Lietus, muzika, savaitgalis

Niekas manęs neįtikins, kad ilgi savaitgaliai yra blogai. Kad nėra ką veikti. Ilsėkimės, žmonės, ilsėkimės:)
Man gerai.
Miegu kaip katė. Anksti vakare užmiegu, ilgai ryte neprabundu ir dar dieną nusnaudžiu. Todėl, kad patyriau šiek tiek streso. Man reikėjo išeiginių. Ir įprastom sąlygom gal būčiau ėmus porą laisvadienių. O čia viskas puiku. Su mieliausiais žmonėmis gali pabūti.
Vakarykštis pastebėjimas:
Vaikštom po senamiestį. Šviečia saulutė. Gera. Žmonių daug. Pradėjo lyti. Visi dingo. Nei tarpuvartėse, bromuose… Kaip siaubo filme kokiam. Saulė vėl išlindo – minia žmonių iš kažkur. Mistika.
Šiandien gatvės muzikos diena.
Išslinkom ir mes į gatvę. Smagu. Kiek daug jaunimo, įvairiaspalviai, įvairiastiliai. Man mėgstančiai viską stebėt – grynas malonumas. Vis dar žavi jaunuolių stiliaus paieškos, vis dar glumina bobutės pasipuošusios penkiomis eilėmis gintarinių karolių +žalvarine sage su ala deimantai. Damos…
Ai tiesa, muzikos juk diena… Matėm kelis “nekaltų mergelių chorus”. Na daug maž porą mergikių dainuoja, ar dar kokiu smuikeliu griežia bei dūdele pritaria… Bet veido išraiškos tokios, kad regis kančia tai didžiausia: “o mama mama, ką mes padarėm, ko mes čia ėjom”… Matėm ir daug tokių kolektyvų: apytiksliai šešiese sėdi, žvengia, rūko… o koks vienas būgnelį muša. Svarbu komanda, ar ne? Labiausiai patiko vaikai:) Taip nuoširdžiai groja drebančiom iš jaudulio rankom…
Vien kritikuoti nesinori, bet gal Merfis kaltas, kad kur tik mes ateidavom, arba niekas negrodavo, arba baiginėdavo. Tiesa teko paklausyt ir miksų trankių, ir dainu, net ir visai neblogų.
O labiausiai įstrigo tai Vokiečių gatvėje kažkoks kolektyvas. Su apyrimte aparatūra (suprask, girdimi jau iš tolo). Visai nieko rokavas (aišku ne savo) daineles plešia… Bet o tačiau, tarpuose, maždaug dainos ilgumo, apie dievą, Jėzų ir dar ten kažkokius pakilimus šneka… Pabėgom. Nega to, kad vis bruko neaiškios personos skrajutes, bažnyčios krikščionių, kuriose kviečiama į patarnavimus…
Apie 16val. pradėjo lyt. Taigi negaliu išvadu daryt apie tai vykęs, ar ne renginys. Man asmeniškai patiko, nes niekada per daug nesitikiu.
Išvažiavom Į Ukmergę, nes savaitgalis tęsiaisi:)

Aha, alus man patinka

Supratot teisingai. Man patinka alus. Bet tikrai ne koks ten Švyturio Ekstra ar dar ten kažkoks. Man patinka tamsus alus. Ir jaučiuosi skriaudžiama. Kavinėje gali turėt Cola Light, gali turėt nealkoholinio alaus, ir šiaip pataikaut įvairiems skoniams… O tamsaus alaus ir su žiburiu nerasi. Gerai, kabokuose ne toks jau ir didelis pasirinkimas. Eikim į Maximą. Neskaitant kokio čekiško ir brangaus alučio… Tamsaus rasti be šansų. Ar bent pustamsio… Buvo Hornas su medum. Buvo ir pražuvo. Buvo Kalnapilio Juodas. Pabuvo ir pražuvo. Kur jie dingsta? Nepopuliarūs? Bet vardan vardo, vardan skonio… Jau geriau išleist naują pakuotę, ane? Nemėgstu visokių Čiliakų, bet eidavau į “Čili Kaimą” nes ten turėjo Vilmergės Juodo (mano kraštas). Nebeturi. Banas Čiliui:)
Gerai jau. Geriu Švyturio Baltiją, nes vienintelis tamsesnis alus rastas Maximoj. O ir tą patį ne visur aptiksi.
Išsiliejau. Klaidas ryt ištaisysiu.

Nykštukai, kopūstai, gandras ir Amsiuko planeta

Esu žmogus su labai lakia vaizduote. Kai kas nors juokauja ir mėtosi visokiom ten frazėm ala „kad tu nusprogtum“, man lengva tą sprogimą įsivaizduoti. Kad turiu nematomą draugą (kuris įtariu blogina) rašiau jau nesyk. Kad mane persekioja nykštukai irgi ne paslaptis. Kas paslėpė šaukštelį? Nykštukai. Kas ten vamzdžiuose ūžia? Nykštukai. Kas sugadino mašinos langą? Aišku, kad nykštukai. Kas netikėtai perkrovė kompiuterį? Ir vėl nykštukai.
Mano vaizduotė reiškiasi įvairiais būdais. Pamenu gintis reikėjo bakalaurinį darbą. Ogi Salomėja baisiausiai bijo viešai ir garsiai šnekėti. Nesvarbu, kad viską moku, viską žinau, pati darbą dariau, bet užsiblokuoja kažkas ir taškas. O gintis vistiek reikia. Atsirado patarėjų, kurie liepė įsivaizduot, kad dėstytojai, tai kopūstai darže. Ok, lengva. Taip ir bus. Stoviu aš prieš juos. Pasakoju… Ir matau… Kopūstus. BET… Ant tų kopūstų žali vikšrai (na tie, iš kurių drugeliai balti išauga) rangosi ir juos graužia. O mano gi didžiausia fobija vabalai ir kirmėlės. Tai ką, galvojat man drąsiau pasidarė prieš vikšrus stovėt? Geriau jau tada dėstytojai. Taip ir apsigyniau savo „akustoelektroninės žymės keitiklio projektavimą“ tik aštuonetui. Nors galėjau ir norėjau geriau.
O per nuobodžią paskaitą įsivaizduodavau dėstytojui ant galvos gandrą tupintį. Ant vienos kojos…
Dar pamenu buvo toks serialas apie pamišusią advokatę Eli McByl (ar kokia ten). Ji visus nepatikusius, arba klozete skandino arba į konteinerį. Kai mane kas įžeidžia, pasišaipo ar šiaip prasikalsta, iš karto prikabinamas prie raketos ir skrenda į Amsiuko planetą. Amsiukas nepiktas. Jis tik kojų pirštus nukramto. Am am…
Va taip va.

Pavasaris tinklaraščiuose

Žiūrau per tinklaraščius, karts nuo karto, nuvilnija tam tikros bangos/mados. Vienu metu visi rašė, kaip reikia paversti savo tinklaraštį matomu ir populiariu. Buvo toks laikas kai visi matavosi (bent jau aš užtaikydavau ant tokių blogų). Dargi, kažkada nubangavo banga apie tai, ar asmeninis tinklaraštis įdomus ir apskritai, ką reiktu rašyti, kad mus skaitytų. Dabar, kur ne kur išlenda sakinukai, kad blogosferoje ramybė. Visi aptingo.
Ir kas čia keisto? Ne vienas mėgsta publikuot nuotraukas iš gamtos, perka fotoaparatus. Rašote apie dviračius, keliones jais. Galų gale jau prasideda ankstyvosios kasmetinės atostogos (juk ne visi gali liepą atostogauti). Taigi, visai ne keista, kad įrašų sumažėjo. Matau prenumeratorių skaičius irgi mažėja, o ir aš pati, nors prenumeratų neatsisakau, beveik viska žymiu “mark all as read”. Nes kažkaip tingiu… Nes svajoju apie tai, kaip pievelėje skaityčiau knygą, o ne įrašą ekrane…
Juk iš tiesų tai puiku! Šita ramybė reiškia, kad vis mažiau žmogeliukų kiurkso prie ekranų. Jie fotografuoja senamiesčio kiemus, bundančius miškus. Tai reiškia jie mina dviračio pedalus ir vejasi vėjelį. Galų gale jie su draugais dainuoja dainas prie laužo, mėgaujasi alumi ir dešrelėmis.
Manau orui atšalus, arba juo atsidžiaugus (jei tęsis ilgai) vėl pasipils įrašai. Gal dar įdomesni. Dabar pasiilgę gamtos, po to pasiilgs interneto:)

Salomėjos minčių saugykla

O tu reguliariai pradėjai lankytis svečiuose? Jau tuoj, gal visai persikraustysi? Bet gerai, atėjai pačiu laiku. Padėsi man pakabinti lentyną. Kaip tai kokią? Minčių lentynėlę. Kaip tai kam? Jau klausimai pas tave, tai nors nusišauk. Gal dėsiu kažką ant jos? Nepagalvojai? Nes mintys galvoje nebesutelpa. Reikia padaryti joms vietos.
Hm., padėk išrinkt kur kabinsim. Jei prikalsime prie tos sienos, ji sudarkys neutralių minčių kompoziciją. Jei ten – rizikuoju, kad pradėsiu kaupti vien tik nuoskaudas, pagiežą ir nusivylimus. Juk toks tamsus kampelis.
Sugalvojau. Išvalykim šitą kampą. Kažkoks jis betikslis. Sumesta krūva minčių, kurios nei naudingos, nei malonios, nei pamokančios. Pvz., na kam man reikia prisiminti, kad šiandien gatvės muzikantai prašė pinigų? Arba, kad čigonė autobuse metė frazę “ko spoksai?”, nors nė nemačiau jos? Čia keistos mintys.. .. šiame kampe. Nors, kai kurias galime ir perkelti. Nebūtina išmesti. Štai prisiminimą apie juodą žaliaakį katinuką perkelkime į šiltai paprastų lentynėlę. Išdavystę (juk reikia iš to pasimokyti) – nustumkim į aną juodą kampą. Šitas -nešk į konteinerį. Užsilieka prisiskaičius žurnalų ir delfių, paskui dar sapnuosis visokie Radžiai, geriau jau nebūtų jų galvoje.
Žiūrėk, po truputėli ir vietos atsirado. Kabinam. Hm, gal kiek kreivokai, bet sueis. Nemėgstu idealios tvarkos galvoje. Šiandien čia, raudonoje vazoje pamerksiu pavasarinės dienos atsiminimus.
Ačiū už pagalbą. Kitą sykį kai užsuksi, rasim naujų užsiėmimų:)

:) Nieko rimto

Vakar nebuvau įsijungusi kompo. Ir labai šaunu. nes tokia diena! Super.
Dar sykį labai norėčiau pasveikinti Laurą, kuriai labai svarbi diena vakar buvo. Laimės ir meilės jums:). Nors matėsi, kad tiesiog spinduliavot.
Šeštadienis parasibastytas po Senamiestį ir Užupį. Noriu ten gyventi. Tai mano siekiamybė. Todėl trinamės po gatves, žiūrim į langus, į uždarus kiemus… Svarstom, ar čia norėtumėm įsikurti, ar ne? Radom kelias vieteles. Dabar tereikia tik uždirbt tiek, kad >0,5 mln. paskola nebūtų baisi. Siekiamybė didelė, bet o ką? Negalima?
Nesutverti mes (lietuviai) lietui ir šalčiui. Pažiūrėkit, tik saulutė išlindo ir šypsenos pas visus iki ausų. Atrodo lyg gyvenimas būtų pagerėjęs (mokesčius gi vistiek reikia susimokėt). Dažniau tą gerą orą… Mažiau turėsim ką keikt… Nors paskui prasideda: per karšta, reikia lietaus…
O šiandien nuotykis. Važiuojam į parduotuvę savaitinio apsipirkimo. Mūsų senutėlis kibiriukas jau ir taip ant subyrėjimo ribos. O dar mes ketinam jį keist, po kokio mėnesio. Tai dabar krečia pokštus. Nors senukas, mažiukas ir juokingas – turi elektrinius langus. Tai va. Mano langas atsidarė, bet nebeužsidarė. Cha cha. Tai ką. Palikom… Apsipirkom greit (aišku pusę visko pamiršom ir teko eit į vietinę parduotuvę po to). O grįžę ardėm dureles. Nepaliksi gi savaitei su atviru langu (dažniau nevažinėjam – visuomeninis transportas pigiau). Uždarėm. Kaip sakant neaišku kaip, bet pataisyta:) . Kurisim autoservisą :))))))))))) .
P.S. Kepam lazaniją. Dabar tas etapas, kur labai labai kvepėt pradeda, bet dar negali valgyt.

Smulkmenos

Gyvenimas susideda iš smulkmenų. Ir nebūtinai žavių.
Kodėl nuolat liepiama džiaugtis smulkmenomis?
Pastebėk, gėlytė pražydo. Atkreipk dėmesį į pirmą snaigę. Pasidžiauk smulkia dovanėle. Padėk dvitaškį ir skliaustelį. 🙂
Bet tas svarbumas sumenkinamas, kai smulkmenos blogybinės. Neisgraužk, tai tik smulkmena… Sakom mes vaikui, kuriam nenupirko ledų.
Tai kaip? Svarbu, ar ne? Man nuotaiką sugadino mažytė smulkmenytė. Aš labai greitai parodau neigiamą jausmą. Tokia jau ta Salomėja. Bet po greit susitvardau, nes PAGALVOJU. Nykštukas sėdintis mano galvoje, pirmą sekundę neleidžia man galvot. Taigi, susitvardžiau, pasikoregavau planus dėl tos smulkmenėlės… Pasirodo mano neigiamos emocijos blyksnis nebuvo priimtas, kaip smulkmena, įžeidė ir pakoregavo kito planus.
Žodžiu,menkniekis po menkniekio ir drugelių plasnojimas (smulkmena) sukelia cunamį.
Painiai čia aš? Sutinku. Bet noriu išsiaiškint, kodėl smulkmenos prilyginamos horoskopams: jei geros tai džiaukis, pastebėk kuo daugiau, krykštauk ir žavėkis. Dar ir skelbk visiems koks tu nuostabus. Kaip iš mažų dalykų moki sukurti asmeninę laimę.
Jei tik smulkmena kaip blogas horoskopas: pašaipa, mažytė nesėkmė (aptaškė mašina? nubėgo kojinės akis?)… Tada jau nesvarbu. Deklaruojam visiems, kad o man tai įtakos nedaro. Atseit tokios smulkmenėlės iš pusiausvyros neišmuša….
Man asmeniškai viskas svarbu. Moku džiaugtis tais mažais dalykiukais. Bet nenumoju ranka ir į blogiukus. Noriu juos prisjaukinti, suprasti, išauklėti.

Retorika

Retorika.
Jei viskas gerai… o gerai viskas niekada nebūna… reiškia kažko nepastebiu?
Ai baiginėju numerį.
Kodėl visas klaidas pastebime, kai jau atspausdinta? O bloge, kai jau paskelbta ir kas nors spėja perskaityt?
O jau nebeatšals?
Prisipirkau bilietų kultūrinimuisi: Bjork, “Urvinis žmogus”, “Paskutiniai Brėmeno muzikantai”. Gal dar “Rafes”… O pinigėliu nė nebuvo tam. Būsiu alkana fiziškai ir dvasiškai papenėta. Valio. O gal jau gailėtis?
Tuo šiandien retorikas ir baigsiu.

Kai interneto nėra

Mūsų darbe šiandien dingo internetas. Cha Cha Cha… Direktorius sakė, nes lemputė nedega… Ji nedega, nes… O to nes mes ir neklausėm. Viskuo kalta lemputė. O ką daryt, kai didžiai darbo daliai interneto reikia? Pasidaryt mažąją darbo dalį. Visisškai teisingai? O po to?
Nuveikt galima daug:
Sukurt teoriją, kad dizainerių darbas su ” QuarkXPress” vadinamas kvarksėjimu. Kvarksi – varlės. Varlės sėdi kūdroj… Jei gerai dirba – geras varliukas. Jei blogai – ką tu rūpuže padarei. Tiesa, dizaineriai išklausę šią teoriją, visai neapsidžiaugė. Į galvą nedavė. Bet minčių tokių turėjo.
Galima maloniai papliurpti su su kolegom. Temom, kurioms paprastai nelieka laiko.
Šimtą kartų išgerti kavos bei arbatos.
Nueit pas valdžią. Sakyt “galima patrukdyt?”. Sulaukt atsakymo: “jei dėl interneto – tai ne”. Užtikrint, kad visai ne dėl to ir susiderint kitus reikalus. Geranoriški tokie, jei apie internetą neklausi.
Galima sužinoti, kokių žaidimų yra tavo “Vistoje”. Padaryt išvadą, kad soliteryje kortos dėliojasi gražiau nei XP languose.
Galima susitvarkyt darbalaukį (megstu tik, kai šiukšledėžė jame lieka). Taip pat ištrint nelegalią muziką.
Galima penkias minutes paspoksot į Skrynseiverį, galvojant, ką čia dar naudingo nuveikus.
Galima sakyt, einu namo. O lep. šefas sako: “palauk, baigsiu kortas dėliot, eisim kartu”.
Galima nueit parūkyt. Sužinot, kaip kitos redakcijos reaguoja į interneto nebuvimą. Prisigaudyt gandų visokių.
Galima susirašyt planą, ką veiksi ryt, arba kai atsiras internetas.
Galima paskaityt kitus naujus leidyklos žurnalus.
Daug visko galima, bet baigėsi darbo valandos. Išėjau anksčiau, nes iš namų reikėjo išsiųst vadovui tekstą… Įskaičiavau į darbo laiką. Va.