92/366

Turim naują laiškininką. Tik dar nežinau ar džiaugtis. Labai panašus į tą mešką, į kurią atsitreki kai nuo vilko bėgi. Bet gal tik išoriškai toks ir su meškomis neturi nieko bendro?

Dar man nuostabą kelia, kad mano knyginis skonis, kažkam labai svarbus. Ir jei aš pasakau, kad knyga visai nieko, tai yra kas ją reabilituoja ir grąžina į norų sąrašą. Vistiek įdomu, nesakykit. Aš tai juk niekada niekam nekišu, kad va, skaitykit būtinai šitą, ar aną, aš tik pasakau, ar man patiko, ar ne. Tik tiek.

89/366

Jaučiu didelę neapykantą balandžio 1 dienai. Jau per visus šiuos bloginimo metus ne kartą rašiau. Ir metai prabėga aš vėl burbu.

Kodėl? Štai iliustracija.

Šiandien FB pamačiau, kaip kažkokia moteris dalijasi pernykščiu pokštu iškrėstu dukroms. Išpjovė konservuotų vaisių skardinės dugną (dukros tuos vaisius mėgsta). Išėmė, pridėjo saldainiu, užklijavo dugną atgal. Sakė, kad dukros labai džiaugėsi.

Viskas šioje istorijoje buvo gerai. Tik va po ja perskaičiau komentarą, kad gi saldainiais, aišku, visi džiaugiasi, reikėjo kokių daržovių pridėti.

Ir čia yra atsakymas. Apgaut, nuskriaust, išdurt, pasityčioti iš jausmų. Štai koks simbolis ši diena yra mūsuose. Tik jau ne geras emocijas dovanoti. Ne ne.