Legalus tinginiavimas

Įrašas apie yozux laiškus sulaukė neregėto populiarumo (tiesa, Blogoramos dėka). Todėl po Velykų galite tikėtis pamatyti mano atsaką į tuos laiškus:). Negi manėt, kad sėdėjau rankas sudėjus? Piešiau ir aš, ir būtent nuo manęs užsikrėtė jis. Gėda man, tačiau greitai pranoko:) Visgi šiandien radau ir savo gana pavykusių piešinių.
Pagaliau galėsiu pamiršti Lukoilo internetą, nes šiandien du malonūs berniukai įvedė naują. Grįš brangusis, padarys, kad veiktų visuose 3 kompuose ir su kambarioke susitikimus virtuvėje galėsime derinti ne telefonu, o per skype :))) Arba pasiskųsti, kad tavo katė, mano katės maistą ėda:)
Šiandien tingiu veikt bet ką. Ir nieko neveikiu. Visai legaliai. Nes nuo šiandien man prasidėjo 4 dienų atostogos:)
Nežinot kiek turgui kainuoja sportbačiai ala “inkariukai”? Pavasaris kaip ne kaip artėja ir greičiau naujus nusipirksiu nei senus išsivalysiu.
Gal yra norinčių pasiūlyt kokį papildoma darbą? Bo kompo labai reikia naujo 🙂 . Gerai jau, juokauju, pasišnekėjau su savim, nes abi katės ant lovytės simetriškai miega ir nebendrauja.
O gal išmaudyt vieną? Paprastai po to būna linksma:

Nostalgija ir sentimentai. Minčių gydimas tęsiasi, arba apie tikrus laiškus

Taip taip, apie tikrus laiškus. Tuos popierinius, rašytus ranka, įdėtus į voką ir išsiųstus. Su savo brangiuoju susipažinau internete. Seniai seniai, kada net minčių, kad toks dalykas gali būti namuose net nebuvo. Tęsėsi mūsų pažintis gana netradiciniu būdu. Kadangi buvau užkietėjusi susirašinėtoja, pasakiau brangiam yozux, kad jei nori su manim toliau bendrauti, tai lauksiu jo laiško. Pati netikėjau, kad 19 metų bernas, informatikos studentas, kuriam galvoje tik PC ir žaidimai, man parašys. Bet parašė. Vakar tėvų namuose išsitraukiau tuos jau aštuonių metų senumo laiškus. Smagu sielai buvo juos žiūrėti. Taip taip, perskaitėte teisingai, būtent žiūrėti, nes skaityti tingėjau. Mano brangusis man ne tik rašė, jis piešė pasisveikinimo užrašus. Kartais šiek tiek kopijuodavo, kartais pats galvodavo. Piešė jis geliniais ryškiais tušinukais, kurių spalvos mamos skeneris nepagavo. Bet parodysiu vistiek (įsivaizduokit ryškias spalvas, ypač ten, kur balta). Iš pradžių užrašai buvo nedrąsūs:



Po to išsiplėsdavo jau per pusę puslapio:







Galiausiai vos tilpo į visą:




Jais aš ir džiaugiausi ir pykau. Džiaugiausi, nes jiems nupiešti reikėjo įdėti daug darbo (yozux ne menininkas). Tai trukdavo. Kadangi mūsų draugystė dar buvo per atstumą, aš tą laiką užskaitydavau kaip skirtą man.
Pykau, nes labai jau ilgai reikdavo laukt laiškų. Pati gavusi, iš karto puldavau rašyt atsakymą ir vėliausiai kitą dieną išsiųsdavau. O jis matai piešdavo… Ir laukdavau aš… (o mobilių telefonų dar niekas neturėjo, jei ką)….

Kai mintys serga

Šiandien prastai jaučiausi, todėl nėjau į darbą. Kaip darboholikę kankina sąžinė, kaip žmogus – ilsiuosi, nes mano užsibrėžtas planas (na tas 20) jau vakar įvykdytas.
Jaučiuosi, blogai, bet nemirštu, todėl gydžiau savo mintis. Pusę veidrodžio išklijavau spalvingais įvairių
renginių “flajeriais” ar kaip ten jie? Gal skrajutės?
Nebaigtas paveikslas ant molberto erzino. Neaiškinkit, aš dar nenoriu jo baigti. Todėl apsukau ir
prikabinau plakačiuką su Salvadoro Dali paveikslu. Va šituo:

Turiu visą rinkinį A4 formato bei dar vieną – atvirukų. Senam bute jie puošė sieną. Šiame tingime susikabinti. Gal kadanors.
Mano mintys “kaifuoja” žiūrėdamos į naują meninę netvarką. O man jau atostogos prasidėjo 🙂

Pagalvojimai

Kas yra sarkazmas? Vikipedija sako, kad tai yra aštri, kandi pajuoka, pagrįsta kalbančiojo pranašumu prieš tą, apie kurį jis kalba arba į kurį jis kreipiasi.
Aš manau, kad esu labai sarkastiška. Tik va nesijaučiu labai pranaši prieš kitus. Cinizmas, sarkazmas yra dažniausiai nukreipti prieš mane pačią. Tenka ir kitiems. Tos kandžios frazės man išsprūsta netikėtai ir nesuvaidintai.
Dabar nukrypsiu į kitą pusę.
Vakar buvau spektaklyje “Palaukit, kieno čia gyvenimas?” Labai patiko teatro aplinka (šiame buvau pirmą kartą). Patiko ir spektaklis. Suparalyžiuota menininkė siekia teisės numirti. Jos gyvenimo džiaugsmas ir atrama buvo vaizduotė. Dabar kai ji niekada nebegalės judėti, ta pati vaizduotė tapo priešu. Todėl ji nebenori gyventi. Pagrindinį vaidmenį atliko N.Narmotaitė, kuri man ir šiaip labai patinka. O veikėjos sarkazmas man toks artimas artimas. Šitokia savisaugos galia.
Po spektaklio diskutavome, apie situaciją. Priėjau išvadą (nors sunku kalbėti kas būtų kol nėra), kad aš taip pat visai nenorėčiau gyventi. Tiesiog per daug blaivas protas, per daug dideli užmojai privestų prie beprotybės. Mano gyvenime ir šiaip jau be galo daug keistų sprendimų. Nenustebčiau padariusi ir tokį.

Gal pavalgom?

Maisto ir ne tik, tema dominuoja šios dienos PinkCity įraše. Aš irgi pakalbėsiu apie maistą. Visada mėgau valgyti. Turiu omenyje, kad jaučiau malonumą, valgydama skanų maistą, gražiai patiektą, su meile pagamintą. Tačiau kuo toliau tuo labiau svajoju apie tai, kad valgyt žmonėms nereikėtų. Įkali kokią piliulę ir sotus. O jei sekmadieni nori romantiškų pietų – prašau. Piliulės negeri ir pavalgai. Tais maistas nuoširdžiai gadina gyvenimą. Kai buvau studentė sveiko maisto neįpirkau. Dabar dirbu i vistiek alga nepaveja kainų. Pietauti kavinėje tapo prabanga. Mečiau, ir pakeičiau pietus šudasriubėmis. Ir ką? Žiūriu, kad mano racione buvo kainuojančios iki 2LT sriubytės. Po to 99LT, o dabar pilnas stalčius maisto už 55 ir 39ct. O kas belieka? Bet šiame reikale įžvelgiu labai daug gėrio. Pirma, pietų gamyba trunka tik 3 minutes. Antra laimiu visą valandą darbo:) .
Namuose, vakarienės irgi beveik niekada nevalgau, nes nėra kas pagamina. Po darbo grįžtu apie 19 ir vėliau. Tikrai nėra jokio noro terliotis virtuvėje. Brangusis pavalgo grįžęs ankstėliau. Žodžiu maistas man tapo buvęs nebuvęs. Juk svarbu tik užkišt kuo skrandį. Užsispyriau neleist jam paimt viršų ir mano finansų didesnę dalį.
P.S. Šiandien darbiniai planai jau pasiekė 15. O dar dvi dienos liko.

Laiškas apie Merfį, darbą, renginius ir pavasarį

Štai ir vėl rašau tau laišką. Nepyk, kad taip nereguliariai. Šiandien liko dar 45 minutės iki darbo pabaigos, o aš jau įvykdžiau savo planą (na tokio dalyko kaip pietūs aš jau nepamenu ir neskaičiuoju). Per šitas dvi dienas aprašiau 19 programų.
Ar kas nors naujo? O kas buvo seno?
Pastaruoju metu niekaip Merfis neatstoja. Gal paduot į teismą už priekabiavimą? Būtinai abu tinkami troleibusai turi nuvažiuoti kol stoviu prie šviesoforo . Šviečia saulė, bet kai reikia išeit 5 minutėms į lauką, prasideda kruša. Ir taip toliau. Ar įmanoma to diedo kaip nors nusikratyt?
Ai tiesa, pagaliau namuose įsivesim internetą. Vėl tapsiu žmogus.
Dargi nebeturiu skolų (na tik Laurai ryt keturis litus atiduosiu). Ir man reikia 4500Lt , nes noriu raudono kompo:). Ne didesnio nei 13,3 :))))
Ryt eisiu į spektaklį.
Penktadienį Vingio parke koncertas.
Suprantu išankstinių bilietų pirkimo naudą. Sumoki, atgaili, paverki, pamiršti. O kai ateina diena ir mokėt nebereikia, jautiesi lyg gavęs ką nemokamai.
Savaitgalį Ukmergėje būgnų ir perkusijos festivalis.
Ar tik man atrodo ar pasaulis vėl pradėjo suktis?
Tukis, vėl privertė mano smegenis veikti ir pažadino. Ačiū.
Kas dar? Taigi pavasaris.

Širdies viduje.

Užeik užeik. Nesikuklink… Sakai ne laiku? O kada tinkamas laikas pasisvečiuoti viduje? Juo labiau ko tada atėjai? Batų nesiauk. Štai ten gali juos nusivalyti. Aš esu iš tų, kuriems batai yra garderobo dalis. Juos nusiavus, tą dalį prarandi.
Taigi… Štai jau užėjai. Esi mano vidiniame koridoriuje. Nepyk, negaliu visko aprodyti, todėl pasirink. Nežiūrėk išpūtęs akis. Turi du variantus. Smegenys, ar širdis? Širdis? Esi tuo tikras? Tikrai? Gerai. Tada nesakyk, kad tavęs neįspėjau. Einam.
Nustebai, kad pradinės durys ne raudonos? Tai yra maskuotė. Pasiruošęs? Jau ir užėjom, visai neskaudėjo. Ramiai apsidairyk. Kol kas nieko negalvok, nes turi priprast prie mano širdies dūžių ritmo. Čia kaip prie siūbuojančio laivo. Apsiprasi ir galėsime pavaikščioti.
Jau geriau?. Dabar apsižvalgyk įdėmiau. Ei, neįžeidinėk! Tai ne chaosas, tai mano širdis. Žvelk plačiau. Gerai jau, prisipažįstu, čia dulkės. Vadinasi dalykai po jais nereikšmingi arba aš sąmoningai leidau jiems apdulkėti. Jei gali tai labai netrepsėk, nenoriu, kad dulkės pakiltų. Po jomis palaidotos išdavystės ir melai. Praradimai, nusivylimai ir svajonės, kurių siekti nebeturiu jokio noro. Kartais čia užeina tokių kaip tu, blaškosi ir vėl ilgai vargstu kol dulkelės saugiu sluoksniu prispaudžia tai ką noriu pamiršti.
Pažvelk čia. Sakai šios lentynos primena mano rūbų spintą, iš kurios pastoviai kas nors krenta? Esi teisus. Čia mano draugai. Gyvenime jų daugėja, todėl sunku sutilpti riboto dydžio lentynose. Dažnai vienas kitas iškrenta. Po to būna vėl sugrūdamas atgal. Kartais, kaip bebūtų siaubinga supranti, kad šis atsidūrė ne vietoj, ne laiku ir nežinai ką su juo daryti. Be gailesčio trenkiu lauk. Tegu lieka daugiau erdvės pasilikusiems.
Ką ten darai? Įdomios durelės, sakai? Žinoma, kad galima pažvelgti už jų. Čia mano darbas. Nustebai? Na taip jis ne tik smegenyse, yra ir širdyje. Tik va pats matai, durelės gerokai paprastos, į akis nekrenta. Į vidų neverta eit, užteks pažiūrėti per akutę. Ką matai? Viesulas, kurio viduryje gana ramiai sėdžiu aš. Taip, kartais pasiskundžiu, kartais pabandau išeit, o kartais jaučiuosi rami tame viduriuke. Geriau apie tai negalvoti. Einam toliau.
Atsargiai!!! Nenumesk.. Ne, tai nėra žiūronas. Šitas daiktas apibūdina mano mylimą ir meilę. Pavartyk, matai? Visai paprastas iš išorės. Daiktas ir tiek. Dabar pažiūrėk per skylutę? Kaleidoskopas, mozaika, gražiausios gėlės ir ornamentai. Supranti??
Kaip manai gal šiandien jau užteks? Esu labai tiesi ir atvira. Todėl neslapukaudama sakau, kad šiandieninė kelionė po mano širdį baigėsi. Užsuk dar kada. Jei ilgai skambinsi prie durų, gal atidarysiu.

Antras darbas. Pirma diena

Šiandien darbe ta diena, kai dirbti ypatingai nesinori. Naujo periodo pradžia. Gal nuo pirmadienio?
Kaip ir žadėjau papasakosiu apie savo pirmą dieną čia. Ne bandomuosius apsilankymus, o dieną kai išdirbau nuo ryto iki vakaro. Priminsiu, kad dirbu leidykloje, redakcijoje. Leidykloje yra net kelių leidinių redakcijos. Tai štai, pusę savo pirmos dienos laukiau kol pastatys kompą, ir nieko nepažinodama galvojau, kaži kur man teks sėdėt. Žinojau, kad ne su savo redakcija, nes tam fiziškai nėra vietos. Reiškia, kad būsiu kažkur, ne gana to kad nauja tarp savų, bet dar ir nugrūsta tarp „svetimų“. Galiausiai sužinojau, kad darbo vieta parengta, ir kol mane į ją lydėjo, klausiausi sarkastiškų pašaipų: tau išskyrėm puikią vietelę, manom pritapsi. Žodžiu, pasodino mane moteriško žurnalo redakcijoje. Vien dėl to vos neapsiverkiau. Na nepratus aš tarp moterų. Sunkiai man priimtinas tas šu šu šu vienai išėjus. Visa tai dar būtų nieko. Bet manęs gana nemandagiai paprašė išeit kokiai valandai, nes pas jas vyksta susirinkimas, o aš esu svetimas žmogus. Hm, galvoju bus linksma. Išėjau, o kur dėtis? Nieko leidykloj nepažįstu, kur eit nežinau. Praslampiojau rūsio koridoriumi, paskaičiau makulatūrą, nuėjau iki „savų“, bet šalia šefo naujokei irgi nebuvo labai jauku.
Kai pagaliau baigėsi tas susirinkimas, dėl kurio buvau išgrūsta, radau porą verkiančių moteriškių. Cha, galvoju, man čia patiks:). Reikia tik ausines greičiau įsigyti.
Taigi, jau savo naujoje darbo vietoje, atsisėdu ir … Atradimas. Kompe „Win Me“, kai tuo tarpu aprašinėti reikia „XP“ aplinkoje veikiančias progšes. Valio. Bet ir tai dar nieko. Pelė be rutuliuko. Dar kart valio (šitą išsiverkiau kitą dieną, o PC pakeitė po kokio mėnesio). Per mėnesį pasilinksminau, nes nedrįsdavau eit pas „savus“ prie testinio kompo, tai darydavau paveikslus namie, o darbe tik rašydavau. Smagiai prisiminiau kaip gyvenimą „pralinksmina“ mėlyna spalva, kuri atsiranda intensyviai dirbant. Turiu omenyje, dirbi dirbi dirbi ir šast mėlyni langai… O tu nieko neišsaugojai, nes jau seniai nuo visokiu mileniumų atpratus.
Iš kabineto mane išvarydavo kiekvieną trečiadienį, bet jau neimdavau į galvą. Po trijų mėnesiu baigėsi mano išbandymai ir darbe, ir moteriškoje redakcijoje. Kaip sakant jau nebe bandomą laikotarpį pradėjau po persikraustymo. Redakcija susilipdė ir visi gyvenam jaukiame vaikų darželyje. Ane, mielieji kolegos?