būna?

Ar teko girdėti žodžius:

“Pabandžiau skaityti “x pavadinimo knyga” ir pasijutau visiškai bukas/kvailas, kaip malka, nes man nepatiko.”

Atrodo, kad gyvename tokiais laikais, kai laisvai galime reikšti savo nuomonę, kartais taip laisvai, kad po to visas internetas dvi savaites tai aptarinėja. Bet vistiek visi sukišti į kažkokius rėmelius. Yra pasakyta: ši knyga/daina/paveikslas/kinas/paroda turi tau patikti, ji labai gera, ji pripažinta kritikų ir tik siaurapročiai runkeliai ir turbūt pavyduoliai čia nieko nesupranta.

O aš nesijaučiu nei kvaila, nei ribota dėl to, kad pieniškas šokoladas man patinka labiau.

2290

Einu į paštą, o kad nebūtų liūdna vis galvoju ką nors įdomaus :).

Tai va, einu ir galvoju apie savo santykį su gydytojais. Pastaruoju metu turėjau tokią bėdelę. Enciklopedija pavadinimu “Supermama” man sakė, kad mano bėdelė yra vėžys. Ir šiaip jau pagal šią enciklopediją pas mane yra piktybinių cistų, odos vėžys ir žarnyno vėžys. Tai vat galvoju, kad gal kada reiktų nueiti pas gydytoją. Ta prasme šitiek gyvenimo metų mokėtas soc. draudimas, o niekada nepasinaudota. Ta prasme, niekada niekada. O juk pati sau diagnozuoju visokias skydliaukės bėdas ir pan. Ir pati kaip katinas save slaugau. Man visada yra tokia paranoja, kad jei bent vieną kartą nueisiu pas daktarėlį, tai iš karto subyrėsiu, kaip gerti metęs alkoholikas paragavęs vėl šampano. Tada prasidės viena liga po kitos, reiks eiti eiti eiti. Tai pagalvoju pagalvoju ir daugiau nebegalvoju. Gal kada reiktų kokioje nors poliklinikoje prisiregistruoti. Bet irgi bijau, kad tai paleis gniūžtę nuo kalno 🙂

Tai va, ateičiai

Kaip jau ir sakiau. Sausio 3 diena yra mano ir g. draugystės-partnerystės sukaktuvės. Šį kartą ketvirtos. Lyg ir patylėčiau, bet užvakar supratau kaip yra faina paskaityti savo senus įrašus. Ko norėjau prieš naujametį, ką žadėjau, kaip jaučiausi. Tad štai. Protokoluojam gyvenimą toliau.

Ketvirtmečio rytas prasidėjo lovoje. Ta prasme lo vo je. Nes mes niekada neturėjome lovos. Gavom dovanų. Šiaip jau man kažkaip labai keista toje lovoje. Vis kažkoks jausmas, kad aukštai, įdomiai, netaip. Prie visko priprantama.

Tai kas čia gero ir blogo nutiko per tuos metus?

Kelionės į užsienį: 3 (reikia pasitaisyti).

Gyvenamų vietų keitimas: 3 (aš linkusi manyti, kad kas kokius kelis metus reikia keisti aplinką:) )

Naujų gyvūnėlių: 1+1 (Kitutė atėjo į šeimą su manimi, Etukas prisijungė prieš 1,5 metų).

Išsiskyrimo grėsmės: 100 x k (k – kažkoks koeficientas priklausantis nuo mėnulio, pms, gimtadieninių krizių ir kt.)

Tikros išsiskyrimo grėsmės: 1

Bendros veiklos: 100 x n (n – kažkoks koeficientas 🙂 )

Alko vienetai: milijonas (bet ne per pirmus ir ne per praėjusius metus 🙂 )

Geri dalykai: milijonas ir dar truputis.

Tiek trumpos istorijos 🙂

 

 

penktas kartas

Penktą kartą sutikom naujametį miške. Niekas nepanoro prisijungti, tad ir vėl dviese, kaip pirmą kartą. Tik pirmą kartą važiavau į mišką su nepažįstamu, vos prieš porą dienų pirmą kartą pamatytu vyriškiu, o šiemet jis jau žinomas kaip nuluptas. Poryt keturmetis buvimo pora sukaktuvis.

Ai, tai va, sutikimas buvo geras. Lijo, bet turėjom stogą virš galvos. Ačiū Daliai su Pauliumi, kad paskolino tentų. Miegojome patogiai, nes neseniai iš aic’o pirkome kareiviškas loveles. Na, o aš senutė, tai jau be pagalvės nebevažiuoju. Na ir meškino penkiasluoksnė apranga taip pat nekenkia 🙂

Buvo gerai. Tas šašl-kebab laužinis išradimas irgi nom nom nom. Sugalvojom naują tradiciją. Nusivežti ir per naujametį sudeginti Kalėdinę eglutę. Ir simboliška, ir išsprendžia jos likvidavimo bėdą.

dutrylikti prasidėjo! Saulė šviečia!

Paskutinis

O taip, grafomanijos priepuoliukai, kac kac kac.

Taip vat pagalvojus ir užrašus pasitikrinus. Per 2012 metus perskaitytos 163 knygos, ir pasižiūrėta daug kartų mažiau filmų. Galiu pasakyti kokia knyga man patiko labai labai ir dar galiu pasakyti, kad man nepatiko nė vienas filmas. Aš nemėgstu filmų. Nekategoriškai. Oi ne.

Prieš kalėdas čia buvo pora šaltų savaitėlių. Tai va, žinokit, būdavo, kad ir po keturias penkias dienas neišeidavau į lauką nė penkioms minutėms. Šalta. Bet tačiau, tačiau bet, miškas šaukia vėl ir vėl jau penktą kartą.

Šiais metais aš iš viso miegojau žiemos miegu. Nekeliavau (buvom Berlyne), nekūriau (nupiešiau kelis atvirukus), nedirbau (tik stebėjau, kad autopilotas veiktų be sutrikimų). Nes kaupiausi kitiems metams. Žinot kas yra nuojauta? Nykštukai žino, nematomas draugas žino, Salomėja žino.

Visi geriausi mano prisiminimai aplenkia 2012 metus, kurie tikrai buvo neblogi. Nesusirgau, nenumiriau, nebadavau, nesušalau, nesipykau. Taip jau būna, kai ritiesi per savo dešimtmetį, tik dairaisi išpūtusi akis, stebi, geri, drąsiniesi.

Norėčiau:
prabudimo. antiapatijos. skonio. spalvų.

užsisakiau pas tailandiečius plaukų dažų, kurie vadinasi “golden orange”. Aš gi sakiau, kad kaupiuosi.

Ir kaip džiaugiuosi, kaip džiaugiuosi, beliko laukti vos para!

2013

Naujieji artėja ir tradiciškai rašliavojami aptarimai, pažadai, sąrašai plūsta į viešumą. Gyvenom, gyvenam, gyvensim. Gerai ar blogai. O koks gi dabar skirtumas? Bus tik geriau ir geriau. Žinau. O gal yra skirtumas? Ar geri metai buvo? Dabar jau galiu sakyti, kad geri. Man visada gerai. Mokausi, ar dirbu, lankausi darbo biržoje, tuokiuosi, skiriuosi, plonėju, storėju, šypsausi, verkiu viena kamputyje. Man visada gerai ir tik gerai, ir niekada kitaip. Aš vis dar čia, tai kaip kitaip? Gal todėl frazė “viskas blogai” kartojama itin dažnai ir su didele doze sarkazmo. Viskas blogai. Šypsena. Blogai. Išgyvenimai su keliomis dešimtimis litų. Blogai, kai žmonės nusibosta vieni kitiems, vienas kitam, viena kitam, kitas vienai ir visi laukia, kol kitas, kita, kiti imsis iniciatyvų, darys kažką, nors niekas nežino nei kodėl, nei ką. Gal gyvenimą? Reiktų daryti. Jį ir nieko kito. Gyvenimą. Blogai. Kai vėl ir vėl tikrini elektroninį paštą ir visiškai nelauki laiškų. Kaip prieš tuos kelis metus. Įsitikinti, kad vis dar esi, kad vis dar gyveni, kad tave vis dar randa. Ir neturiu batų. Ir vėl. Bet visada gerai ir gerai. Artėja tokie geri metai, kokių dar neturėjau. Laikas ruoštis.

Kodėl aš sapnuoju kainas ir nuolaidas?

Vakar turėjau tokį pasikomentavimą:

(paveikslėlis didinasi)

Čia man kyla keli klausimai.
Kodėl kalbant apie knygos.lt akcijas visada iškyla Amazon vardas. Nes jei jau tokie tobuli, kad geriau neįmanoma ir telieka tik kopijuoti?

Antras klausimas, jūs mieli skaitytojai išprusę, gal galite nurodyti Lietuvos įstatymus, kurie “Tiesiog Lietuvos įstatymai apriboja formuluotes ir nurodo, jog tą rekomenduojamą mažmeninę kainą (kurią, pvz., nurodo ir Amazon.com) reikia vadinti “Ankstesne kaina”. Prisipažinsiu, kad daug ką moku išskyrus įstatymų ieškojimą.

Dar man įdomu, kodėl tie įstatymai būtent knygos.lt knygynui liepia taip? Nes štai kituose knygynuose randu užrašą “kaina kitur”, “knygynų kaina” ir pan.

Kodėl elektroninės knygos visada lyginamos su popierinėmis? Gi pas mus dar beveik nėra eknygų, todėl galima įvesti savas madas. O ir jei e-knygos lyginamos su popierinėmis, tai gal tegul taip ir būna parašyta: eknygos kaina tokia, popierininės – tokia, sutaupote tiek. Prie ko čia ta mistinė “ankstesnė kaina” = “rekomenduojama mažmeninė”?

O dabar apie sapnus.

Sapnuoju, kad maximoje arbata kainuoja 6 Lt, nenusiperku aš jos, bet atėjusi kitą dieną pamatau užrašą, kad arbatoms 50% nuolaida. O jė, galvoju sapne, kainuos man tik tris litus, bet priėjusi pamatau, kad arbata kainuoja 5 Lt. Pasipiktinusi pradedu stūgauti, kad apgaulė čia! Ir vėl bando išdurti! Bet priėjęs vadybininkas man sako: “miela pirkėja, čia nėra apgaulės, viskas teisinga. Rimi ši arbata kainuoja 10 lt, tai pritaikius 50% ji kainuoja 5 Lt, ką jūs čia ir matote. O IKI ji išviso po 10,99 Lt, taigi mes atpiginame net ne 50%, o beveik visais 60!”.

Taip va.

Beje, ta 5 Lt nuolaida pasinaudojau, pirkau elektroninę knygą, buvo labai smalsu pažiūrėti ką gausiu.

Nerašykit man žinučių feisbuke, pleeeeease

Mieli draugai, kolegos, partneriai, klientai, šiaip vienu ar kitu gyvenimo periodu sutikti žmonės,

prašau! Prašau, nerašykite man žinučių feisbuke. Žinučių, kuriose klausiate ar gavau sutartį, žinučių, kuriose pranešate, kad gavote prekę, žinučių, kuriose nurodote kur su kuo susitikti, žinučių, kuriose klausiate ar aš nenorėčiau susitikti, žinučių, kuriose…

Aš nepasakosiu, kad facebook yra blogis. Nei jis blogis, nei gėris, bet jis nėra elektroninis paštas.

Man feisbukas yra pramoga. Taip, turiu ir darbinių puslapių. Bet vistiek feisbukas man yra pramoga. Aš nepažadu ten skaityti žinučių, nepažadu atrašyti. Feisbukas man yra toks šūdspamio skylė, kur visi taškosi tuo, kas net netinka į asmeninius blogus. Šiukšlės. Dažniausiai aš ignoruoju visokius kvietimus į kažkur, todėl nustembu kai manęs po to klausia ar eisiu.

Mielieji, rašykit man laiškus. Laiškus aš skaitau telefone prieš miegą, paštą telefone skaitau kol įsijunginėja kompiuteris. Paštą aš skaitau jei išeinu ilgesniam laikui. Telefone. Telefone aš paštą pasitikrinu net per atostogas. Gmail (o ten sueina visi jums žinomi mano pašto adresai) pas mane niekada neuždaromas, o dar programėlė kampe praneša apie laiškus. Skaitau paštą, bet ne feisbuką. Feisbuką įsijungiu kai šūdmaliauju, bet nešūdmaliauju taip dažnai, kaip kad darau kitus dalykus.

Rašykit elektroniniu paštu. Nerašykit feisbuke. Ok, rašykit, bet ne daugiau nei “kaip gyveni, ką veiki”. Nerašykit ten nieko svarbaus, nerašykit jei laukiat atsakymo.

Paramos kalendoriai

Buvau pašte. Pasiūlė įsigyti kalendorių, sakė, kad dalis pinigų nukeliaus ligoniukams. Pažiūrėjau aš į tą kalendorių. Nepirkau. Šiaip jau net negalvojau pirkti nes turėjau tik tiek grynų kiek reikėjo vienam laiškui išsiųsti (mieli pašto vadovai, gal jau pajudinkit užpakalius ir įrenkite kortelių skaitytuvus visuose pašto skyriuose, nes nesąžininga bausti už planų nevykdymą vieno pašto skyriaus ir girti kito darbuotojus kai dalis priežasties yra galimybė atsiskaityti).

Grįžkime prie kalendoriaus. Klausimas: kodėl nepadarius normalaus kalendoriaus. Mums kaip tik reikia. “Suicide bunnies” iš “Humanito” baiginėjasi ir nepirksim kito už 40Lt. Tikrai dairausi gero kalendoriaus, kuris kabės metus matomoje vietoje, bus naudojamas, jį matys klientai. O dar jei kažką paremti galėčiau… Nu bet sorry, tie vaikų piešiniai gal tik jų mamos būna gražus, ir tai jei tapetai nenukenčia.