Niekiviskmėjinėjimai

Na ką. Gimtadienis baigėsi. Prieš jį ir po jo plaukė plaukė sveikinimo atvirukai! Tai nėra kokių nors man nežinomų žmonių sveikinimai. Visus realiai ar virtualiai žinau, susiduriam šen ten, tad buvo ypač faina skaityti visus linkėjimus. Noriu ir tinklaraščio skaitytojams parodyti kokius atvirlaiškius ir atvirukus gavau per šias dvi savaites. Visko nematė gi net namiškiai 🙂 Na ir dar kartą visiems padėkoti. Tai dabar bus daug vardų, labiau slapyvardžių ir vaizdų :).

Nuo Kisutės

Continue reading “Gimtadienio atvirlaiškių parodėlė”

2010 10 12 – ir taip kasmet.

Asmeniniai blogai mirė. Visi susikėlė į FB, ar G+, susitvarkė privatumo įrašus ir skleidžia žinias visiems, sau, tau, tik draugams. Nebebėgu ir aš į blogą parašyti ką valgiau. Darau tai feisbuke. Atėjo tie laikai, kai tinklaraščiuose žmonės nebekomentuoja, o soc. tinkluose bent jau truputį parodo, kad perskaitė. Nebegali deklaruoti, kad rašai tik sau. Melas. Bet yra tradicinių dalykų. Sau. Priešgimtadieninis įrašas. Nes būtent man smagu susirasti pernykštį, užpernykštį, dar senesnių metų įrašą ir pažiūrėti kaip buvo tada ir kaip yra.

Prieš tris dienas rašau į čiatą savo gyvenimo vyrui šaukdama, kad jis turi greitai nudažyti man plaukus, nes nebegaliu žiūrėti į veidrodį. Vakar rašiau, kad greitai greitai turi mane kirpti, būtinai šiandien, po darbo, nes kitaip mirsiu.

Priešgimtadieninė depresija, sako man jis. O tai ne :). Anksčiau parindavausi, kad neturiu ką kviesti į gimtadienį, nežinau kaip švęsti, o dabar tik noriu būt graži ir nejausti pagirių.

Mano svajonės nesipildo, todėl, kad aš nesvajoju. Gal reikia pradėti? Man toks pasyvusis gyvenimo periodas, kai vidiniai nykštukai norėdami atkreipti dėmesį siaučia, o aš tik sėdžiu atsukusi nugarą ir man px. Taip negerai. Pažadu, kad atsisuksiu. Kai pailsėsiu. Ir svajosiu. Kai norėsiu.

Mano visas gyvenimas buvo labai gražus, tokio gražaus tik saulėtesnio aš sau ir linkiu toliau.

“Kaip už tokią kainą” – tai yra mane labai nervinantis sakinys. Daiktas būna geras arba ne. Nusiperka žmogus telefoną. Klausi ar geras. Sako, kaip už tokią kainą, tai net labai labai. Tai ir nesupranti ar jis geras, ar ne.

Nusiperka nagų laką už tris litus. Klausi kaip? Kaip už tokią kainą, tai neblogas. Tai geras? Nelabai?

Nusiperka batus už penkis svarus. Vėl klausi ir vėl sako, kad kaip už tokią kainą tai… Tai geri tie batai? Patogūs? Netrina? Kojos nešunta? Nesitepa? Šilti? Kaip už tokią kainą… Tarsi kaina šiais laikais ką nors reiškia.

Kartais reiškia, o kartais ir ne. Todėl ir sakykit, kad džiaugiuosi, nes sumokėjau mažai, o gavau daug (tą galiu pasakyti apie savo telefoną). Arba sakykit, kad šitas lakas niekuo nesiskiria nuo to, kuris kainuoja 20Lt daugiau (tą galiu pasakyti apie “Flomar”).

Arba pripažinkit, kad šūdas, nevertas net tų kelių litų.

 

Keistai buitiškos dienos. Šeštadienį vežame katiną pas gydytoją. Antradienį vežam katiną pas gydytoją. Ketvirtadienį vešim kitą katiną pas gydytoją, o tada ko gero po kurio laiko ir vėl vešim.  O ir tie katinai pasidarė naktinukai, nebeįmanoma miegot. O gi jau ne maži vaikai.

Keistai savaitgalį galėjom palyginti Ikea vs Senukai. Ne tai, kad kažkoks testas. Bet nepaisant to, kad elementarios biuro kėdės Senukuose tyli kamputyje ir rūko, nes neperspjauna nei išvaizda, nei kokybe, nei kaina Ikėjinių, bet ir personalas gali eiti parūkyti. Nežinau kuo Ikea traukia darbuotojus. Gi nemanau, kad kokiomis nors ten didelėmis algomis. Gal tiesiog negalvoja, kad jei tau moku, tai tu vergas? Žmonių minios, o konsultantai labai greitai pamato kam reikia pagalbos. Kasininkės moja: “ei, ir aš dirbu, čia stokit!”. O kitą dieną Senukuose paklausus, kurią nuolaidą geriau naudoti, tai kasininkė aplojo.

Jau turiu savo darbo vietą, rašau popierinius laiškus, piešiu ir gyvenu. Sako šią savaitę bus mano gimtadienis. Taip ir maniau, kad kažkur praganiau rugsėjį.

Savaitgalį buvo brolio vestuvės. Man tai tokia įdomi patirtis, nes lyg šiol buvau tik tris kartus tokiuose įvykiuose. Pirmasis kartas buvo mano pačios, apie tradicijas nėra ką ir kalbėti. Antrasis kartas irgi buvo gana kitoks, sprendžiant iš to ką žmonės pasakoja. O štai šis trečiasis kaip ir toks tradicinis. Tai nuteikinėjau save, kad reikia ramiai į viską žiūrėt. Muzikantai pošlins, girdys ir bus viskas taip nai nai nai. O bet gi buvo labai gražu, labai skanu, jokių pošlybių, girdymų ir kt.

Iš neigiamų dalykų, tai mane visada labai stebina tie žmonės, kurie užuot linksmai leidę laiką kabinėjasi prie kitų: kodėl nešokat, eikit šokt, eikit šokt, kodėl nešokat. WTF? Koks jiems skirtumas? Šoki sau ir šok, kuo tau kiti trukdo? Visą gyvenimą pastoviai reikia to klausyt. O kas svarbiausia tai mes šokom. Šiaip jau tikrai netikėjau, kad savo vyrą pamatysiu šokantį. Ir kad pati šokau. Tai tie besikabinėjantys jei tai įvertintų, tai sakytų “oho”!

Ir šiaip įvertinau, koks mano mylimasis geras. Fotosesijų metu gaudė mane su paltuku, kad nesušalčiau, kai kitiems tuo metu į jų damas nusispjaut. Aš visada žinojau – vestuvės linksmas reikalas :). Dar nemačiau kitokių :).

Tai aš jau visą savaitę skaitau tuos sostų karus. Kadangi mačiau pirmą serialo dalį, tai dabar jau nori nenori visi herojai tokie kaip ten, nors skaitydama pirmą knygą juos kitaip nusipiešiau. Juk knygoje laksto 12-13-16 metų vaikai, o filme 18-20 metų jaunuoliai.

O bet tačiau, skaitau skaitau vakarais, o naktimis einu per kalnus, kaukiu su vilkais ir pilu nuodus priešams į kavą. Nors kavos jie knygose ir negeria.

Ne apie abu kartu. Atskirai. Kaip du įrašai.

Kava.
Tai va, galvoju, kad nors to daugelis kava ir nelaikytų, bet mano numeris vienas yra Latte. Gal užaugau, o gal mylimas vyras yra tas gerasis, kuris manęs neslopina, tad kažkaip nebesimaivau, nebeapsimetinėju ir nevaidinu, kad man ten patinka koks nors espresošmesio mažas puodeliukas neįmanomai karčios kavos. Taip va. Nuostabi kava yra ta, kuri gana stipri, su stipriai plaktu pienu ir karšta! Jau ko negaliu pakęst, tai pravėsusios kavos. Ypač su pienu. Žiaugt. Ir pagalvoju, kaip nuostabu, kad mes turim tą aparatą, kuris nors ir šūdeliukas bebaigiąs sulūžti, bet ištikimai daro tokią kavą kaip man patinka.

Taškas.

Geocaching.com
Truputį tapom geolobių medžiotojais. Aš mažiau, jis daugiau, bet vistiek smagu.
1. Ukmergėje, prie Pašilės bažnyčios, einame ieškodami užuominos. Pro praviras bažnyčios duris matome būrį žmonių ir su jais kalbantį bažnytiniais rūbais apsirėdžiusį kunigą. Jis mus pamato, tuos žmones palieka viduryje pokalbio, išbėga iš bažnyčios ir klausia ar lobio ieškom? Ieškom. Tai jis sako, kad ateikit, parodysiu kur. Nene, atsakom, mes norim patys susirasti. O jis patikina, kad jau beveik radom, nuveda kur paslėpta, pasako, duoda kalendoriukų ir grįžta į savo bažnyčią :).

2. Senamiestyje sutinkam kolegas ispanus. Bendrom jėgom randam lobį, pasirašom. Ispanai papasakoja, kad tik prieš dvi valandas nusileido Vilniuje ir iš karto išlėkė ieškoti.

Nutikimų, susimojavimų, nuotykių, lipimo, braidymo po purvus daug. Bet kiek daug įdomių vietų atrandame, į kurias nuveda geocaching’as. Malūnai, pirmo pasaulinio karo karių kapinės miške, steampunkiniai karstai ir t.t.

Ir išvados: neįdomūs tie lobiai, kurie paslėpti šiukšlynuose, neoficialiuose tualetuose ir pan. Neįdomūs tie lobiai, kurie yra nano. Bet ši išvada tik po to kai pabandėm paslėpti savo lobį. Nano lobiai dažniausiai maži magnetiniai cilindriukai. Juos slėpikai prilipina vos ne bet kur, kad ir po palange ir baigtas kriukis. O štai norint paslėpti didesnį lobiuką jau tenka sukti smegenis, vargti, ieškoti geros vietos. Juk jo neturi rasti kas nereikia, “nutvarkyti” ir pan.

Dėkodami, komentare, nerašykite tik TFTC! Slėpikui daug įdomiau perskaityti ilgesnį, įdomesnį, prasmingesnį sakinį apie tai kaip jūs ieškojot, radot ir gyvenat :).

Kol kas tiek.

Čia jau ilgą laiką su G. apie tai diskutuojam, o šiandien ir viename forume tokia kalba buvo, tai noriu paklausti.

O kas jums trukdo būti statybininkais, autoserviso mechanikais, valytojomis ir uždirbti daugiau negu “mokslus krimtusi” ofiso pelė?

Susimoka giminaitis už automobilio taisymą. Paskaičiuoja, kad mechanikai gavo apie 100 Lt už valandą ir burba. Oi oi, jie daugiau už mane uždirba. Tai mielas, giminaiti, o kas tau trukdo pačiam automobilį taisyt? Štai mano tėvas nelabai nori tą 100 Lt už valandą mokėt, tai sėdi išsiardęs variklį kiaurus savaitgalius tepaluotas. Sakysit, gi nieko ten nesuprantu? Nu tai, o serviso mechanikas tai jau gimė mokėdamas? Kaip aš sakau, gi kol žmogus kruta, tol dar gali išmokti. Kas trukdo? Ypač šiais laikais, kai daug informacijos galima rasti internetuose? Kai į profkę priims be didelių problemų. Tik eikit. Patys sau trukdot.

Buhalteris bamba, kad biurą remontavę darbininkai gauna daugiau algos už jį. Ir vėl klausiu. O tai kas trukdo eit ir remontuot kitų buhalterių kabinetus? Čia supratimo reikia dar mažiau nei automobilius taisant, visko galima išmokti per praktiką. Kas trukdo? Tingisi rankas teptis ane?

Dar daugiau visi bumba ant kokių politikų. Durni jie, suprantu. Ir algą gauna už dyką. Iš mūsų kišenės! Bet, o kas jums trukdo eiti į valdžią? Kažkokia ufonautė blondinė nusikaltėlė boba sugebėjo per labai trumpą laiko tarpą į seimą įlįst. Nu gerai, nebėra jos dabar ten, bo persistengė, bet nugi parodė, kad nereikia nei proto, nei grožio, visi gali eit į seimą. Tai ko neinat? Sako, kad ten dideles algas moka už dyką.

Pavyduliauja ir ne žemesnės grandies darbininkams. O tiems, kas darbo reikalais keliauja, arba yra žvaigždės ten visokios. Bet gi ir čia niekas netrukdo. Nėra tokių darbų, kuriems reiktų įgimtų savybių ar talento. Minėti dalykai tik labai palengvina kelią, bet nėra būtina sąlyga.

Mano mylimasis dažnai sako, kad esu jei norėčiau tai tapčiau milijoniere. Tik va viena bėda. Kai aš labai labai labai galvoju kam man tas milijonas, tai apima tingulys ir nuobodulys taip ir nesugalvojus. Gal aš kažkaip geriau jaučiuosi stresinėje situacijoje (“aaaaa, ryt paskutinė mokesčių mokėjimo diena, ką  daryt ką daryt!”). Tik, aišku, niekada to nepripažinsiu. Nėra kol kas motyvacijos būt milijoniere. Tai ir nebūnu. Bet ir nebambu, kad štai, o jis ji jie jos uždirba, turi! Nes ir man niekas netrukdo išskyrus mane pačią.