Salomėja keistokas žmogus. Tai dingsta, tai atsiranda…
Facebook’as dažnai primena ką mes skelbėme prieš kažkiek metų tą pačią dieną. Cha, bet mano blogas tai senesnis už mano profilį ten. Ir keistai nustebau pažiūrėjusi, ką prieš 5 metus rašiau. Nes kaip tik šiandien galvojau ta tema.
O prieš 8 metus + porą dienų aš tryniau One.lt anketą 😀 Dabar jau nepamenu tokią iš viso turėjusi 🙂
Šiandien mano vestuvių metinės. Įdomus tas dalykėlis būti susituokus. Lyg ir viskas taip pat, bet lyg ir kažkaip ramiau, nors turiu patirties ir žinau, kad antspaudas ramybės negarantuoja. Tačiau dabar viskas kažkaip kitaip. Džiaugiuosi, kad visokiomis ten keistomis aplinkybėmis radau savo žmogų, su kuriuo bent jau dabar noriu gyventi labai ilgai ir labai laimingai. Nors vietoje niekas nestovi. Pvz., pernai mano vyras buvo visai nepatyręs motociklininkas ir jam dar buvo linksma važinėti plentais, tad traukdavome kur nors kartu, o šiemet jau jis ropinėja pelkėmis ir dykumomis, kur kartu galėčiau tik su savo motociklu. O ne :). Merginos kartais klausia, ar nepikta man, kai vyras nuolat dingsta. Ne, nepikta. Tik dažniausiai labai neramu. O jei neramu, tai dar viskas gerai, nes jei būtų dzin reiktų susimąstyti.
O šiaip metai buvo geri, tad kartelė užkelta, sieksime dar geresnių!
Man visai patiko Vilnius šį savaitgalį. Žmonių nėrą, gatvę gali pereiti kada nori ir kur nori, nes ir mašinų, žinoma, nėra. Ir taip karšta… Jausmas lyg iš kokio filmo.
Pasyvios atostogos baiginėjasi, reikia kitų!
Šiandien didelę dienos dalį praleidome Bernardinų parke ir stebėjau daug vestuvininkų-krikštynininkų. Vis dar keista, kai šiais laikai moterys kankinasi tose daugybėse sluoksnių medžiagos ir vargsta eidamos ant tų kojukų. Na, gal ir gražu visokie bateliai, kaip daiktas, bet nu nė velnio nėra gražu krypuojanti ir vos vos paeinanti. Geriau jau tada juos rankoje neštis.
Vilnius, Vokiečių g. ~2val nakties. Sėdim ant suoliuko, netikėtai mus pamato pro šalį skubanti sena bičiulė.
– O! Sveiki! Ką čia veikiat?
– Laukiam kol prašvis!
– Nes?!?!
– M… Na, Joninės, trumpiausia naktis ir viską ten…
Tai galvoju, kažkodėl net ramiai ant suoliuko sėdėdami kažką nustebinam 🙂
Mažos pergalės! Paskambinau šiandien telefonu nepažįstama žmogui (laiškininkei) ir iš karto nubėgau pasigirti vyrui, kad paskambinau kažkam :D.
Turbūt telefono sąskaitoje švies pirma minutė per keletą mėnesių, kad tik neužblokuotų pamanę, kad kas nors mano telefoną pavogė 😀
Šiaip aš visada save laikau nedrąsia tylene. Baisu nueit kažkur, baisu bendraut su nepažįstamais žmonėmis, tačiau vis pastebiu, kad pokalbiai išsitempia iki kelių valandų. Kai nepažįstamas žmogus sako, kad gal einame čia kavos už kampo, nes ką čia plepam sustoję jau valandą, tai gal ne viskas taip beviltiška. Nors, jei žmonės man nelabai patinka, tada aš tą tylenės kaukę lengvai randu.
Beje, šiandien kitame bloge surengiau savo mėgstamiausių auskarų pasirodymą. Gal kam įdomūs svetimi turtai :).
O šiandien. Susidurta su nuomone, kad turi būti fanatikas. Jei vengi cukraus, tai negali nusifotografuoti su bandele. Nes gi tu nevalgai cukraus. O juk nesinori būti TUO vegetaru, kuris kitiems knisa (čia turėtų būti kitas žodis) protą.
Susidurta su itin pavydžiu žmogumi. Gerai, kad tik virtualiai. Pastebėjau, kad pradedu laukti žinučių, nes truputį juokinga kaip galima skaičiuoti viską pas kitus.
Dar pasiūta viena odinė motociklo sėdynė.
Ir maždaug tiek.
Tas pilnaties sunkumas. Turbūt šią savaitę reikia sisteminti ir po to rašyt ilgą įrašą.
Šeimos tema yra knyga “Šachta” su visais tęsiniais. Nepamenu, kad apie kokią knygą būtume tiek diskutavę.
