Aja ja jai … Laikas susirūpinti man savo darbastaliu. Anei kokios gėlytės (valio valio), anei kokios dulkes renkančios smulkmenėlės (šeimyninės nuotraukos iš Palangos, žvakės, nertos servetėlės, gintarinio paveikslėlio, porcialianinės vazos…). Prasneša kartais nematomos būtybės tik… Amsiukai visokie ir panašiai. Žaidžiau aš su telefonu. Žiūrėjau čia visokius nustatymus fotografuojant… Ir prifotografavau savo stalą… Nagi baisuva baisuva:
Va iš kairės į dešinę:
Čia gi mano antras pagal mielumą puodelis (pirmas sudužo bjaurybė). Čia gi mano makulatūros lentynėlė. Nieko ten naudingo… Reiks kada išmest.
Toliau:
Čia gi buvo kava. Audriaus sultinys… Dar kažkas tai ten… Ir mano darbo planas. Paspalvintas kiek padaryta…
Next:
Kodėl aplink mano monitorių netupi visokie angeliukai, zuikeliai ir kitokie biesai??? A? Kur gerbėjai, kurie siunčia tokias pievas? A?
Pabaigai:
Turbūt ant palangės turi žydėt gėlytės… Pas mane tik lenkiški žurnalai auga. Ir laistyt nereikia. Ir spalvingai žydi. Telefonas apraizgytas laidais. Vistiek juo nesinaudoju, nebent šefas skambina… Reik man augintinio kokio, kuris savo namus (supraskit – stalą), kartais imtų ir susitvarkytų :).
Pasaka apie pastangas
Gyveno kartą nykštukas vardu Ampiukas. Turėjo tas nykštukas darbą. Augino šiltnamyje gėles. Ir nors jis buvo vyriausias gėlininkas, ištiktųjų buvo vienintelis. Jis vienas turėdavo suplanuoti, kokias gėles sodins šiais metais. Vienas sėjo sėklas. Vienas prižiūrėjo, kaip daigeliai dygsta. Tręšė, laistė ir piktžoles ravėjo. Jis vienas turėjo laiku gėles nuskinti, nes jei pavėluotų – visas derlius sunyktų. Taip pat Ampiukas turėjo rūpintis, kad tinkamai įpakuotos gėlės keliautų į turgų. Ir nuolat kovot dėl pakuotojų, kurie kažkodėl jo šiltnamyje dirbdavo tik kai laiko turėdavo.
Mylėjo Ampiukas savo darbą. Kaip ir visi kiek pabambėdavo, kad jau nusibodo. Kaip ir visi norėdavo būti labiau mylimas ir vertinamas. Tačiau niekam netrukdydamas po truputį dirbdavo.
Dar Ampiukas turėjo viršininką. Tai buvo vyresnis nykštukas, kuris prižiūrėdavo, kaip gi sekasi mažajam. Primindavo Ampiukui, kad jau laikas derlių nuimti, tikrindavo darbo kokybę ir kitus svarbius dalykus. Šiek tiek pyko Ampiukas. Galvojo, na taigi aš pats viską žinau. Negi, kada nors ko nors nepadariau? Bet kartu ir buvo dėkingas. Nes maža ką. Galima ir praleist kokią klaidą. Geriau paburbėt, nei į turgų nuvytusias gėles nusiųst. Bet visgi mažasis nykštukas ėmė jaustis blogai. Labai jis stengiasi kiekvienais metais parinkti gražiausias gėles. Ieško naujausių sėklų, tariasi su patyrusiais augintojais… Kuri gėlė išaugs gražesnė, o kuri kvepės geriau? O gal kažkuri turi svarbių gydomųjų savybių? Nepaisant pastangų jo vyresnysis nykštukas nori dar didesnių rezultatų. Neužtenka, kad mažylis viską vienas augina, vienas prižiūri, vienas už atsako už klaidas. Pasak vyresniojo jis tinginiauja, nes nesuranda, kokių nors itin brangių sėklų pigiai. Tokių iš kurių išaugtų nerealios gėlės, tokių, kokių neturi jokie kiti augintojai ir kurias pamatę visi išgraibstytų ir norėtų dar ir dar… Nusiminė Ampiukas, nes ne… Jis negalvoja, kad jį nepelnytai kaltina… Jis kaip tik galvoja, kad per mažai padaro… Graužiasi mažiukas. Bet žino, kad pastangos, kurias jis jau įdeda – viršija galimybes… Atima net laisvalaikį. Ir nenori Ampiukas dar daugiau laiko investuoti, nes nuopelnai atitenka vistiek ne jam. Visų nykštukų pagrindinis vadas už gerą darbą pagiria vyresnįjį, o Ampiuko net vardo nežino. Nenutuokia kiek tas stengiasi būti naudingas. Štai tokia pasaka apie Ampiuką ir jo nuotaikas.
Pakalbėkim apie orą
Nebūna blogo oro. Būna tik netinkama apranga. Todėl prisižiūrėjus/klausius prognozių, pasistengiau pasiruošti. Išsitraukiau apyšiltę striukę, kuri saugo ne tik nuo lietaus, bet ir nuo vėjo. Atsiprašiau ir batų už tai, kad jie buvo nugrūsti po spinta (bet ne labai toli, nes aš niekada netikiu atšilimais).
Stovėdama stotelėje po savo raudonu skėtuku, buvau labai žiauriai-klaikiai-šlykščiai aptaškyta autobuso. Nu mle galvoju (iš tikrųjų tai bjauriau pagalvojau). Bet ai, ko čia parintis, nelabai ir matosi ant tų džinsų. Truputį šlapia, tai negi verkt?
Užtat kaip tikra lietuvė (kam tas kaip, jei aš lietuvė? ), su pikdžiuga stebėjau tuos, kurie netiki prognozėmis/tingi pasižiūrėt per langą /ekstremalai. Eina sužvarbusi panička. Su basutėm. Kojų pirštai mėlyni. Nuogas pilvas sužvarbęs. Bet šitai atleiskim, ji turbūt ir prie -20 panašiai atrodo. O štai teta su lengvu kostiumėliu visaip bando susisupt į savo šalikėlį. Šalta ar ne?
Vaikinukai mūsų drasūs zuikiai. Bent kokius tris mačiau su maikutėmis marškinėliais, ar plonyčiais megstinukais. Lietui lyjant. Drąsu… Tik ko taip dreba? Sesija gal, egzaminų bijo…
Ir šiaip pasvarsčiau. Sniego tai aš nemėgstu net per Kalėdas. Bet jei pasnigtų dabar – visai nesupykčiau. Vien dėl vaizdelių gatvėse. Gal kas basomis užsimanytų besmegenius lipdyt?
Pakalbėkim apie orą
Nebūna blogo oro. Būna tik netinkama apranga. Todėl prisižiūrėjus/klausius prognozių, pasistengiau pasiruošti. Išsitraukiau apyšiltę striukę, kuri saugo ne tik nuo lietaus, bet ir nuo vėjo. Atsiprašiau ir batų už tai, kad jie buvo nugrūsti po spinta (bet ne labai toli, nes aš niekada netikiu atšilimais).
Stovėdama stotelėje po savo raudonu skėtuku, buvau labai žiauriai-klaikiai-šlykščiai aptaškyta autobuso. Nu mle galvoju (iš tikrųjų tai bjauriau pagalvojau). Bet ai, ko čia parintis, nelabai ir matosi ant tų džinsų. Truputį šlapia, tai negi verkt?
Užtat kaip tikra lietuvė (kam tas kaip, jei aš lietuvė? ), su pikdžiuga stebėjau tuos, kurie netiki prognozėmis/tingi pasižiūrėt per langą /ekstremalai. Eina sužvarbusi panička. Su basutėm. Kojų pirštai mėlyni. Nuogas pilvas sužvarbęs. Bet šitai atleiskim, ji turbūt ir prie -20 panašiai atrodo. O štai teta su lengvu kostiumėliu visaip bando susisupt į savo šalikėlį. Šalta ar ne?
Vaikinukai mūsų drasūs zuikiai. Bent kokius tris mačiau su maikutėmis marškinėliais, ar plonyčiais megstinukais. Lietui lyjant. Drąsu… Tik ko taip dreba? Sesija gal, egzaminų bijo…
Ir šiaip pasvarsčiau. Sniego tai aš nemėgstu net per Kalėdas. Bet jei pasnigtų dabar – visai nesupykčiau. Vien dėl vaizdelių gatvėse. Gal kas basomis užsimanytų besmegenius lipdyt?
Tikslinėjimas
Vienam forume, į kurį įsisuku kai neturiu ką veikti, yra tokia tema pavadinta “šios dienos tikslas”. Neskaičiau tos temos, bet susimąsčiau apie tuos mažyčius tiksliukus. Tuos, kurie sutelpa į vieną dieną ir baigiasi kaip pasakose – vidurnaktį.
Koks tavo šios dienos tikslas? Galvoju, baisu sakyti, kad mano tikslas JOKS. Nes, kaip galima kažko nesiekti? Ar tai nėra liūdna? Bet jei manau, kad miegosiu visą dieną, tai gal tai ir yra tas planas? Kuris gali ir nepavykti dėl triukšmo, minčių, kitokių veiksnių.
Hm. Sekmadieniniai tikslai. Tarkim, skaitosi padrybsojimas vonioje? Dingtų vanduo ir liktų neįgyvendintas tas planas.
Pasigaminti pietus? Bet šiaip ar taip gi valgom. Tai joks tikslas tik dienotvarkės dalis.
Taip. Šiandien turėjau tikslą. Padirbėti. Tai yra parašyt kelis darbinius tekstus. Bet vat regis to nepadarysiu. Taigi… Neįgyvendinta.
Dar buvo tikslas išsivežti ir priduoti butelius. Pliusas. Įgyvendinta 🙂 Galima vėl kaupt.
Turėjau tikslą susitvarkyt spintą. Kad nebūtų nuobodu, susidėjau viską pagal spalvas. Raudona pirmauja. 60 procentų.
Kasdieniniai tikslai pasirodo labai buitiniai: susistvarkyti, padirbėti, pabaigti referatą… Net keista, kad po to iš jų susideda gyvenimas. Sutvarkytas, nudirbtas, pabaigtas. 🙂
Ilga diena. Laiškas
Labas,
Rašau tau, nes jau turbūt laikas. Nors lyg ir niekas nesikeitė. Išoriškai ne. Tačiau… Ai tiek to.
Kaip man sekasi?
Vakar buvo ilga diena. Išėjom į senamiestį ryte. Ir vėl tęsiam tą patį žaidimą. Gatvelė. Ėjom ja kada nors? Ne? Tai einam. Vis dar dairomės, o kurgi gyvensim kažkada 🙂 Taip taip, turiu nerealiai realių svajonių, kuriom reikia papildomų lėšų. Mano darbe net dėl infliacijos niekas nepasikeis. Galiu verkt, arba galiu kažką daryt. Darbe jau nieko nebepakeisiu. Taip ir liksiu nematoma. Todėl reikia pamąstyt, kaip priartėt prie tikslų… Na, bet nukrypom…
Gražus tas Vilnius. Ypač ten kur Vilnelė vingiuoja. Žiūrėk, tiltelis. Žiūrėk, koks skardis.
Tiesa, žinai, jau daug kur padėtis su alum taisosi ir bent jau “Baltijos” turi. Čia nukrypimas, nes neseniai skundžiausi…
O dar geriau kai paskambina brolis ir sako, kad yra Vilniuje ir turi lauktuvių slovėniško vyno. Ir būtų gerai kur nors jį išgerti. Tas kur nors tapo prie trijų kryžių. Jaučiausi kaip keturiolikmetė (o keturiolikos aš dar negėriau). Kai geri iš butelio… Nesmerk, daugiau nėra iš ko… Ir galvoji, kad reikėjo dvidešimtpenkis metus nugyvent, kad viešoj vietoj gertum. Nu siaubas. Bet ant kalno tai gera. Ypač prasibasčius pamatyt kokiuose skirtinguose galuose šiandien buvom.
O dar sugalvojom, kad reik krepšinio eit žiūrėt. Pakeliui kavos…
Atsidūrėm Transilvanijoj. Aha, paragautas Samsonas ir Žudyk Kenį (čia taip KilKenny sau užsišifravau, kad nepamirsčiau). Mūsų komanda laimėjo. Už džiūgavimą į galvą negavom, nes baras regis per pusę pasidalinęs… O barmenas ne melagis. Brolis klausia:
– O šitie spagečiai skanūs?
Barmenas:
-O jūs mėgstate mėsą?
-Aaaa, joooo….
– Tai ten nėra beveik mėsos.
Čia nesusilaikiau neprunkštelėjus :). Parekomendavo Kaneločius:).
Beje, kaip stebėtoja mačiau Transilvanijoj ir Drakulą. Žinau, kad juoksies. Nes visad prisigalvoju. Bet jis sėdėjo kampe. Angliškai užsisakinėjo. Bet… Kokie trys patiekalai vienas po kito. Gėrimai: kava, alus. degtinė, vynas, alus, alus, degtinė… Ir taip toliau, kol išėjom. O akys šaltos, nesuprasi ar žiūri, ar mato…
Po to atsidūrėm Būsi Trečiam. O tada namuose pasikaljaninom:) Kavos skonio tabakas įdomus. Jei klausi kaip šiandien jaučiuosi. Tai puikiai. Pačiai keista.
Keistas šitas mano laiškas. Atrodo rašau tau žodžius, o po jais slepiasi visai kas kita. Ar sugebėsi įskaityti kas?
Salomėja
Ne vaikinams
Taip, šis įrašas ne vaikinams 🙂 Nes jie apskritai tokių problemų neturi. Jei jau pradėjot skaityt iš smalsumo, tai informuoju, kad įrašas apie apsipirkinėjimą ir neturėjimą ką apsirengt. Taigi, jau galit tikrai praleist…
Tai pat noriu pasveikint Diną pagaliau suradus juos. Na beveik idealius (nors ir ne žalius) batus.
Ką daryt, kai nėra ką apsirengti?? Nesiteisinsiu, nes vyrai gi neskaito (nebent praleido įžangą), o merginos supras. Čia galima gelbėtis mamos/sesės/draugės spintos ištekliais. Tinka ne visoms. Tačiau vis varantas. Na mes su kambarioke rūbų nesidalinam. Nes stilius visiškai skiriasi. Jos klasikinis, o mano kodiniu pavadinimu “šiandien man proto užtemimas” (nepaisant to manau viena kitai gražiai atrodom). Ir turim bendrus batus:)
Įsivaizduokit, kad žinot ko norit, o to nėra. Bepigu va būgnus pirkti. Sugalvoji, kad nori. Susirandi iš kur. Perki. Ištveri kelių savaičių kryžiaus žygius. Išsisiurbi vietelę kur jie stovės ir valio, būgnai tavo…
O tarkim man reikia batų:
Gražių (negalvojat gi, kad bele kokie tiks?).
Su ala platforminiu kulnu. Kad nebūtų labai aukštas. Nes aukšti labai labai gražu. Na bet užsidėsiu vieną kartą. O ryt jau kojos į juos nebežiūrės. Bet, kad nebūtų labai žemas kulnas, nes noriu, kad kojos gražiau atrodytu nei su sporto batais.
Kad būtų patogūs ir galėčiau toli nueiti.
Ne medžiaginių. Nes lietus pas mus įsivaizduoja esąs valgomas. Todėl jo būna pusryčiams, pietums ir vakarienei.
Dar yra toks reikalavimas: turi būti juodi, kad tiktu prie visų mano spalvotų rūbų. Bet juodų aš nemėgstu, todėl reikia stebuklo.
Ir ieškojau. Elinėse batų parduotuvėse. Po to egzotiškose, tipo lituanikose, tauruose. Tada nespecializuotuose parduotuvės, kur batai ne pagrindinė prekė.
Taip, buvau net turguje. Apėjau artimiausius kuistukus, nes būna ten įdomybių naujų.
Šiandien supratau, kad aš niekad nerasiu juodų batų, kurie man patiktų. Vistiek nepatiks, nes bus juodi. Genealu, ar ne?
Per pietus užėjau į Zarą. Ir pamačiau tai ko man reikia. Bet… na kur gi kryptų mano akys jei ne į raudoną spalvą. Taigi, sukusi apsukusi ratus… (dar ta mintis, kad juodų batų man nereik nebuvo iki galo susiformavusi). Išėjau.
Ir po dešimties minučių grįžau.
Man tinka dažniausiai du dydžiai. Buvo tik vienas iš tų dviejų. Pasimatavau. Netinka. Be jau jaučiu, kad man tie batai. Klausiu pardavėjos ar neturi, kur paslėpusios kito dydžio. Na žinot, toje parduotuvėje mėtosi viskas, kur reikia ir kur nereikia… Ne. Neturi. Tada jau tikrai supratau, kad noriu, nes nusivyliau labai. O tais atvejais, kai abejoju, pagalvoju – nu ir gerai, kad nėra, išsisprendė abejonės.
Ir beišeinant, atsiveja mane pardavėja. Sako radom porą prie matavimosi kabinų. 🙂 Įsitikinau, kad man jie tinka. Dabar tupi po stalu.
Tiesa, vyriškame kolektyve dirbti tikrai labai smagu. Tačiau, kai įžengi su pirkinių maišeliu, susilauki nevienos replikos. Lyg pirkti būtų gėdinga.
Darbinė nuotaika
Dažnai apibūdindama darbinę atmosferą, naudoju žodžius “vaikų darželis”. Taip taip:). Šitam darželyje mes mėtomės kažkuo ten (paskutinį kartą į mane pataikė sriubos pakelis). Mes skriaudžiam silpnesnius (aha, jaunasis kolega nukentėjo dėl “YouTube”). Mes turim savo žaislų (mėtosi spintoje pora telefonų, dar ten kažkas…). Kolektyviai valgom pietus, kurie tikrai darželiu kvepia. Krykštaujam, kad net auklėtojas nesudrausmina.
Tačiau šiandien priėjome prie išvados, kad darželį išaugome ir persikėlėme į mokyklą. Dabar mėgstam tarsi galiniame suole krizenti iš nieko. Kol mokytojas nesušunka “Ei galiorka”….
Pokštai kažkokie mokykliniai – batų atrišinėjimas ir ketinimas pririšt raištelius prie kėdės.
Pamėgo žmonės ir kolektyvinius parūkimus už kampo.
Ir sarkazmo, kai kurie baigia išmokti.
Mokytojau mokytojau, man neišeina… Oi, kol jūs nepriėjot – nesigavo.
Pabėgimai iš pamokų, tfiu, darbo…
O kai kas net kūno kultūros pamokas lanko 🙂
Ai, ką aš čia? Apie darbą. Todėl kolegos eikit dirbt, o ne skaitykit ką rašau po suolu pasislėpus.
Neskirta skaitymui
Keistas dalykas tos dienos. Prabėga viena. Prabėga antra, trečia… Regis vakar buvai toks… Šiandien toks pat… O ryt jau kažkoks kitoks… O kas pasikeitė? Buvo toks pats rytas. Tokia pati diena. Toks pats vakaras. Gėrėm tokią pačią kavą ryte. Taip pat ir apie tą patį nusišnekėjom. Rūkymo vietoj sukasi tos pačios kalbos. Apšnekami tie patys žmonės. Geriam tą patį… Tai yra tą kas dega… Rašom tokiame pačiame redagavimo lange:). Kas keičiasi? Mes keičiamės. Ačiū, kad perskaitėt.
Žinau ką pagalvosit…
Šiandien vis svarstau iš kur kyla noras prieštarauti, įrodinėti priešingai, ginčytis. Kodėl „visažiniams“ vis norime parodyti priešingai?
Štai pasako jums, kad nespėsite vieno ar kito darbo. Realiom sąlygom gal ir nespėtumėte. Tačiau po tų žodžių užsispiriat, verčiatės per galvą. Ir še, turėkit… Nors jums tik šiaip sau pasakė, nei jam labai įdomu rezultatas, ne ką. Arba tebuvo tai pigi provokacija. Pavykusi.
Labai gerai tas maištas, kai susijęs su siekimu. Neužlipsi į kalną. Vat imsiu ir užlipsiu. Negausi šitų pareigų. Vat imsiu ir tapsiu jų verta. Neišdrįsi šokt su parašiutu. Dar pažiūrėsim…
Tačiau, labai pikta, kai sako: „tu to nesuprasi“. Oi oi, jei jau visokias ribas ir integralus universitete supratau, tai ko jau čia nesuprasiu gyvenimiško požiūrio?
Dar pikčiau, kai tau parodo, koks esi nuspėjamas. Kaip mano šefas mėgsta sakyti (skaitai, Audriau?), kad viską aprašysiu bloge. Na taigi ir kyla mintis tada nieko nerašyt.
Arba pradedu ką pasakot, o jis sako (vis dar skaitai, Audriau?) tai jau skaičiau. Rašei. Aha, visai išprotėjau ir į viešą eterį pripliurpiu necenzūruotų mėjinėjimų, ane?
Dar man mėgsta sakyt, taigi, čia ne tavo skonio/stiliaus. Arba atvirkščiai, kad šitas Salomėjai turi patikt. Kodėl po velnių? Ką mano nuomonė negali pasikeist?
Čia skaičiau kažkada knygą, kai tokia prietranka išpasakojo bendrakeleiviui, kaip turi atrodyt tobulas pasimatymas. Šampanas ten ir visą kita… O po to kai jai surengė tokį pasimatymą, jautėsi nusivylusi. Nes visai nenorėjo šampano. Norėjo to raudono gėrimo, kurį geria prie gretimo staliuko. Ir prieš tai, tiesiog nežinojo, kad tokio būna.
Tai gal nesidėkim žiną viską apie aplinkinius? Leiskim nuspręst kas jų skonio, ką jie sugebės, ką rašys ir ką supras. Žinoma, mažos provokacijos, kurios verčia tobulėti, dar niekam nepakenkė. Bet aš gi ne apie tai:))))).