Betty Boop EDP

Šiandien galvodama apie tai ką veiksiu per pietus prisiminiau savo kolegą, kuris visada gerai apgalvoja savo maršrutus 🙂 Nes pagavau ir save donatiškai galvojančią kaip čia geriau padaryti :). Mat turėjau nueiti į dvi vietas – paštą ir Omnivą paštomatą, kuris truputį nei pakeliui, nei ką. Tuo pačiu būtų gerai užsukti į parduotuvę, na o kadangi jau biblioteka + kanceliarinių prekių krautuvė irgi paštomato pusėje, tai dar ir ten :).

Tai vat ir svarsčiau, kaip čia geriausiai eiti, kad a) nereiktų grįžti tuo pačiu keliu (nu žinokit nemėgstu, tad renkuosi geriau kokį žiedinį maršrutą), ir būtų mažiausiai nešulių. Nes parduotuvė yra ir ten kur paštas, ir ten kur paštomatas :).

Taigi gavosi taip: namai -paštas – nusikratyti siuntinių, biblioteka – pasikeisti knygas (1 iškeičiau į 3, tai gyvent lengviau netapo), paštomatas (rankinė sunkėja), kancialerinės (sunkėja), parduotuvė (ten kur paštas – žiedas užsidaro) – namai.

Čia aš pagalvojau, kad o gal ir neblogai būtų buvę kokiu dviračiu važiuot…

O čia nauja draugė, dėl kurios visas erzelis 🙂

10250344_818145338205744_2546100307946991299_n

Iš noriu noriu noriu kategorijos

O bet kaip noriu naujos tatūškės, kad net silpna. Vakar gavau pirmą gimtadieninę finansinę injekciją, tai reikia pasidėti į būsimos tattoo fondą.

Ir tas noras sustiprėjo kai atėjo vizija ko noriu, nes seniau žinojau tik kur ir kad noriu, bet stabdė mintis, kad nežinau ką piešti.

Štai čia mano įkvėpimai. Paveiksliukas iš Pintersto, o nuoroda veda į daugiau inspartion’sų 🙂

0e4cb134cde98c471d9de359bcda2ff0

http://www.pinterest.com/madamrokenroll/inspirations-for-tattoo

 

Kad tai bus sapnų gaudyklė tai faktas, bet šiandien dar galvojasi ir apie steampunk’inę gaudyklę. Jei tik pavyktų savo viziją nupasakot, nes pasipinint ta tema nelabai yra ką.

 

Déjà vu koks apėmė

Šiame įraše daug kalbėsiu apie knygą Catherine Sanderson “Mažoji anglė Paryžiuje” ir atskleisiu jos turinį, tad jei neskaitėte, ketinate tą daryti, geriau šio teksto nebeskaitykite.

Tad štai, vakar perskaičiau šią knygą. Pavadinimas buvo girdėtas ir seniau, bet viršelis niekada nepatraukė bent pasidomėti turiniu iki naujausio leidimo, kurio veidas jau šiek tiek patrauklesnis. O patraukė mane tai, kad knyga apie realią blogerę ir tai jos tikra, ar šiek tiek pagražinta istorija.

Ir koks Déjà vu koks apėmė! Tarsi čia būtų rašoma apie mano supaprastintą gyvenimą. Supaprastintą nes aš nei Paryžiuje gyvenu, nei vaikų turiu. O bet vistiek. Gyvena mergina sėslų gyvenimą – namai auklė darbas auklė namai. Rutina tiek kankina, kad nors stauk. Partneris yra, bet beveik nematomas. Nei jai įdomu ką jis veikia, nei jam. Dargi po 7 metų jis vis dar jos neveda, nes bijo įsipareigot, tingi, tas žingsnis per daug svarbus. Taip jie nuobodžiai ir leidžia savo kasdienybę.

Aš pamenu buvau ištekėjusi, bet darbas namai namai darbas sukosi pilnu ritmu. Santuokos perspektyvos jau buvo miglotos, nes gyvenome nuomojame bute kartu su bučioke ir tai atrodė gerai, o didžiausia svajonė atrodė nusipirkti butą miegamajame rajone. Nors aš visada norėjau gyventi senamiestyje arba lofte. Kam tai įdomu, ko norėčiau, kuo nuobodžiau tuo normaliau. Tuo metu pamenu prasidėjo blogų mada, tai yra ji atėjo masiškai ir į Lietuvą. Pradėjau rašyti Niekiviskmėjinėjimus. O knygos autorė pradėjo rašyti “Mažoji anglė”. Mano blogas po truputį sulaukė skaitytojų, nes buvo ne kartą paminėtas mūsų garsiojoje Blogoramoje. Mažoji anglė gi tapo populiari po paminėjimo laikraštyje. Vis dar tas deja vu, nes tiek aš, tiek ji, savo bloguose išliedavom kasdienybę. Apie viską po truputį, nuoskaudos ir džiaugsmai, burnojimas ant darbo, pirkiniai, pastebėjimai. Skaitytojų komentarai, blogų statistika… Visa tai buvo taip svarbu ir kėlė pasitikėjimą.

Atrodo, kad na ir kas? Šimtai moterų rašo blogus. Bet vistiek negalėjau nustoti lyginti su savimi to, kad nei mano vyras, nei jos vaiko tėvas neskaitė mūsų tinklaraščių. Neįdomu, nėra laiko. Katerina juokavo jam, kad jei susirastų meilužį ir parašytų apie tai bloge, tai jis vistiek paskutinis sužinotų. Cha! Bet beveik taip ir buvo. Galėjau rašyti bet ką. Mano kolegos, skaitytojai, draugai – visi pastebėjo, kad kažkas vyksta ir keičiasi, tik sutuoktinis – ne.

Po to gi Mažoji Anglė susipažino su kitu vyru, susipažinau ir aš. Abiem atvejais tai buvo ne kiek didžioji meilė, bet susižavėjimo blykstelėjimas ir katalizatorius – mano gyvenimas blogas, noriu pakeisti. Tiesa Katerina ten buvo įklimpusi labiau, bet pats skyrybų procesas buvo graudžiai panašus. Dargi labai panaši mintis, kad iki skyrybų bloge buvo galima rašyti viską ką galvoji, bet po to pasidaro taip, kad artimi ir tau labai svarbūs žmonės skaito blogą ir pradedi bijoti ką nors ne taip pasakyti, net taip parašyti, užbėgti už akių, kritikuoti. Per daug renki žodžius, galiausiai pasidaro nebe taip nuoširdu, nebe taip įdomu. Pradedi vengti skaudžių temų ir įrašų tik mažėja.

Šiaip blogo dėka atsirado draugų, tegu ir epizodinių, bet rašymas vistiek šiek tiek pakeitė gyvenimą.

Kaip jau sakiau, koks Déjà vu apėmė skaitant tą knygą ir toks ilgesys geriausiems blogo laikams…

Mažas džiaugsmas

Prieš tris įrašus verkšlenau dėl rankinės, nes sąžiningai neradau nieko… O dabar galiu pasidžiaugti. Turiu naujokę! Ir odinę, bet morališkai smagiau, nes oda dėvėta. Ir minkšta, ir talpi! Na turi porą minusų, pvz., gana trumpa rankena, tokia tik ant peties, jokiais būdais ne skersai. Segasi magnetuku. Bet visais kitais atžvilgiais – puiki! Priminkit nusipirkti impregnanto!

Lyg ir apie šmutkes 2

Tai vakar kai įlindau į tą polyvore, tai prisižiūrėjau visokių rūbų. Bet vistiek bandžiau sugalvoti kažkokių to soc. tinklo panaudojimo būdų. Kadaise, kai pirmą kartą apie jį išgirdau, tai yra perskaičiau, tai buvo toks maždaug komentaras: “neišlipusi iš lovos plyvore susirankioju panašiausius į turimus rūbus, susidarau derinį, ir jei patinka, tai jau žinau ką rengtis, arba ką reikia dasipirkti”.

Ok galvoju, išbandykim. Tai va, ryte susdėliojau iš panašiausių rūbų ką čia rengsiuosi, o po pietų ir išpėdinau taip apsirėdžiusi į paštą. Nežinau ar realus vaizdas gavosi bent kiek panašus. Bet na sakyčiau, kad visai linksma. Taip taip, tingiu dirbt, tai šūdmaliauju. Penktadienis gi!

sa

Lyg ir apie šmutkes

Jau senokai pastebiu tokį žodį – polyvore. Tai šen, tai ten, kur virtualioje erdvėje kalba apie rūbus. Na tai man aišku reikia bent jau pašniukštinėti, nes šiaip jau reikia žinoti kas pasauliuose ant bangos. Iš pirmo žvilgsnio matau, kad ten galima susikurti aprangos derinius iš siūlomų daikčiukų, o taip pat jais dalintis su draugais ir žinoma, nusipirkti, nes kiekvienas daikčiukas nuves į parduotuvę.

Tai, kad iki galo pažiūrėčiau kaip čia kas veikia, susidėliojau šios dienos savo aprangą. Na vizualų vaizdą, nes gi tiksliai nei tokių batų, nei suknelės, nei tuo labiau rankinės neradau. Tai rinkausi kas panašiausia stiliumi ir spalva, nors mano suknelė ir striukė tai tikrai gražesni. Gal ir nieko visai čia šiandien rėdžiausi. Va.

unnamed

Deja, yra tas mažytis “bet”. Kadangi esu “plius size” mergina, tai veidrodis viską truputį kitaip rodo :). Nors linksmoji dalis, kad šio derinio kaina – 4224Lt, kai tik tašė yra fainesnė už tą, kurią aš turiu, nors manoji odinė, o ši tik  “Made from a leather-look fabric” 🙂

 

O pagrindinė įrašo mintis, kad vistiek neatrodai taip šauniai, kaip žurnaluose, ar kokiam polivore sudarytame derinyje, net jei turi beveik tokius pat daiktus. Mano daiktai gražesni ir su jais sau gražiai atrodau, bet vistiek derinys kompiuteryje glamūriškesnis ir labiau traukia akį :/ Nors ir negyvas.

Kartelės

Ilgą laiką mano rankinės įtilpdavo į iki 150Lt kainų kategoriją. Dažniausiai apsistodavo ties 80-110Lt. Ir visada pirkdama aš tyliai dūsaudavau žiūrėdamas į tas, kurios kainuoja apie 300Lt. Ech, ne man… Dar ne man. Na ir va, vis labiau suvokiu, kad jau sulaukiau tokio amžiaus, kai nešioti papiguškes jau kažkaip nei šiaip, nei taip, jau labiau traukia prie kokybės. Bet ne prabangos, nes iš esmės nemėgstu labai brangių daiktų, kurie brangūs tik dėl vardo, o ne dėl to, kad ten panaudotos kokios nors ypatingos technologijos ar kažką.

Taigi pagalvojau, kad artėjančio gimtadienio proga galėčiau nusipirkti naują rankinę, vistiek aš jei prilimpa tai tąsau ilgai ilgai, o jei nelimpa tai greitai parduodu/atiduodu/išmetu/marinuojukažkurtenkambariuke. Ir ką, pagalvojusi, kad pirksiu tašę už 300Lt, šiandien apsižiūrėjau, kad šūdas. Nėra gražių. Visos gražios dabar kainuoja nuo 700Lt 🙂

Ir šiaip jau rankinių gražių būna žiauriai retai. Jau tris dienas naršau naršau, net akys paskaudo, na ir nematau nieko apie ką galiu svajoti. Arti mano troškimų yra “Tashe Tashe” modelis “Small crime”, tik bėda bėdelė – ji maža, o man patinka normalios rankinės. Na dar patinka “Space Odyssey”, bet neketinu pirkti rankinės, kurios reikia laukti tiek pat laiko kiek kūdikio.

Kažką artimesnio mačiau ir pas Juliją Janus. Bet ir vėl. Man reikia ilgos rankenos… Beje, kalbant apie ilgas rankenas. Šiandien “Bags and More” parduotuvėje mačiau kelis priimtinus rankinių variantus, bet ilgosios rankenos buvo medžiaginės, na tos tokios, kaip sportinės… Nors tašės brangokos ir visai ne sportinio stiliaus.

Dar “Zaros” puslapyje viena patiko. Bet išmatavimai sufleruoja, kad tai tikriausiai bus pupsikas, su kuriuo į biblioteką nenueisiu. Reiktų gyvai pamatyti.

Liūdnokai pagarsėjusi “Gėda pelėda” taip pat turi vieną arti tobulumo, o bet kaina tai jau negraži, bei vardas jau taip sugadintas, kad ačiū nereikia.

Žodžiu bėda, regis tereikia stačiakampio, kuris turėtų ir ilgą rankeną, užsisegtų užtrauktuku ir šiaip būtų mielas daiktas, bet o bet o bet, ir toliau vaikščiosiu su savo nudrengta, bet labai jau gražios mėlynos spalvos genuine PU leather taše.

Tos priklausomybės

Kažkaip galvoju, be interneto kartais gerai. Jei esi gamtoje, šiaip nori pailsėti nuo informacijos triukšmo, atostogauji. Kita vertus gi atostogaujant faina dalintis įspūdžiais, o ir kitais atvejais galimybė rasti informaciją ar pagauti draugą praverčia.

Šiandien dingo namų, o tuo pačiu ir mano darbo internetas. Iki šiol, kai rašau nėra. Tradicinis rūterio perkrovimas nepadėjo. Nepadėjo ir kitas dažnas “ai palauksiu ir tuoj atsiras”, bet ta proga pasidariau ryšio nereikalaujantį darbuką. Tada gi pagalvojus apie “reikia padaryti” prie klaviatūros pakyla rankos ir nusileidžia po kitos minties. Gi nėra interneto. Po to jau telefonui liepiau skleisti vaifai ir prisijungusi planšete bei įsijungusi Hangout, puoliau skųstis brangiausiajam. Nes jis mano gelbėtojas ir paskambins interneto tiekėjams. Tik įpusėjus pokalbiui žinutės nebegaliu nusiųsti, o telefone supypsi sms, kad baigėsi pinigai. Fak, nes taip nelabai gali būti. Pažiūriu interneto sunaudojimą, kur paaiškėja  kad kažkoks debesų agentas suėdė belekiek megų. Nelabai tik suprantu, kokia programa tuos debesis įjungia, ir kodėl interneto sunaudojimas ženkliai nuo vakar padidėjo. Pagoglinti, aišku irgi negaliu. Atjungiu samsungo debesų profilį, atrodo įtartiniausias, nes nežinau kas dar čia toks piktas gali būt.

Susiskambinam su brangiausiuoju, jis pažada papildyt sąskaitą, tik turiu atsiųst numerį. Čia dėl to, kad mano telefone dvi sim, ir internetui naudoju papildomą, kurios numerio nežinau. Galvojau bus lengva, tik nueisiu į sim tvarkyklę ir pažiūrėsiu koks numeris. Aha prie vienos sim yra, prie kitos ne. Numerio nerodo aišku ta, kurios reikia. Lygiai tas pats ir prie pagrindinės telefono informacijos. Labai juokinga, bet nežinau savo numerio. Lyg ir reiktų skambint informacijai, bet numerio irgi nežinau. Galiausiai pasiduodu ir išsiunčiu sms, pinigų jai dar užtenka. Gavęs numerį draugas papildo 20Lt, aš vėl pašarinu vaifai ir per minutę nespėjusi apsižiūrėti, gaunu sms, kad baigėsi pinigai. Čia jau nebe fak, čia jau gerokai riebiau. Vėliau pasirodė, kad dėl visko kaltas dropboxas, tiksliau aš, nes leidau jam sinchronizuoti ne tik fotkes, bet ir šį tą daugiau, o jis nuoširdžiai sureagavo į tą vieną varnelę ir sąžiningai tuo ir užsiėmė. Bet ir šitai atradau dedukcijos būdu. Ką vakar padariau, kad pakito duomenų suvartojimas penkis kartus, nes programų nediegiau.

Na, gerai, galvoju, mėtosi dar vienas simas iš seno planšo, kuris turėjo 3G. Gal ten dar koks planas užsilikęs? Įkišu į telefoną iš karto sulaukiu piktos žinutės. Nėra pinigų. Ne tai ne, perdedu į kitą sim lizdą savo pagrindinę kortelę. O ji jau 13 metų kaip tele2. Ir čia prisimenu, kad gi, kad mano telefone neseniai atstatyti gamykliniai nustatymai, o Tele2 dar jokiame telefone man neveikė iš karto ir tekdavo redaguot mobilaus interneto nustatymus. O jų pažiūrėti operatoriaus puslapyje negaliu, nes neturiu ryšio. Čia jau pradėjau kikent ir nuėjau skaityti žurnalo, iki kol grįžęs brangusis pasidalino savo internetu ir papildžiau tą žaibiškai iššluotą sąskaitą. Dabar va rašau, laukiu gal “tikras” internetas atsiras. O ir publikuoti įrašą galėsiu tik tada, nes nėra namų interneto, nėra ir blogo. Sunku su tomis priklausomybėmis.

Tą pačią dieną veikti atsisakęs buvo ir brangiausiojo kompiuteris, o prieš miegelį ir mano skaityklė, sėkmingai veikianti pusantrų metų – pati resetinosi. Būna gi smagumų.

Posted from WordPress for Android