Kaip gyvena kai kurie daiktai

Pirkau kadaise odinę striukę. Pigiai. Už kelis litus. Kaip visada. Nežinau kur ir su kuo ji gyveno seniau. Parsinešiau, porą kartų pavedžiojau ir neprilipo. Eilinio tvarkymosi metu atidėjau į krūvą “keliaus į konteinerį”. Jis dažnai peržiūri tą mano krūvą. Išsitraukė striukę, pasimatavo. Prilipo. Ir ji gyveno jau ko gero trečią gyvenimą. Tada jis rado sau tobulą ir šiai vėl teko pamestinukės dalia. Kartą neturėjau ką užsivilkti. Tai yra turėjau, bet jis atėmė, nes mano vilkalas buvo nebeparodinis. Sakau, nu duok man tą striukę, šiandien bus gerai. Ir prilipo. Ketvirtam gyvenimui. Žvalgausi į vitrinas ir nesuprantu kas man joje nepatiko. Gal per mažai nešiota buvo…

Truptrupai

Niurkau Etoškę. Ji muistosi. Aš niurzgu, sakau, kad tau Etuk myluotis tai su juo, o ninzes žaist tai su manim. Kaip čia gaunasi, kad jis kaip mama, o aš kaip tėtis?

Įsitikinau, kad galiu laimėti konkursus jei jie nėra loterija. (Konkursai tai tie, kur reikia ką nors daryti, rašyti, piešti, fotografuoti, o kažkas išrenka laimėtoją ne feisbuko laikų skaičiavimo būdu. Loterija yra visa kita, kur ir ką tu darytum, laimėtojas yra renkamas burtų keliu, arba surinkęs daugiausiai mistinių laikų).

Graži pakuotė. Graži ir mergaitė.

O jeigu taip ištikro? Praha?

Nemirtingumas

Visą rytą akis bado vaizdelis pro miegamojo langą. Du vyrukai antrame kito namo aukšte tvarko balkono stogelį. Vienas jų užsiropštęs ant gana nuožulnaus to stogelio ir prisukinėja kažkokias statybines medžiagas. Atsiklaupęs ir yra beveik žemyn galvą. Neprisirišęs. Juo pagalbininkas balkone stovi ant kopėčių prie pat krašto, iškėlęs rankas kažką prilaiko. Kvaili ar drąsūs? Nesvarbu, nes mano mintys yra vampyrų, undinių, nemirtingųjų, fėjų, angelų ir kitų to žanro knygų pasaulyje. Juk jeigu koks TOKS personažas drėbtelėtų žemyn galvą į kiemą, tai tik apsikvailintų. Ne daugiau.

Pats nemėgstamiausias žodis

Pats nemėgstamiausias mano žodis yra “stebuklas”. Pastaruoju metu jo matau daug ir dažnai.

Nėščia moteris feisbuke?  Prierašas: laukiu stebuklo. Ir komentarai “oi, linkime sėkmės ir sulaukti mažo stebuklėlio”. Wtf? Vaikas toks pats stebuklas kaip ir aš. Tik trisdešimt metų jaunesnis. O aš ne joks ne stebuklas, o žmogus iš visokių ten cheminių elementų.

Prasideda žiema? Tai jau mol visuose portaluose matysime “stebuklų metą”. Nėra per Kalėdas jokių stebuklų. Yra nuoširdus darbas kuriant santykius. Malonus bendravimas – laukimo kulminacija. Jaukumas. Gal net kiek magijos. Bet ne stebuklas!

Net mano mylimose fantasy knygose nesišvaistoma tuo žodžiu. Ten yra burtai, kuriuos sukelia burtininkai. Ten yra magija. Bet ne kažkokie stebuklai iš niekur į niekur.

Pikta aš? Ne. Aš netgi vienintelė romantikė mūsų šeimoje. Svajotoja ir fantazuotoja. Bet gi net manieji nykštukai ar nematomas draugas nėra stebuklas, o konkretūs pavidalai, kurie aišku iš kur atsirado ir aišku kur dings po mirties.

Kodėl aš rašau ką rašau

Patys baisiausi blogerių įrašai būna apie bloginimus. Ir rašytojų knygos apie rašymus. Bet knygos apie rašymus dažnai labai populiarios, įrašai apie bloginimą taip pat. 🙂 Painiava.

O bet tačiau, metai bėga. Rašau rašau ir vis dar susilaukiu tų nesąmoningų klausimų kodėl gi tai darau. Arba kvailokų pastebėjimų. Cituoju miesto kauką: “Toks blogas netinka tik vienišiams, kurie atsiliepimus sau rašo, bet ir tai netikiu, kad jų nedomina dėmesys, nes sau rašyti patogiau į kokį OneNote.”. Čia apie tai, kad visi rašo tam, kad skaitytų ir tam kad susilauktų dėmesio.

Turiu savų priežasčių kodėl rašau tai ką rašau.

1. Niekiviskmėjinėjimai. Šitas blogas yra mano meilė, mano trečiasis, ar tryliktasis aš. Mazochistė, mizantropė, grafomanė. Atvira tiek daug tam, kad galėčiau paslėpti. Daugelis mano, kad viską žino ir net nepastebi, kad kažko trūksta. Be to reikia turėti kur pasigirti apie naujus batus, pakeikti lochus, rašyti atvirus meilės laiškus, mėtyti namiokus, išreikšti dėmesio poreikį, pasirdyti. Bliam, taigi fainai nu!

2. Blogas, kurio neafišuoju, bet ir neslepiu yra toks tarsi kamputis į kurį nulendama pasidalinti neviešomis žiniomis. Čia kaip “einam parūkyt, ką papasakosiu” :).

3. Šiukšlynėlis yra tam, kad aš nepamirščiau ką perskaičiau, ar skaičiau kažkurio autoriaus knygas, ir ar man patiko. Triženklis skaičius knygų per metus, o aš nesu vaikščiojanti enciklopedija. Tiesa sakant net nepasakyčiau pavardžių tų autorių, kurių knygą ką tik perskaičiau ir aprašiau. Nes pagūglinau pagal pavadinimą, o tada iš “Knygų klubo” nokopipeistinau tas pavardes. Bet visada galiu pasižiūrėti. Kaip ir geometrijos teoremą, todėl niekada mokykloje nesupratau, kam jas nešiotis galvoje? Galiu pasitikrinti ir net viršelį prisiminti! Perskaityti savo pastabas, anotaciją ir atgaminti kas ten ir kaip ten. Ir ką? Mano kolegos, tie patys (tas pats), kuriuos (kurį) cituoju :), sako, kad rašo dėl populiarumo. Kartais matosi. Nes yra knygų blogų, kuriuose atsiliepimai apie knygas sudaro mažesnę įrašų dalį. Tokie niekada nesupras, kodėl atsisakau eiti į radijo laidą ir kalbėti apie savo šiukšlynėlį ir knygas. Kaip gi taip? Taigi tas blogas vienintelis iš mano rašomų, kuriame visiškai nesvarbūs jo skaitytojai ir jų skaičius. Tai ką ten kalbėti? Sako, reikia stengtis, kad leidyklos pastebėtų. Knygų duotų. Na vienu metu stengiausi, tai užsiroviau ant Alma Litteros. Tada spjoviau ir sakiau, kad užteks man ir bibliotekų. Aš tenoriu skaityti, o ne teisines problemas spręsti. Na ir tada atsirado kitų leidyklų. Pačios atsirado. Kontaktai mano vieši. Tokiais atvejais aš visada primenu sau, kad nemesti kelio dėl takelio yra geriausias sprendimas ever. Aš skaitysiu ir užsirašinėsiu ką galvoju, o jūs jau kaip norit.

4. Veni vidi – kai užeina tas jausmas, kad norisi ką nors parašyti ne į temą, pajausti ką reiškia ieškoti geros nemokamos iliustracijos. Jei į Niekiviskmėjinėjimus ateina tūkstantis žmonių ieškančių, kaip ištrinti facebook, tai man kyla noras jiems padėti. Jei šimtai žmonių ieško kaip dažyti plaukus chna, tai irgi noriu pasidalinti patirtimi. Jei jau kokius tris metus labai populiari ateinančių į Niekiviskmėjinėjimus užklausa yra ką dovanoti per įkurtuves, tai jaučiuosi tarsi skolinga tokį įrašą, skaitytojai gi ieško, vargsta ir neranda. Todėl susikūriau “Klausk Salomėjos”. Nesąmoningas pavadinimas. “Veni Vidi” man patinka labiau.

Aš nerašau tam, kad rašyčiau. Šis etapas jau praeityje. Kiekviena rašliava turi savą priežastį.

 

Suauk, Salomėja :)

Kažkaip viskas keistai 🙂 Augu aš. Augu ir augu. Va ir trisdešimtmetį priaugau. Turėčiau būti solidi moteris. Lyg ir. Įmonės bendrininkės statusas taip pat kažkaip įpareigoja. Ir su klientais tenka pasimatyti. Bet vistiek kaip kokia menininkė padraika, misis eklektika.

Va tarkim. Batai. Matot kainą? Atrodo už tokią kainą gali pirkti tik tikrai solidžiai uždirbantys žmonės. Solidžiai uždirbantys žmonės tokių batų nepirktų. O aš griūnu iš apsiseilėjimo ir noriu noriu noriu. Tai kas tokius batus gali pirkti? Solidžiai uždirbantys menininkai? O ar menininkas pats tokių nepasigamintų pigiau? Man reikia plano kaip tapti solidžiai uždirbančia menininke 🙂

Arba suaugti. Bet čia jau sunkesnis kelias. Eisiu lengvesniu.

Dar truputis trupinių

Kitutė: noriu į balkoną.
Aš: Kitute, nu ne ne ne, jau šalta.
Kitutė: bet aš labai labai labai labai labai labai noriu.
Bar bar bar į stiklą.
Aš: nu gerai, bet paskui nezirsk.
Išspiriu Kitutę į balkoną, balkoną uždarau nes šalta. Praeina 3 sekundės.
Kitutė: aš noriu namo.
Aš: Kitute, taigi norėjai į balkoną, ten ir sėdėk.
Kitutė: bet aš labai labai labai noriu namo.
Bar bar bar į stiklą.

Sekmadienis. Keliauju į maratono finišą pasitikti maratonininko. Jausmas, kaip sumodernintame vesterne. Žmonių Didžiojoje gatvėje beveik nėra, tik vėjas kūliais ridena plastikines stiklines. Greta nugriūna metalinė užtvara.

Tekstai. Planuoju mokytis lietuvių kalbos. Neapsisprendžiu ar pasiskolinti iš mokyklos vadovėlių, ar eiti į kursus. O gal iš pradžių vieną, o po to kitą.

Prasidėjo klausimai ko norėčiau gimtadienio proga. Mielieji, kaip visada: auskarų, knygų, o šiemet dar ir pašto ženklų. Labai dėkinga dovana, nes gali kiekvienas skirti tiek kiek išeina. Mano dažniausiai naudojami nominalai yra 2,15 ir 2,45, tai didesnių nereikia 🙂 O jei mažesni, tai kad susidėtų tokios sumos 🙂

Tai sakot, kad ruduo atėjo?

Tai reikia busti iš vasaros miego. Tram pam. Pamenate tokį šaunų blogą “Klausk Salomėjos”? Tai va. Atgaivinau aš jį ir tas dabar vadinasi “Veni Vidi”. Ten mielai kviečiami net ir troliai. Nesibarsiu!

O šiandien ėjom ėjom, ėjom ėjom ir į Savičiaus humaną užėjom. Na tą. Vintažinę. Rūbų tai aš ten veik niekada nerandu. Skirtingai nei Jis :). Bet randu kitų gerų dalykų. Pėvėzė superinį tašioką ar žalvarinį žiedą.

Susapnavau batus

Miegodama Ukmergėje. Tai atsikėlėm ir nuvarę į kažkokį second hand’ą ir nupirkom tokius. Nuo sapno skiriasi tik spalva (sapnavau ryžai rudus, o pirkome tiesiog rudus) ir batų raištelių spalva (o tai lengvai pakeičiama).

Pernai lygiai taip pat buvo su vilnone suknele marginta skandinaviškais raštais. Savo gimtadienio dieną sakau, kad man vakarui tokios reik. Tada nuėjom į Humaną ir nupirkom.

Viskas, kaip pagal užsakymą.