Niekiviskmėjinėjimai

Žali daiktai vis dar nuo manęs slapstosi. Taip ir neturiu dar žalio paltuko, bet galvojau, kad bent tokios spalvos batus galėčiau turėti. Tai bandžiau manodrabužiuose pirkti vienus. Su nuotykiais, nes batus išsimušiau tik po visokių grasinimų. O bet batai pasirodė per siauri mano visai nestoroms blauzdoms. Gal kam reikia? Aš juos parduodu,  padaryčiau nuolaidą. Nemažą.

Tada pagalvojau, kad dūra ta Salomėja. Kablai? Jai? Tai aišku, kad nelemta ir išsirinkau kitus žalius batus. Ugsų+mokasinų hibridą. Na kažką tokio patogaus ir gana šilto. Suderėjom, sumokėjau ir atskrieja žinutė nuo pardavėjos, kad ji dar sugalvojo tuos batus impregnuot ir kažkokiu mistiniu būdu visiškai sugadino. Ok, ir vėl be batų.

Ar tik nereikėtų mestis į kitą spalvą?

Žinot, mūsų Kitei jau daugiau nei 11 metų (nepyk, Kituk, kad išdaviau, tu labai jaunas ir gražus katinėlis).

Ir Kitė yra solidžiai didelis katinėlis, kurio svoris būna tarp 6 ir 7kg, o mažiausiai svėrė 5.5 kai sirgo labai. Na bet būtų keista, jei ji svertu tiek kiek Eta, kai jos ir galva ženkliai stambesnė, ir lapcės, nu akivaizdu, kad kitokio sudėjimo katė.

Tai va. Kiekvieną kartą pas mus atėjęs žmogus būtinai turi pasakyti, kad oi oi kokia didelė katė, gal ji nėščia? Tai nieko, kai nutinka pirmą kartą. Bet kai žmogus ateina penktą, dešimtą, penkioliktą kartą ir vis pakraupsta: oi kokia didelė katė, gal nėščia?, tai kažkaip pradedu galvoti, gal ji tikrai didėja. Kiekvieną kartą vis po 20 cm paauga ir penkioliktą kartą atėjęs žmogus mato tokį solidų tigriuką, o man ji atrodo tokia pati jau daug daug metų tik todėl, kad esu pripratusi?

Šiandien užsukau į Maximos tualetą. Paskui mane užėjo vyras. Daug nesidairė, šovė į laisvą kabiną ir tiek žinių. Aš kažkodėl net nepagalvojau, kad čia kas nors neįprasto, kol būdama kitoje kabinoje neišgirdau kaip puolė kvaksėti vištos, oi tai yra moterys, kurios plovė-džiovino rankas. Kva kva kva, ten vyras! Kva kva kva, o tai gal visai ir ne vyras (tipo supraskit, čia jų toks sarkazmas, kad tas vyras išgirdęs susiprastų užėjęs į moterų tualetą ir labai susigėdęs). Kva kva kva, bet gal tikrai ne vyras!!!

Šiaip jau aš iš viso nelabai suprantu kodėl tualetai skirstomi į vyriškus ir moteriškus. Tik vieną išvadą sugalvoju, kad vyrams bendroje eilėje nenusibostų laukti ir neapmyžtų visų kampų. Nes niekada oi niekada nesuprantu, ką jos ten veikia ir bestovėdama eilėje prisigalvoju visokių variantų, pvz, kad nusirengia nuogai, atlieka reikalą, tada vėl viską gražiai susirengia. Namuose juk neturime atskiro tualeto nuo brolių, tėčių, vyrų?

Dar šiandien pasivažinėjau iki Vilkpėdės bazių ir nusiaubiau kosmetikos parduotuves Elevitą ir Martiną. Dabar jei pasuksiu link tokio skyrelio, ar atsidarysiu kosmetikos e-shopą tai kirskit man per nagus. Pirmą kartą važiavau troleibusu tuo maršrutu ir galvojau, kad vistiek man į mistines bazes važiuot mažiau nejauku nei į kokias Justiniškes. O praeitą savaitę teko per vieną valandą būti Justiniškėse, Karoliniškėse ir Pilaitėje. Tik mašinoje, bet nu kaip man keista tie miegamieji rajonai. Kažkokie beveidžiai. Baisu kažkaip. Aną kartą pasidarė smalsu, kaip čia mūsų kiemo namus pastatė, tai panagrinėjau Vilniaus paveldo puslapį. Mes irgi gyvename 1969 metais statytame sovietiniame daugiabutyje, bet greta mūsų (namo sienos liečiasi) stovi 1860 – 1914 laikotarpio namas. O kitoje pusėje, mūsų butas liečiasi su kitu 1860 – 1914 laikotarpio namu. Uždarą kiemą papildo 1959 metais statytas sovietinio tipo namas, kuris visiškai nepanašus į mūsiškį, 10 metų naujesnį, o pačiam to kiemo viduryje dar stovi senas 1860 – 1914 laikotarpio namas. Nesakykit, tokia eklektika visai fun. Galva nesusisuka, kaip žiūrint į tuos visus vienodus blokus. Bet gal čia dėl to, kad aš tik labai trumpai tokiuose rajonuose gyvenau. Maždaug 10% savo gyvenimo.

Na tai va. O su kaimynais konkuruojam dėl zylių, nes pasirodo čia visi turi lesyklėles.

Šeštadienį gavom svetimą atviruką. Jį turėjo gauti mergina iš kitos laiptinės (nustatyta pagūglinus vardą ir pavardę bei apžiūrėjus feisbuke). Šiaip aš turbūt ją pamačiusi ir atiduočiau atviruką, bet ne mano darbas dirbti pašto darbą. Na gal seniau ir būtų buvę nesunku, bet dabar gi paštas užsimojo dirbt labai labai gerai! Netikit? Visur taip sako, kad dabar jau labai gerai dirbs, kai kainų ne(pasikėlė). Nes kainų (ne)pasikėlė “Siekdamas užtikrinti kokybišką siuntų pristatymą”. Atkreipkit dėmesį, kad žada tik su siuntomis kokybiškai dirbt, na tomis, mažomis, kurios nedaug kainuos, siuntinių tų, kur dabar labai daug kainuos ir bus registruoti, nežada mylėt ir gerbt. Ir per televizorių sakė, aš nežiūriu, bet skaičiau ką sakė, kad iki šiol labai jau nepagarbiai elgėsi su tuo ką siųsdavom. Teisininkas kažkoks taip sakė. Sakė, kad kai jau dabar, kai žinosim kuo skiriasi pašto siuntinys nuo siuntos, jie pradės švelniau elgtis ir nebedaužys šakočio.

Gerą ir kokybišką darbą pati pajutau, nes paštininkė atnešė registruotą siuntą į namus. Paprastai ji to niekada nedarydavo. Beveik niekada, įmonės laiškus nešė, tik asmeninių ne. O šiandien atnešė. Matosi, kad geriau dirba.

Tai va aš tai paštininkei ir atidaviau minėtą atviruką. Ji apžiūrėjo ir sako, o tai kur man jį dabar dėt? Čia gi tik namo numeris, buto nėra parašyta. Tas tiesa, siuntėjai neparašė buto numerio. Bet negi tai reiškia, kad viską kas be tikslaus adreso reikia sumesti man? Ir šiaip viską kas panašu į atviruką mesti man? Jei gyvenat Naujamiestyje ir negavot atviruko, tai paklauskit manęs, aš turbūt jį gavau. Iki šiol arba rasdavau adresatą, arba nešdavau atgal į paštą. Bet gi tai turbūt nebepasikartos jau, ne? Gi paštas dabar labai gerai dirbs.

tai šiek tiek dienų pabirų.

Buvom lietaus kolektoriuje.

Pasivažinėjom iki Ukmergės.

Perskaičiau knygą.

Parašiau laiškų.

Paspoksojau pro langą į kiemo talką.

Pažiūrėjom filmų.

Pabuvau palaikymo komanda ekstremalams.

Ir toliau sau patylėkim.

Na kaip ir tiek.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Paneri%C5%B3_tunelis

 

Labai įdomu. Ačiū kompanionams padėjusiems užsiropšti, nors į spygliuotą vielą gerokai susibraižiau. Tuo metu iš adrenalino ir jaudulio “neužlipsiu neužlipsiu, o kaip paskui nulipsiu” nejutau. Ir šiaip prieš du vyrus nesinorėjo apsijuokti tai užlipau, nulipau 🙂

Grybai, šikšnosparniai (jų ramybės stengėmės labai netrikdyti), kristalai ir baugi tamsi erdvė!

 

 

Šiandien, tamsų ir lietingą vakarą važiavome prie vieno traukinių viaduko šio to patikrinti. Nenorėjau karstytis šlaitais tad likau laukti mašinoje. Ir apėmė keistas jausmas. Šalia dunda traukinys, pravažiuoja dviratininkas, per veidrodėlį rieda lietaus lašai ir atsispindi gatvės žibintai. Ir tada tame pačiame veidrodėlyje pamatau grįžtančio mylimojo siluetą. Retro skrybėlė, ilgas odinis lietpaltis, lietus, tamsa… Truputį užsimaniau, kad pati bučiau sėdėjusi kitokioje mašinoje, kitaip apsirengus…