Niekiviskmėjinėjimai

O ta proga, kad jau atšilo tiek, kad po džinsais nebereikia rengtis termopėdkelnių, tai keliavom kepti dešrelių. Žinau, kad žmonės atidaro arba uždaro lauko griliaus sezonus, bet mes kažkaip tą darom kai norisi. Dar man patinka Vilnius. Nes čia žengi žingsnį iš centro ir geriausi miškai piknikams.

O kas dėl fotoaparatų, tai mane nervina mano telefonas. Nes  autofokusas yra kažkoks šūdas. Selfiuko nepasidarysi niekaip. O aš jų darau daug, tada kai rašau apie pudrą, apie tušą, apie lūpų dažus. Taip, namie yra veidrodinis fotoaparatas, bet aš gi noriu viens du trys op op op. Šiandien išbandžiau kažkokį kameros appsą “Open camera”. Pirmi pabandymai nudžiugino – autofokusas veikia kaip mano sename telefone, tai yra normaliai. Tikiuosi nenuvils.

 

Šios dienos nustebimas yra toks:

Kai kas iškėlė mintį, kad gal čia žmogiška klaida, juk prie produktų dirba daug žmonių. Sprendžiant iš to, kad šie dažai apskritai vis pavadinami augaliniais, nors tokie nėra, nemanau, kad čia klaida. Tiesiog kas gi ten skaito tas mažas raideles 🙂

Na, o geroji dienos dalis ta, kad laukia vakarienė. Nes esu labai alkana. Bus mėsos, po tokio filmo labai norisi.

Juokauju. Geroji dalis yra Tarantino naujas filmas “hateful eight”. Na, o Tarantino gerbėjai supras, kodėl tai geroji dienos dalis. Salė buvo pilnutėlė. Atėjom prieš pusvalandį, vietos gavom tik 3 eilėje.

Buvo daug sniego ten.

Šiandien gavau tik vieną atviruką ir tą patį regis jau ne pirmą kartą. Bet man vistiek smagu įsivaizduoti jo kelionę. Tikiuosi pašto darbuotojai pasilinksmina truputį.

Aha, apie ką gi dar aš galiu kalbėti! Apie savo aistrą, kuriai jau nei daug nei mažai. Tik 6 metai 🙂

O tai va, žinote, kas yra keisčiausia? Sutinku kokį naują žmogų, o jis tikrai būna negirdėjęs apie postcrossing.com. Na ir kodėl turėtų? Tačiau, kas dieną bendrauju su kolegomis maniakais, tai kažkaip įpratau prie savaime suprantamybės.

Aš tai girdėjau visokius tokius baisius žodžius, kaip skrebinimas, pilatesas, sutažas, ingress, dar ten kažkas (nors nė vienas nedomina visai), o va postkrosingo žmonės negirdėjo. Bet ir gerai, kol papasakoji kas tai yra, kalbos atsiranda, nebūna nejaukių pauzių.

Apsižiūrėjau, kad kolegė Emilija išstūmė jau mane iš lietuvių postkroserių dešimtuko. Reikia susigriebti, nusipirkau ryte ženkliukų.

Spėkit, kuriam laikui man jų užteks? 3-4 dienoms. Daugiausiai. Nepigus tai malonumas. Bet truputį pigesnis bei saugesnis už Dakaro ralį.

Prieš kokią valandą pasakiau, kad gi reikia eiti dar pabloginti šiandien ir pajuokavau, kad būtų truputį beryšio trečią dieną mesti projektą, ane ? Nes na jei negali tokio tikslo įgyvendinti, tai kaip tu sieksi rimtesnių?

Tai va dabar jau nejuokaujant tai yra rimtesnių jų. Visų pirma darbiniai. Ir aš kažkaip tikiu, kad iki penktojo mano darbinio projekto jubiliejaus viskas bus kitaip. O tai jau gana greitai.

Yra tikslų ir susijusių su mityba. Pvz., aš noriu išgyvendinti cukrų , tai yra saldumynus iš raciono. Ne taip griežtai, kaip alkoholį. Bet tik su galimomis retomis cheat dienomis ir ypatingomis šventėmis. Tuo pačiu ir šiaip norisi maitintis sveikai. Ne tik dėl svorio (čia irgi yra griežtesnių nei bet kada lyg šiol planų), bet ir dėl sveikatos, geresnės savijautos, ligų prevencijos. Neilgai dar tie pokyčiai šioje vietoje, bet po truputį įgyvendinami. Deja deja, šiandien buvo viena tų cheat day dienužių. Nors pusryčiai pavyzdingi, o pietukai irgi nieko sau…

… tačiau vakarienė gi buvo visiškas nusidėjimas KFC. Blogiausia visa tame turbūt buvo Pepsi, ko aš net nemėgstu :).

O bet tačiau kitokių saldumynų išvengta, tad sieksime tikslų toliau.

Senais senais neatmenamais laikais, tiksliau pernai, dar tiksliau gruodį, mes su Skinny Stalker, kuri turi instagraminį “blogą” apie knygas @knygugaudyklė, susitarėme daryti knyginius skaitytų knygų mainus aka swap.

Manasis siuntinys nukeliavo dar prieš Kalėdinę psichozę. Galite pamatyti čia.  Parinkau Akvilei Paasilinnos “Kaukiantį malūnininką”. Vat tiesiog užsimaniau priminti, kad būna tokių keistų, bet gerų knygų, kurios nei romanai, nei detektyvai, nei romantinės novelės…

Šiandien džiaugsmingai parsitempiau iš pašto nešuliuką. Woohoo!!! Viename atviruke aš rašiau, kad nemėgstu Alisos Stebuklų Šalyje. Tik nepaminėjau, kad tos klasikinės ir originalios. Visi perdirbiniai mane domina, o kuo piktesni tuo geriau. Net vienas mano mėgstamiausių atvirukų yra Eglės Ziomos darbas “Vunderlend”.

Iš Akvilės aš gavau krūvą gėrybių:

Šokoladą paslėpiau nuo savęs. Spalvinimo knyga puiki, užrašų knyga dar puikesnė, bet Alisa tikrai vilioja. Jau paskaitinėjau internete. Autorė šią knygą vadina dark fantasy for adults. Juk intriguoja! Tikiuosi skaitysis lengvai, nes mano anglų tokia kerėpliška, kol įsivažiuoju!

Ai, ir dar man labai patinka viršelis.

Ačiū! Taip ir maniau, kad tie mainai yra gera mintis :).

Taigi ir vėl beveik prabėgo metai ir truputį norisi palikti susistemintos istorijos. Kaip ten viskas buvo.

Sausis.
Mėnesį pradėjome tuo kam lyg tol ilgai neprisiruošėme. Pagaliau apsilankėme Technikos muziejuje. Ir bilietams išleidome paskutinius litus.

Sausį aš apsilankiau kirpykloje. Grįžau apsižliumbusi ir daugiau niekada ten nebeėjau. Ir nenoriu. Ir neketinu. Mylimas vyras yra daug geriau nei profesionali kirpėja. Nes jei jam ir nepasiseka kada, tai tikrai ne taip baisiai kaip dutūkstančiaipenkioliktųjųsausį.
Metų pradžia —-> Metų pabaiga. Ir tik pabandykit man dar pasakyti, kad viskas ten normaliai buvo.

Vasaris.
Šiais metais lankėmės Rumšiškėse per užgavėnes. Rašau tai čia tam, kad sau priminčiau – daugiau niekada!

Ir žinoma, kad vasarį dar buvo Knygų Mugė. Diena, kai aš su džiaugsmu išveriu minią.

Kovas.
Mėnesį pradėjom šašlais. Sezonas nebūna uždarytas, bet pavasarį pasitikti reikia!

Šį kovą lankėmės Šiauliuose. Tai įdomu todėl, kad nors esu Lietuvoje buvusi daug kur, bet Šiauliai vis nepakeliui kažkaip.

Šeimoje vėl atsirado siurblys robotas. Nes su juo gyvent smagiau.

Balandis.
Balandis toks visai neįsimintinas. Tik tiek, kad pačioje jo pabaigoje visus darbus iš namų perkėlėme į ofisą. Ne viskas ėjo taip kaip planuota, bet blogai irgi nesibaigė. Tik iš planų dirbti ten dviese, aš likau viena, o ofise šalta :). Bet pavasaris su naujomis idėjomis ir gerais orais gi vis artėja ir artėja.

Gegužė.
Gegužę atsirado motociklas. Tiksliau jis jau buvo nuo praeitų metų spalio, bet atsirado ir vairuotojas. Na, o su motociklu pasikoregavo pirkiniai, draugai, užsiėmimai ir atsirado daug purvo :). Čia vienas pirmųjų kartų, molio kalnas. Kiek jų buvo po to jau turbūt niekas nebesuskaičiuos.

Birželis.
Na įdomiausias birželio įvykis tai turbūt buvo vestuvės. Vistiek gi paprastai linksma būna 🙂

Liepa.
O liepą apturėjome povestuvinę kelionę į Saremą. Važiavome motociklais, taip gyvenime atsirado naujų žmonių, kuo džiaugiuosi ir tikiuosi, kad dar turėsime daug bendrų kelionių. Paskaityti apie kelionę galite čia.

Sudalyvavome draugų dukros krikštynose. Čia teko pasukti galvą, kaip padoriai atrodyti tada, kai tavo transportas yra motociklas.

Na ir didelę dalį laiko ruošėmės tolimesnei vasaros kelionei.

Rugpjūtis.
Šį mėnesį mes turėjom labai įdomią kelionę. Pasakočiau ir pasakočiau, bet iš esmės viską jau aprašiau čia.

Pirmą kartą išbandžiau spalvotus lęšius. Labai patiko. Norėčiau, kad vėl kas nors padovanotų 🙂

Su savo puikia Saremo komanda sudalyvavome mototurizmo ralyje. Smagi diena buvo.

Rugsėjis.
Šis mėnesis po puikios vasaros atrodė kiek nuobodokas. Buvo visko. Pirkinių, raudonų lempų, siuntinių, bet jau jautėsi, kad vasara baigėsi. Truputį liūdna. Nes šiemet visai nelydėjo tas jausmas, kad praleidom ją veltui, iššvaistėm.

Spalis.
Spalį mano gimtadienis, o tai visada yra gerai!

Spalį vėl geocachinom.

Lankėm Dali parodą.

Rokenrolinom ir laukėm vasaros.

Lapkritis.
Feisbukas man rodo daug Kalėdinių pirkinių, radiatorių, knygų ir vasaros laukimo. Lapkritis yra nemylimiausias mano metų laikas.

Gruodis.
Kaip visada tai yra geriausias žiemos mėnuo. Mėgstu Kalėdas. Ir dovanas, aišku. O jų gavau daug ir nuostabių, bet pati geriausia tai yra DR. Martens batai. Wohoo!

Na, o septintos draugystės metinės (jos yra sausio 3, bet gi švęst iš anksto reikia) nusimato nuosavame tipyje.

Nuobodu nebuvo. Nuobodu retai kada būna. Kartais tik būna liūdnoka, pvz., lapkričiais. Bet dažniausiai būna smagu. Gerų kitų metų mums visiems!

 

 

 

– O ten, kur tu reklamuoji tą kosmetiką, tai tau atsiunčia firmos? – klausia manęs anyta omenyje turėdama venividi.lt blogą.

Truputį žagteliu nuo tokios formuluotės. Žinote kodėl? Nes jau daug metų rašau lygiai tokį patį blogą apie knygas  – Šiukšlynėlį. Ir manęs dar niekas niekada nėra paklausęs, ar tas knygas, kur reklamuoju, man atsiunčia leidyklos. Įdomu kodėl? Galiu visaip išliaupsinti knygą ir kitų akimis tai bus: a) gera recenzija b) šūdina recenzija c) beraštės sapalionės d) atsiliepimas, bet ne reklama. Nes knygos yra kažkokia šventenybė, o ne eilinė prekė? Juk iš esmės kosmetika ir knygos nelabai skiriasi. Vieni produktai yra skirti vidiniam grožiui kurti bei žinių spragas naikinti, o kiti produktai yra skirti išoriniam grožiui kurti ar išoriniams defektams naikinti ir tiek.

Tad ne, Veni Vidi aš nieko nereklamuoju savo tekstais. Reklamuoja tik reklamos skydeliai aka baneriai, bet kadangi aš pati naudoju add block, tai nežinau ką jie ten rodo kitiems.

Jei aš kažką sugalvočiau reklamuoti, tai už tai paprašyčiau ne kremo, o pinigų, straipsnį atitinkamai pažymėčiau. Dabar gi tiek knygų, tiek kosmetikos ar kt. stuff bloguose aš rašau savo nuomonę. Taip, kartais aš gaunu vieną kitą knygą iš leidyklų, bet ne visas jas net perskaitau. Taip, aš kartais gaunu kosmetikos iš atstovų, bet aš niekaip neįsipareigoju nei aprašyti ją, nei bandyti, nei minėti. Pvz., neseniai gavau sauso šampūno ir kaukę kojoms. Nei vieno, nei kito man nereikia, todėl vienas iškeliavo dovanų žmogui, kuriam gal patiks, o kitas gi į facebook konkursą. Dar vienas gamintojas atsiuntė 2 plaukų priežiūros serijas, tačiau visi lyg šiol aprašyti to gamintojo produktai yra mano pirkti, o tie atsiųsti dar net nepradėti naudoti.

Jei man gaminys nepatinka tai aš taip ir parašau. Pvz., čia, čia ir čia yra atsiųsti testavimui produktai. Kaip matote tai, kad juos gavau nemokamai nuomonės nepagerino. Jeigu nieko gero, tai nieko gero gi! Smagu, kad rašymas atkreipia atstovų dėmesį ir suteikia galimybę išmėginti daugiau priemonių ar sužinoti karščiausias naujienas, bet tik tiek. 90% priemonių aš vistiek pati perku ir kažin ar toks santykis kada pasikeis. Žinoma, kad žinių skleidimas yra reklama. Sėdi prie kavos puodelio ir pliurpi apie geriausius nagų lakus – rekalama. Iš lūpų į lūpas. Rašymą vadinti reklamavimu gal ir teisinga (pvz., dabar aš reklamuoju save, nes kalbu apie save), bet keista.

Sėdim mes koncerte. Sunkiam tokiam. Na žinot. Sepultura. Turiu pasakyti, kad aš nors ir paklausau tokios muzikos kai kas nors kitas užleidža, nors tikrai nepuolu žegnotis ir šventu vandeniu taškytis, bet kažkaip tiesiog nesidomiu ja. Mano mokykloje kažkaip nebuvo jokios muzikos garbinimo kultūros tai ir klausėm visko nuo bakstrytboys iki rukyverch. Vėliau, kai jau tas šūdas liko už nugaros, aš daug labiau domėjausi techno. Ambient, Drum and bass, electropunk, jungle – daug dažniau sužmėžuodavo šie terminai kalboje, nei visokie dark metal ir pan. Kaip jau minėjau, visa ši sunkioji muzika priimtina, esu viename kitame studentiškame festivalyje užsilikus paklausyti vietinių sunkiasvorių mažoje scenoje, bet daug kas man tamsus miškas. Todėl per Sepulturos gerbėjų apšildymo programą aš ir paklausiau: o čia šiaip beleką kriokia ar yra kokie nors žodžiai. Kažko mano vyras nulūžo iš juoko 😀 Ai, o Sepultura tai buvo fainai, tokie durni klausimai kaip ir nebekilo, po takse radijas buvo tooookia vakaro alternatyva!

Papletkinsiu. Pastaruoju metu dažniau rašau tinklaraštį skirtą grožiui ir kosmetikai, tai automatiškai seku ir koleges. Kartais toks juokas suima. Viena gauna kelis komplimentus, kad yra faina ir nuoširdi, tai pradeda tokia nebūti, bet būti “oi kokia aš nuoširdi, oi kaip aš nuoširdžiai jums rašau, oi!”. Kita nusifotografuoja šiukšlyne ir kai paklausi ar čia taip turi būt, kad šiukšlės kadre mėtosi, tai pradeda aiškinti, kad čia fashion didėja, grožis, mada menas ir šiukšlės, koks kontrastas! Bet po to deda tą pačią fotkę į savo blogą (iš soc tinklo) ir šiukšles jau ištrina. Ai, nes atseit gėda, kad žmonės tokie paršai :). Primena katiną, kuris nukrenta nuo palangės ir vaidina, kad taip ir turėjo būt.

O pastaruoju metu Vilniuje nėra kur paprastai tiesiog pavalgyti. Na kad nebūtų ten glamūr vietelė už daug pinigėlių. Nes labai skaniai gali sukimšt burgerį, kad ir Drama Burger, ir pas mūsų kaimynus Kinza matosi, kad visada anšlagas, nors jie ir netraukia dėl kaimynystės ir savų priežasčių. Ir šiaip visokių ala stilingų kampelių pilna. Bet va taip kasdieniškai, kaip būdavo kokioje Focus Picoje tai nėra. Nes ši picerija taip sugedo, kad fu fu fu, atrodo tarsi atšildytas picas kištų. Koks nors Čiliakas lyg ir skanesnis pasidarė, bet pastoviai po jo toks apsinuodijimo jausmas kitą dieną, kad ir į kurį benueitum. Bix’uose duoda nebrangiai ir valgomai, bet dažnai vis ko nors neturi. Tai avienos, tai bandelių, tai dar kažko.

Tai va taip va viskas kaip ir neblogai. Reikia susiremontuoti automobilį ir pradėti pokyčius virtuvėje. taškas.