milijonas – ji blanki smulki pelė, aš ryški ir spalvota 🙂
Bet šiaip jau aš visada būnu berniukas. Aš sau buvau ir Tomas Sojeris, ir Kalis Bliunkvistas, o ir ne taip jau retai – koks nors Murakamio knygos veikėjas.
Dar apie tą patį
Skaitydama knygas apie musulmoniškas šalis visada džiaugiuosi. Tuo, kad gyvenu visai kitokioje visuomenėje. Tuo, kad dar iki mano gimimo daugelis moterų pasistengė dėl lengvesnio gyvenimo. Teoriškai dabar viskas lyg ir tavo rankose. Gali rinktis. Būti prezidente, seimo pirmininke, gydytoja, elektronikos inžiniere, namų šeimininke. Lyg ir gali būti kas tik nori.
Deja, tai tik apvalkalas. Ir man dėl to labai liūdna.
“Panelėje” skaičiau apie jauną veterinarę. Nuo vaikystės žinojo, kad ja taps. Tikslingai to siekė. Palankių aplinkybių dėka turi pavyzdinę kliniką, į kurią atseit užsienio atstovai atvažiuoja pažiūrėti. Skaitai ir matai, kaip mergina džiaugiasi savo darbu. Daugeliui tokia nuotaika tik tolimas miražas. Dirbti tai kas patinka, ir taip kaip patinka. Apie asmeninį gyvenimą daug nepasakoja. Tik kad juokauja apie tai, kad princas su žirgu į kliniką turėtų apsireikšti. Straipsnelis yra skiltyje “Idėjų bankas”. Žmonės pasakoja apie savo verslus, koks nors ekspertas pakomentuoja, metų gale renkamas geriausias versliukas.
Man labai liūdna buvo perskaičius “ekspertės” komentarą. Čia gi dalis jo:
“Žinoma, norint išlikti moterimi, o ne tik tapti sėkminga verslininke, reikia neatsiriboti ir nuo savo asmeninio gyvenimo, nepaaukoti sveikatos dėl verslo. Žmogus privalo džiaugtis gyvenimu ir jį nugyventi kuo prasmingiau, atrasti savo laimę: kurti šeimą, susilaukti vaikų. Vienas iš geriausių būdų tapti laiminga moterimi – realizuoti save ne tik versle, bet ir šeimoje. ”
Va taip va. Žmonės vargsta, gyvenimo prasmės ieško, o čia tau ant padėklo.
Praeitame numeryje buvo aprašomas garsusis šokoladininkas, jo verslą komentavo šokolado fabriko vadas. Ten nė žodžio nebuvo apie tai, kad dar ir žmonos bei reikėtų prie šitų kakavos pupelių. Keista, bet automatiškai nebuvo nuspręsta, kad jis nelaimingas vyras, vien todėl, kad šokoladą daro, o ne vaikus čiučiuoja.
Tokia ta visuomenė. Jei į tave žiūrima, kaip į veislinę karvę, tai tu gali ir mūkt gražiausiai, ir superkarvės kostiumą apsitempusi pasaulį gelbėti. Vistiek kol neapsiveršiuosi – visi sakys, kad esi nelaiminga, karvė, kuriai kažkas negerai.
Dalykėliai
Labas,
kiek daug dalykėlių sukasi ir sukasi galvoje. Apie tą, šitą ir aną. Neseniai pliurpėme su drauge. Tipiškas moteriškas pokalbis. Jo metu draugė pasakojo apie kitą savo draugę nemėgstančią dažytis. Na ir iš to išėjo kalba, kad jei jau likimas nedavė ryškių bruožų mes turime pačios juos “nusipiešti”. Jei reikia, tai ir kiekvieną dieną. Reikia gi save mylėti. Iš vienos pusės aš sutinku. Myli save, puoselėji, stengiesi būti gražesne. Kita vertus, o jei myli save tokią kokia esi? Gal su balkšvomis blakstienomis jautiesi geriau, nei su juodomis, kurių net paliesti negali idant neišsiterlioti. Juk būti ryškiomis, lieknomis mus verčia dirbtinai formuojama nuomonė. Čia toks dvipusis pamąstymas.
O ar būtina visur sutarti? Mano ir mylimojo nuomonės skiriasi dažnai. Mes skaitome skirtingas knygas, tiesa, kartais tos tiesės ir sueina į vieną. Mes baisiausiai ginčijamės, nes jam kai kurių svetainių dizainai baisūs, o man netgi visai aštuoneto su pliusu verti. Bet nesislapstome vienas nuo kito. Jau milijoną kartų stebėjausi, kaip forumietės prisiperka atvirukų, ar ženklų ir taria “kad tik mb (mano brangusis) nesužinotų”. O gal maniškis tikrai pilną rūsį katanų prikišęs dreba, kad aš nepatikrinčiau?
Ir dar iš dalykėlių galvoje serijos. Jau ne pirmą kartą girdžiu tokį dalyką. Pvz., paklausi apie kokį nors mistinį personažą, žvaigždę ir t.t. ko nors panašaus į – ar jis normalus? turi savo gyvenimą?- ir sulauki atsako – tai jo, turi žmoną, vaiką… Ir daug kur tai matau. Kalbama apie žaidimų įtaką gyvenimui – ne ne, nieko blogo jie neįtakojo, taigi turiu žmoną, vaiką… Tarsi tai normalumo įrodymas. Bet juk daug kas turi žmonas/vyrus ir vaikus ir tai anaiptol nėra, kažkoks įrodymas (pilni kalėjimai vedusių ir vaikuotų).
O praeitas sekmadienis buvo verbų. Išėjom į miestą, o ten minios plūsta į bažnyčias. Net nustebau, nes visada atrodė, kad jau nebėra tikinčiųjų. Man pačiai kaip ir nešauna galva eiti ten. Kita vertus… Gyvenimo eklektika. Per Kaziuko mugę perka verbas ir pagoniškus žalvarinius papuošalus :).
Daug čia dalykėlių tau prikaupiau, ane? Pamąstai, parašinėji, padiskutuoji ir gyveni toliau.
Iki,
Salomėja
Pašte
Dabar siūlo ne loterijos bilietus, o velykinius atvirukus. Moteriškaitė susimoka mokesčius ir išgirsta:
– Gal velykinių atvirukų?
Klausia:
– O ar yra išleidimo data ant jų?
– ?
– Na ar parašyta kada jie pagaminti?
– Ne.
– A, tada paimsiu kelis. Nes matot, Velykos tai kiekvienais metais būna, nusipirksiu kokį senesnį, tai ką žmonės galvos gavę…
1970
Šita baisi ir visai nejuokinga gaisrų tema priminė mano gaisrinėjimus 1 ir 2 Žirmūnuose. Visai nieko linksmo. Bet prisiminimas prišaukė linksmų prisiminimų, nes perskaičiau tuos senus ką tik paminėtus įrašus ir pakikenau iš to, kaip PinkCity susikaupė ir paklausė ar aš išsiskyriau su vyru :). Taip jau būna :). Ir kaip greitai bėga laikas.
O šiandien man pašto dėžutės kalėdos. Gavau visko daug daug ir tai man sukėlė susirašinėjimo laikus. Gi buvo laikai, kai duodavau į vaikišką laikraštį skelbimą, o tada sugriūdavo dešimtys laiškų. Vienas toks atvejis išvirto į ilgametę vis dar besitęsiančią draugystę.
Bandau vėl pradėti sportuoti. Šiandien išradau, kad priešais dviratį treniruoklį pasistačius skalbinių džiovyklę, o ant jos pasidėjus knygą – taip patogiau, nei ją laikyti rankose. O skaitant greičiau laikas bėga, ne taip nuobodu 🙂