Niekiviskmėjinėjimai

Pastaruoju metu arba aš atrodau labai vietinė, arba labai patikima, arba labai atvira ir spinduliuoju norą bendrauti (hm, šitą galima išbraukti, kaip visada), bet manęs vos ne kas antrą dieną paklausia kaip ką nors rasti. Nors aplink būna kitų žmonių. Tai kioskelį (klausė du kartus jau!). Nebėra kiosko prie chemfako, finito, nebeturiu kur pirkt pašto ženklų, o studentai neturi kur nusipirkti tušinuko egzaminui. Tai kur rasti uniformas. Kažkur ten Elfos pastatų ir kiemų raizgalynėje. Tai Maxima kur? Maxima tai iš viso nematoma, žmonės pro ją praeina, tada klausia. O man nesunku. Tik kai rusiškai klausia, aš visada sakau, kad nieko nesuprantu. Suprasčiau tik tuo atveju, jei manęs pasiteirautų ar aš spyk rašan, o ne priimtų kaip faktą.

Su džiaugsmu suvokiu, kad atrandu gebėjimą susivaldyti. Susivaldyti ir nepirkti nors pigu, nors akcija, nors noriu, bet nereikia.

Susivaldyti ir neprikomentuoti merginai, kuri didžiuojasi, kad yra puiki namų šeimininkė ir viešai klausia ko užsiprašyti vyro už tai, kad su meile tepė sumuštinius.

Susivaldyti ir nepasakyti “žiūrėk į save, nustok visus kritikuot, ypač tose srityse, kur tau dar tobulėt ir tobulėt”.

Tačiau gausu dalykų, dėl kurių nesusilaikyčiau niekaip. Trešnės, pavyzdžiui.

Inkščiau čia kelias dienas dėl basučių, šiandien radom. Valio!

O jums būna, kad kartais taip įsitraukiat į kokią knygą, kad tarsi apie kažką realiai vykusio skaitytumėte, neitų iš galvos, tarsi čia pat viskas? Ir kaip po to sunku skaityti ką nors kitą.

Šiandien buvo šukių. Simbolinių. Išsikraustant. Tai sakau, gal viskas bus gerai?

Ir dar, kartais aš visai nesuprantu ką tie mano anoniminiai komentatoriai kalba, bet gal dzin? Klaustukas gi ne visada reiškia, kad iš tavęs laukia atsakymo.

Ryt prasidės ta keista savaitė, kuri susideda iš pirmadienio ir penktadienio.

Skaitau sau knygą, o mano vyras sako, kad eičiau blogint ten neskaičius. Nu absurdas kažkoks, kai pats jau metus nieko neparašė. O juk susitikom mes kadaise tai bloginimo dėka.

Įdomūs atradimai. Skaitau tokios mėlynplaukės blogą ir žiūriu filmukus. Po vienu pakomentavau, kad galiu atiduot rožinių pusę pakuotės. Derinom derinom persiuntimą ir paaiškėjo, kad esam kaimynės. Keista, kad niekada neteko susitikt.

Tai tiek. Noriu keliaut.

Šiandien nukabindama ofise atvirukus galvojau apie visus ten sutiktus žmones. Ir ant vieno piršto galėčiau suskaičiuoti kiek ten jų tokių, su kuriais smagu pasisveikinti.

Netinkama aplinka slegia.

Ir dar… Nors skaitau knygą, kurios niekaip negalėčiau pavadinti labai įdomia, rekomenduotina ar pan., tačiau visą dieną laukiu vakaro, kada galėsiu paskaityti.

Sulūžo basutės pirktos Deichmane. Po mėnesio. Ok. Tai yra nieko čia ne ok, bet išvažiavom ieškot kitų.

Apžiūrėtas batų kalnas + visos parduotuvės akropolyje.

Liūdesiukas.

O kriterijai paprasti. Neutrali spalva (ruda, pilka ir atspalviai), patogus padas (na, kad nebūtų tas popierius, kur kiekvienas akmenukas jaučiamas).

Kaip suprantu, tokie kriterijai yra neįmanomi.

Vakar G. kieme nukirpo gyvatvorę, šiandien sutinka kaimynę, kuri klausia:

– Matei, kaip gražiai nukirpOM gyvatvorę?

Ok.

O šiaip gi šiukšlynėlyje parašiau du atsiliepimus apie knygas, o venividi.lt apie mėnesio mėgstamiausius, tai šiek tiek pavargau.

Škvalas ateina.

 

Aną dieną skaitinėjau senus blogo įrašus. 7-8 ir pan metų senumo. Ne tiek patys įrašai įdomūs buvo, kiek visi komentarai. Et, kiek komentuodavo anksčiau liaudis! Žinoma, tas pats dabar facebooke, tik ten daugiau mažiau draugai arba draugai 🙂

O šiandien taip supykau. Sulūžo basutės. Dvi poras batų pirkau Deichmane prieš porą mėn, ir abi tik tiek telaikė. Ok, sakysit, pažiūrėk į kainą. Bet ką žinau. Daug kur ji tokia, bet sportbai bent sezoną laiko.

Tik vasarą!

Atvažiuoja žmogus iš Australijos ir pakviečia tave į pasimatymą… Į kavinę, kuri yra tavo gatvėje ir pasirodo, kad jau ilgokai. Aš aišku, kvietime išgirdusi pavadinimą, gi turėjau gūlintis ir nustebti, kad už 3 min (pasak to paties gūgle) pėstute nuo namų yra tokia vieta. Nebloga, bet ne mano skonio. O šiaip reikia plačiau dairytis. Naujamiestyje pastoviai kas nors atsiranda ar pasikeičia.