Sveikas. Taigi, neseniai buvai užėjęs. Su nykštukais susipažinai. Taip greit pasiilgai? Sakei jau pabodo mano tamsūs vidiniai kampeliai. Į šviesą norisi, ten kur nuotykiai, ten kur gimiau. Ką mačiau, ką sutikau. Norėjai ir prisiprašei. Šiandien pasivaikščiosim po kiemelį, po išorines pievas… Einam.
Kam tau tas skėtis? Lyja? Bet kaip smagu šokinėti per balas. Basomis kojomis stovėti purve, kuris sunkiasi per tarpupirščius. Įsižiūrėk… Ne tai ne tepalo vaivorykštės vandeny. Tai mano vaikystė. Šiek tiek raudono egoizmo – pirmas vaikas šeimoje. Truputis violetinio pavydo – atsirado brolis. Mėlynos fantazijos. Daug žalios – laukinės miškinukės siela. Miškas, urvai, upė. Tikrai buvau laukinė. Susivėlus raganaitė su mažu broliuku, kurią tekdavo krapštyt iš medžių.
Keliaukime toliau. Paauglystė. Taip taip, ji įkūnyta šioje pievoje. Iš išorės gražu, ramu, gėlytės žydi. Taip atrodo iš toli. Bet pažiūrėk atidžiau… Išdžiuvus žolė, tai mano panieka tiems, kurie manė, kad prie jų reikia pritapti. Žydinčios gėlės – tik piktžolės. Nes norit gėlių? Turėkit, tik neįsidurkit. Tai niekuo neišskirtinis laiko tarpas, bet dėl jo esu tokia kokia esu. Šioje pievoje sutikau tų, dėl kurių verkiau. Čia buvo ir tų, kurie visada laikė už rankos. Štai ant šio kauburėlio dažnai sėdėdavau bandydama suprasti kas aš. Čia užkastos mano nuoskaudos.
Bet tau nuobodu? Tiesiog pieva? Paėjėkim… Nustebai už kalnelio pamatęs miestą? Taip, tai dabartis. Dangoraižiai, judrios gatvės, minios žmonių. Purvas, kamščiai ir žavūs senamiesčio kiemai, parkeliai ir skverai.
Pastovėkim greta šios judrios sankryžos. Prašau.. Pakentėk, nes čia galima daug pamatyti. Ten lauko kavinėj užsisvajojusi dama. Tai mano nuolatinė būklė. Stebiu, galvoju, rašau. Laikas sustojęs. Aplink nieko nėra kol nepakeli galvos ir nesugrąžini žvilgsnio. Prakaukši ji. Aukštakulniai bateliai, raudoni nagai. Tai maža fyfiškumo dalelė manyje. O kas jos neturi? Matai tas dvi mergaites, kurios vaiposi už mamos nugaros? Tai mano vaikiškumas ir nesutramdomumas. Pralėkė žmogus, nespėjom net pamatyti. Tai mano noras gyventi, skubėti… O tas senelis, kaip ti atspindi troškima sustoti ir mėgautis viskuo iš lėto. Dairykis į praeivių veidus. Ramybė. Abejingumas. Džiaugsmas. Viltis. Baimė. Netikrumas. Svajonės. Visa tai mano miestas. Visa tai aš. Juos sutinku kasdieną. Mokausi, analizuoju, priimu į savo vidų.
Bet eime. Chaotiškas išorinis mano pasaulis priimtinas ne kiekvienam. Ir pirma kelione gali palikt ne kokį įspūdi. Čia ne taip ramu kai viduje. Pasivaikščiosim dar kada nors. Vėliau.
Tekstą rašyti sunku
Teksto rašymas yra sunkus darbas. Ką jau ten.. Ne fiziškai, labiau morališkai. Turi nuolat galvoti apie taisykles. Kur kablelis? Ar jau užbaigt pastraipą? Ar ne per ilgas sakinys?
Daugybė apribojimų darbe. Rašyti trumpais sakinukais. Tas trumpas sakinukas turi perduoti informaciją. Pastraipa neturi būti ilga, kad nepavargtų skaitytojas. Nekartoti daugybę kartų to paties žodžio.
Darbe aš rašau apie kompiuterines programas. Pradėjus, nuolat rašiau „spaudžiam tą“, „spaudžiam aną“. O ir dabar tą žodį „spaudžiame“ ne taip lengva pakeisti. Spaudžiame, spustelime, spragtelime, paspaudžiame… Kaip ir pasirodžiusiame lange, atsivėrusiame lange, naujame lange, kitame lange, pasirodo langas, kuriame… Sunku laviruoti tarp to, kad tekstas skambėtų gražiai ir tarp to, kad informacija būtų teisinga. Ne duok die praleisi ką nors… O ir savitą stilių norisi išlaikyti.
Žinoma, antraštė irgi turi šaukte šaukti… Kviesti ir vilioti…
Va taip va dirbant, tam tikros taisyklės įauga į kraują. Nors gramatika mano „skaudama vieta“. Gerai, kad yra stilistės. Kai rašau tekstą blogui, žiūriu, kad nebesuprantu, kur dėti kablelį. Pasistengiu tada iš sakinio padaryt du. Kartais tai išgelbėja. Bet jei rašau įsijautus apie ką nors man svarbaus – pamirštu. Pamirštu, kad pastraipa baigėsi, kad kablelius reikia dėt. Žinau, kad tekstą reikia perskaityt penkis kartus prieš skelbiant… Bet tada imu šiaip koreguot, redaguot, gražint, taisyt… Ir kartais mintis pasikeičia. Ne tokia nuoširdi gaunasi, kaip pirminė.
O bet tačiau (leisiu sau mėgstamą kalambūrą naudoti), vienas iš man labai patikusių tekstukų tupi čia. Viena ilga, sunkiai skaitoma, pastraipa, kuri kažkodėl jau kelias dienas neišeina iš galvos. Nepataikavo jis skaitytojui. Juoksis autorius iš mano žodžių, bet vis grįžtu paskaityt:))).
Renginys „Double Drama“ | asmeninė nuomonė
Nesu naktinukė. Labiau iš tų kur miega dieną, miega naktį… Todėl naktiniuose klubuose retai lankausi. Seniau jau minėjau, kad techno ir kitokie tūsai man mielesni, kai vyksta kokioje nors netradicinėje aplinkoje. Tada ir atmosfera būna kita, ir žmonės nusiteikę… Nes klubuose man atrodo, kad daugeliui dzin kas vyksta, kas groja… Ne to jie visai užklydo…
Nepaisant to, kad nemėgstu klubų, nesakau, kad jau tabu man ten eiti.
Vakar prie namų esančiame “New York” klube vyko renginys “Double Drama” . Draugiška DJ kompanijų “RyRalio” ir “Metal on Metal” dvikova. Kadangi, apie šias kompanijas daug girdėjus, bet jų pačių ne, reikėjo ištaisyti spragą.
Šitame klube buvau jau ne pirmą kartą, tai nei nuvylė nei … Žinojau kas ir kaip:) Tiesa, kartais visai verta apžiurėt šiukšles grūdamas prie durų (dažniausiai nepažiūrėjus ką reklamuoja, dairausi šiukšliadėžės). Pasirodo tai kuponas Metaxos kokteiliui už 1ct. Užskaitom 🙂
Porą valandų rinkosi žmonės. Klausėm kažkokios DJ mergiotės:) Visai nieko. Tikrai neblogai. Šokėjų nebuvo. Po tų kelių valandų pradėjo šokt dvi porelės su Batery energetinio gėrimo reklamine apranga…
O po to…
Lyrinis nukrypimas mano. Ką darot kai gaunat spamą (ne į spamui skirtą aplanką)? Aš tai spaudžiu “pranešti apie spamą” arba “trinti”. O ką daryt su gyvu spamu, a? Nes tos Batery porelės pradėjo kabinėtis. Ateina, pradeda aiškinti, kad mums trūksta energijos ir jie siūlo nusipirkti energetinių kokteilių, bla bla bla. Nei ištrinsi, nei į spamą nusiųsi. Tai ką daryt su gyvu brukalu? Padėkoji, atsisakai… O po to per tą vakarą antrą, trečią kartą…
Pagaliau pradėjo grot “RyRalio”. Na nieko simpatiški vyrukai. “Naktines Personas” vizualiai primena (o jų nemėgau niekada). Vienas, kaip Alanas groja. Kitas, kaip Aras sėdi… Valandą nieko neveikia. Gerai jie grojo. Bet kažko tai man trūko. Turbūt taip vadinamo draivo… Kuris iš karto atsirado kai prie DJ pultelio atsistojo metaliukai (Metal on Metal). Iš karto pasklido energijos banga… Muzika stipresnė, sunkesnė. Bet čia tik asmeninė mano nuomonė. Nes žmogeliukų liko šokti tiek pat:)
Kuo dvikova baigėsi nežinau. Išėjom namo miegot…
Išvada: renginukas patiko. “Susipažinau” su garsiausiais Lietuvos DJ. Tačiau man vistiek patiktų labiau, jei viskas vyktų kur nors kitur.
Renginys „Double Drama“ | asmeninė nuomonė
Nesu naktinukė. Labiau iš tų kur miega dieną, miega naktį… Todėl naktiniuose klubuose retai lankausi. Seniau jau minėjau, kad techno ir kitokie tūsai man mielesni, kai vyksta kokioje nors netradicinėje aplinkoje. Tada ir atmosfera būna kita, ir žmonės nusiteikę… Nes klubuose man atrodo, kad daugeliui dzin kas vyksta, kas groja… Ne to jie visai užklydo…
Nepaisant to, kad nemėgstu klubų, nesakau, kad jau tabu man ten eiti.
Vakar prie namų esančiame “New York” klube vyko renginys “Double Drama” . Draugiška DJ kompanijų “RyRalio” ir “Metal on Metal” dvikova. Kadangi, apie šias kompanijas daug girdėjus, bet jų pačių ne, reikėjo ištaisyti spragą.
Šitame klube buvau jau ne pirmą kartą, tai nei nuvylė nei … Žinojau kas ir kaip:) Tiesa, kartais visai verta apžiurėt šiukšles grūdamas prie durų (dažniausiai nepažiūrėjus ką reklamuoja, dairausi šiukšliadėžės). Pasirodo tai kuponas Metaxos kokteiliui už 1ct. Užskaitom 🙂
Porą valandų rinkosi žmonės. Klausėm kažkokios DJ mergiotės:) Visai nieko. Tikrai neblogai. Šokėjų nebuvo. Po tų kelių valandų pradėjo šokt dvi porelės su Batery energetinio gėrimo reklamine apranga…
O po to…
Lyrinis nukrypimas mano. Ką darot kai gaunat spamą (ne į spamui skirtą aplanką)? Aš tai spaudžiu “pranešti apie spamą” arba “trinti”. O ką daryt su gyvu spamu, a? Nes tos Batery porelės pradėjo kabinėtis. Ateina, pradeda aiškinti, kad mums trūksta energijos ir jie siūlo nusipirkti energetinių kokteilių, bla bla bla. Nei ištrinsi, nei į spamą nusiųsi. Tai ką daryt su gyvu brukalu? Padėkoji, atsisakai… O po to per tą vakarą antrą, trečią kartą…
Pagaliau pradėjo grot “RyRalio”. Na nieko simpatiški vyrukai. “Naktines Personas” vizualiai primena (o jų nemėgau niekada). Vienas, kaip Alanas groja. Kitas, kaip Aras sėdi… Valandą nieko neveikia. Gerai jie grojo. Bet kažko tai man trūko. Turbūt taip vadinamo draivo… Kuris iš karto atsirado kai prie DJ pultelio atsistojo metaliukai (Metal on Metal). Iš karto pasklido energijos banga… Muzika stipresnė, sunkesnė. Bet čia tik asmeninė mano nuomonė. Nes žmogeliukų liko šokti tiek pat:)
Kuo dvikova baigėsi nežinau. Išėjom namo miegot…
Išvada: renginukas patiko. “Susipažinau” su garsiausiais Lietuvos DJ. Tačiau man vistiek patiktų labiau, jei viskas vyktų kur nors kitur.
Salomėjos nykštukija
Labas mielasis. Nestovėk už durų. Užeik užeik…
Šiandien tavęs laukiau. Ko toks susirūpinęs? Galvoji, kad vėl po visokius labirintus varinėsiu? Lentynėles liepsiu kabinti ir kitaip kankinsiu? Daugiau fantazijos, mielasis… Šiandien aš tau parodysiu savo vidaus augintinius. Išsišiepei… Galvojai, apie nematomą draugą porinsiu?.. Jei ką, tai jo vardas Edas, ir tau jo nerodysiu nes jis nematomas. Šį kartą kiti… Eime?
Drąsiau baily :). Praskleisk užuolaidą. Ji tik skiria realų pasaulį nuo mano vidinio. Savisaugos kaukė, kurią mato, kaip kas nori. Būna ji persišviečia. Būna – juoda ir stora.
Na štai. Taip pasišnekučiuodami ir užėjome. Apsidairyk. Kaip tai nieko nematai? Čia koks tūkstantis nykštukų. Va ten sėdi Bambekliukas. Susipažinkit. Čia jis visada bamba. Reikia nereikia… Tai per šalta, tai per šilta. Tai nėra ką veikt, tai darbo per daug… Nešnekėk su juo. Nes neišeisi – bambės ir bambės. Geriausia mažių ignoruot.
Va tas, su raudona kepurėle – Graužtukas. Žiūrėk, net dabar sėdi kampe ir graužiasi. Jis nuolat jaučia kaltę. Tai ne taip pasakiau, tai ne taip parašiau, tai ne taip supratau. Neįmanoma jo paguost.
Klausi kas ten dreba po stalu? Na, taigi, Bailiukas:). Visko jis bijo. Iš jo tik ir girdi: neisiu nes bijau, neskambinsiu nes bijau, noriu bet bijau.. Glostai, drąsini… O jis – bijau ir taškas.
Atsargiau, užminsi Spygliuką! O šis nykštukėlis mažas, bet badosi stipriai. Jis įdurs jei ką ne taip pasakysi, ar pamanysi. Jis įdurs nes saugosi, nes jis toks. Tiesiog Spygliukas…
Žiūrėk Padaužiukas su Išdykėliu. Jie dvynukai. Niekaip neužaugą (net nykštukų mąstais). Krečia šunybes. Viską laužo, gadina. Taip pat mėtosi pokštais. Nenusėdi vietoj…
Šššš… Tinginukas miega. Jis nuolat tingi. Tingi dirbt, tingi nedirbt… Tingi šnekėt, tingi tylėt… Kovoju aš visaip. Bet dažniau jis mane įveikia, nei aš.
Nespėsiu tavęs su visais supažindinti. Garbėtroškiukas, Šmaikštukas, Pagyrūniukas, Meilutis, Garbutis, Teisutis, Draugutis, Gudrutis, Aktyvutis, Menukas, Raštukas… Jų čia daug… Gal kitą kartą kai užeisi, aktyvesni bus kiti. O šiandien eik… Jau vėlu. Ei! Tavo kišenėj Lipšnukas :). Padėk atgal…
Apie dėkingumą ir bendras mintis
Kaip jūs jaučiatės kai kas nors dėkoja? Aš tai labai nejaukiai. Atrodo padarai ką nors nes:
1 Reikėjo
2 Norėjai
3 Buvai priverstas
4 Kitos priežastys
Bet, kuriuo iš keturių atvejų mes tai būtume padarę. Girdėdama “ačiū” nelabai žinau kaip jaustis. Lyg ir puiku, lyg ir nemalonu šiek tiek, kad tas kitas varginasi. Lyg ir viduje gera, bet žinai, kad kitaip ir negalėjai pasielgti…
Kita vertus labai mėgstame paminėt, kad “net ačiū nepasakė”. Vadinasi dėkingumo tikėjomės. Norėjom kažkokio atlygio… Net ačiū nepaskė, vadinasi galėjo ne tik pasakyt, bet ir dar kažką padaryt…
Su vienu nauju pažįstamu įsidiskutavome, kad jei darai kažką gero, tai daryk nesitikėdamas nieko. NIEKO. Net, kad tau tokioje pačioje situacijoje padės. Nes jei tikiesi, kad ir paparasto “ačiū” (juk tai paglosto savimeilę), čia jau ne gerumas, o išskaičiavimas. Neskaičiuok uždirbtų karmos taškų. Tiesiog daryk. Ir padaręs net neatsisuk pasižiūrėt ar liko dėkingas žvilgsnis.
Ir dar viena diskusijos išvada. Su bendraminčiais dalintis mintimis nereikia bei neverta. Nes jie BENDRAminčiai. O kam dalintis tai kas bendra?
Paieškos žodžiai vol2
Štai praėjo mėnesis nuo tada, kai rašiau apie tai, pagal kokius raktinius žodžius internautai pasinaudoję “Google” atranda mano niekiviskmėjinėjimus.
Bet nepaliauja manęs stebinę ir toliau. Topuose išlieka tie patys anksčiau minėti “nusišnekėjimai” bei “kristiana”.
Dabar gi labai dažnas yra “juokingas melas”. Įsivaizduoju žmogelį, tokį be fantazijos visai. Sėdi, galvą krapšto ir mąsto. Reikia ką nors apgaut. Juokingai. Gūgle gūglyte, papasakok gi man kaip juokingai meluot:) Ir šast pas Salomėją, kuri privengia įvairių melų.
Vienas paskutinių – “patinka”. Gal kas tyrimą kokį atlieka, ar ką? Reikia išsiaiškint kas žmonėms patinka. Tai ir klausi visažinės paieškos sistemos. Taip ir paaiškėja kas patinka Onutei, Petriukui, bei Salomėjai. Po to gali kokiam referate panaudoti. Grafiką nubraižyti, lentelę sudaryti:) O man tai “tamsus alus” patinka. Šitie žodžiai irgi jau veda lankytojus šniūrais:).
Vis dar labai mėgstamas posakis yra “mano draugas”. Sunku patikėti, kad tokius dalykus tikrinamės internete. Paklausi Gūglės, kas mano draugas. O ji atsako “tavo draugė Salomėja, rašo ji tinklaraštį” . Na ir patiki. Va iš kur pas mane tiek “draugų” vis gyvenime.
Tie, kurie užsukote dėl “geriausi akių šešėliai”, tai labai atsiprašau. Garbės žodis, bet nežinau. Man visi geri, kurie dažo.
Shiny, po tavo komentaro anam įraše, aplankė ir mane draugas “i lauka neinu numerio neduosiu”.
Labiausiai mano nekaltą sielą džiugina tokie atradimai, kaip “istrinti one” bei “istrinti one anketa”. Teisingai, trinti ją, trinti…
O kaip paaiškint tokį “kas as”? Čia gal iš po vakar prabundi ir nesupranti kas aš, kodėl aš, kur aš… Eini tada visagalio pasiteirauti. Užuojauta… Kai sužinosit papasakokit ir man kas jūs…
Tam, kuris rašo “noriu skaityti knyga”, galiu pasakyti: skaityk žmogau, tam tau paieškos sistemos leidimo nereikia.
“apie gyvenimą susimetus” galiu papasakot. Bet pamėginkit ir sužinosit:)
Dar daug visokių įdomybių veda pas mane:) Bet gal kitą mėnesį…
“Salomėja Nėris” irgi ieškoma ir pas mane ateina:)
Aštuoni ∞8∞
Laikas yra reliatyvus ir niekas dėl šito fakto nesiginčija. O kaip santykiuose? Kai pradėjau draugauti su brangiuoju, mes minėdavom kiekvieno mėnesio sukaktuves. Štai jau mėnesį esam kartu. Štai jau trys. Oho, koks jubiliejus – visas pusmetis. Praėjus metams jau atrodė, kad draugaujam visą amžinybę, pažįstam vienas kitą. Įvertinus tai, kad gyvenome skirtinguose miestuose, ir tikrai nesimatėm kas dieną, tai šiek tiek naivu.
Pradraugavus du metus, jau atrodė, kad santykiai brandūs ir rimti. Retas, kuris tokio amžiaus tiek pratempia be stresų, pykčių ir ala išsiskyrimų. O mes sau ramiai buvom pora. Prabėgus dviems metams – apsigyvenom kartu. O kam nuomotis du butus, jei laiką leidi viename?
Trys, keturi, penki metai. Augom kartu. Aš ir mokyklą spėjau baigt. Ir linksmai studentiškai pagyvent, pasimokyt. Pastovūs santykiai tam visai netrukdė, kaip kad bandydavo paporint kiti protinguoliai. Mat laisvės kažkam reikia. O tai gi niekas ir nelaiko surišęs.
Šeši metai. Gavau pasiūlymą tekėt. Ar reikėjo? Nežinau, nes niekas nepasikeitė, o taip prabėgo ir septinti metai.
O šiandien lygiai aštuoni metai, kai nusprendėm būt kartu. Nelabai tikisi. Nes tai gana ilgas laiko tarpas. Ir prabėgo jie tikrai greitai. Kiek gyvenamųjų vietų pakeista. Kiek apskritai, viskas pasikeitė pradedant materialine padėtimi, baigiant suvokimu apie gyvenimą. Visgi aštuoni metai daug (bet net neabejoju, kad po 5 metų rašysiu šiek tiek kitaip).
Įvykdyti planai
Būna taip, kad viskas vyksta pagal planą, bet jauti, kad visgi planas ne koks? Planavai planavai – įvykdei, o rezultatai nekelia gerų emocijų. Pliusiukas gyvenimo sąraše ir tiek.
Įsivaizduokim filmo situaciją. Herojė pripučia sau pasitikėjimo minčių. Tarkim, kad ateis į vakarėlį visa nuostabi ir visi “apšals”. Visi apstulbsta, bet nuo to jai nepradeda geriau sektis ar pan.
Man taip nutinka nuolatos. Galvoju, kad išgirdusi tam tikrą, pvz., provokuojantį klausimą, atsakysiu būtent taip ir ne kitaip. Tačiau realybėje pamatau, kad atsakymas visai neskamba toje situacijoje. Gal dėl to, kad klausimo prasmė nors ir ta pati, bet intonacija ne tokia, kaip vaizduotėje. Gal dėl to, kad žiūrovai kiti. Gal per daug surepetuota viskas pasirodo.
Galvoju, kad be galo noriu banano/šokolado/mėsos. Tačiau jų nusipirkus… atsikandus… suprantu, kad visai ne vietoj ir ne laiku. Kad norą patenkinau, bet kažkaip niekas nepasikeitė.
Mąstau, kad kai jau galėsiu tikrai nusipiksiu tą ar aną šmutkę. Bet nusipirkus galvoju, kad geriau jau būčiau penkias pigesnes įsigyjus. Kad ir nereikėjo. Ir visai geriau būtų tas planas neįvykdytas likęs.
Planuoju savaitgalinę išvyką. Išvažiuoju, bet suprantui, kad mieliau būčiau knygą skaičius lovoj. O tiek svajota.
O juk viskas pagal planą. Tokių pastebėjimų dėka, nieko nebeplanuoju. Jau seniau rašiau, kad neplanuoju darbų, nes žinau, kad spėsiu. Dabar stengiuosi kuo dažniau pasiduoti spontaniškumui. Ir pasimėgauti jo rezultatais. Tai daug linksmiau, nei suprasti, kad seniai planuoti ir įvykdyti planai neteikia džiaugsmo.
Rašau lauke:)
Labai sunku atsispirti ir nepapasokoti aplinkybių, kuriose esu. Kiemas… Tėvas pjauna žolę, todėl kvapas toks gaivus gaivus. Brangusis plauna mašiną. Laidžia minimalą, “les fatal picards”, Amelijos garso takelį… nepaisant to čiulba paaukščiukai (už 300 metrų miškas). Aš sėdžiu su savo kompiuku, jaukiai įsitaisiusi ant medinių lauko baldų, karts nuo karto vėjui papūtus, pažyra kriaušės žiedai… Dienos bėgyje laukia šašlykai ir alus:)… Ir internetas per storas namo sienas visai padoriai atsklinda:) Hm… Sakyčiau visai smagu. Gal net įdegsiu kiek:)
P.S. Pirmą syk bandau savo Dell lauke. Šiaip pas mane nustatytas pats tamsiausias ekrano apšvietimas, kai be elektros… Išsigandau, kad nieko nesimato. Bet pasišviesinus viskas daugiau nei padoru. Rodo, kad dar naršyt ir rašyt galiu 2val ir 48 min:).