Vieną kartą jau esu rašius apie tokį briedą vadinamą horoskopais. Retai juos skaitau. Ta prasme, kai skaitau, tai su tikslu pasijuokti, o ne sužinoti. Šiandien ryte išgirdau troleibuse apie tai šnekant ir prisiminiau šį linksmą užsiėmimą. O kadangi ši diena šiek tiek neįprasta, sugalvojau pasiskaityt, ką gi man žvaigždės žada. Žada bei pataria.
Atsidarau alfa.lt. Skaitau:
Šiandien užsiimkite įprastais darbais (mhm, tik truputį nežinau, kas man šiandien būtų įprastas darbas), o dėl naujovių, rimtų pertvarkymų ramiai tarkitės su verslo partneriais, šeimos nariais (rimti pertvarkymai ir žodis ramiai, man kažkaip nesiderina). Tiktų pasiremontuoti buitinę techniką ar ją įsigyti, jei tai yra suplanuota (tai jei suplanuota, tai gal aišku tiktų)?.
Einu draugas.lt pažiūrėt:
Šiandien prisiminkite senus draugus (o ką daryt jei visi mano draugai jauni?). Galbūt per kasdieninius rūpesčius visiškai pamiršote apie jų egzistavimą, kaip ir jie pamiršo jus (jie mane, aš juos. Tokie ir draugai skaitosi). Susisiekite su jais – tikrai turite ką vienas kitam pasakyti (mhm, susisieksiu ir pasakysiu, kad horoskopas liepė).
Gal delfis geresnį astrologą turi?
Diena gali būti emociškai įtempta, kupina rūpesčių (jo jo, taigi sakė alfoj, kad reikia skalbiankę pirkt). Tikriausiai nervins rutina ir norėsis įvesti kitokią tvarką (o alfoj sakė užsiimt įprastais darbais). Norai geri, bet gali nepavykti (otainesvarbiausiayragerinorai?)– jūsų minčių ir norų kryptis bus labai nepastovi arba trukdys kritika, trukdymai iš šalies (mhm nieko naujo. Aš čia rašau, o man tukdo. Ir dar kritikuoja.).
Paskutinis šansas išpranašaut man ką nors gero info.lt:
O jie siūlo tą patį ką ir alfa. Fu kaip neįdomu. Tada leidžiu lrytui pasireikšt:
Gerai dirbti nebus lengva, o reikalaujama iš jūsų tikrai daug. Tiek aplinkiniai, tiek viršininkas gali klaidingai vertinti jūsų elgesį (šiandien aš jiems visiškai dzin, jei ką). Labiau pasaugokite savo darbo vietą (vo čia tai nesąmonė. Galiu eit namo ir tikrai niekas manęs tuo neapkaltins po visų viršvalandžių. Galvokit ką šnekat).
O dabar apie sapnus. Mieli blogeriai, gal galite man nesisapnuoti? Jūs ką naktį neturite ką veikti? O sapnavau, kad pas mane atėjo Buržujus (toks koks yra, nes esu jį mačius, tam pačiam bute tūsinusis) ir atnešė užsitarnautą komentaruose dovaną.. Nespėju jos išpakuoti, kai atlekia Shiny (kadangi, nežinau kaip ji atrodo, tai mano sapne buvo tokia su kombenzonu ir šalmu). Ji griebia dovaną ir sako:
– Reikia ištirti ichtiozinaninius (dieve, juk tokio žodžio nėra) reiškinius.
Tai va kolegos. Miegokit naktimis.
Muzika, kurios kiti negirdi
Tam tam tam… Skamba melodija, o tu kaip tik dabar ateini… Bet ai… Nepyksiu. Tu gi visada ne laiku. Klausi ką veikiu? Klausausi muzikos. Kokios? Gyvenimo. Taip taip. Tavo šypsenėlė daug pasako. Skeptiška tokia. Žinau ką galvoji. Tai ji gyvenimo paveikslus piešia. Tai gyvenimo muzikos klauso. Ryt turbūt gyvenimo kotletus keps.
O man kas? Nepatinka, eik iš kur atėjęs. Tavęs gi nekviečiau regis. Pats vis nori po mano pasaulį pasižvalgyt. Bet, kad jau atėjai paklaustyti galim ir kartu.
Jei tikiesi išgirst pavadinimus, tai neišgirsi. Gyvenimo muzikai nereikia vardų. Klausysim širdimi. Parodysiu. Štai uždėkime šią plokštelę.
Mhm. Sunkusis rokas. Keista, bet jis mano galvoje skamba tada, kai esu abejinga. Galiu stovėti troleibuse, žiūrėt į nieką, o jis trinksi galvoje. Trinksi nė nepastebėtas.
Dabar nesu abejinga, todėl klausykim toliau. Tam tam tam, Balkanų motyvai. Uždeganti melodija. Mhm. Energingos Salomėjos būsena. Dega, nori, svajoja, veikia.
Ramybės būsena. Eilinė diena. Ritmas vienodas. Kiek rutina. Kažkas pasikeičia. Kažkas kitaip. Kažkas naujai. Taip taip. Elektroninė muzika čia. Groja groja, miksuoja miksuoja. Pasikeičia takelis ir vėl iš pradžių. Tik taktą pagauni ir vėl nauji garsai bei potyriai.
Kokia melodija skamba šiandien? Iš muzikinės dėžutės. Ilgesys kažkoks. Bet taip gražiai. Subtili melodija. Kažką nori pasakyti.
Ką tau rodau, nėra tai kas dažniausiai sklinda iš ausinių ar kolonėlių. Nepainiok muzikos, kurią klausau su gyvenimo muzika. Tikroji muzika visai kitokia ir ne tais atvejais jos klausau… Gyvenimo muzika išskirtinė. Ji iliustruoja kiekvieną situaciją. Ir tik vienas jausmas mano gyvenime yra absoliuti tyla. Tai baimė.
Bet gi matau pavargai. Kaip visada išgerkime arbatos. Ir paklausykim tos muzikinės dėžutės melodijos.
Virtualios šypsenos
Virtualiai bendrauti pradėjau labai seniai. Vieta buvo IRC. Dėl programėlės tai vadindavome mirku. Ir jei gerai pamenu, virtualios šypsenėlės ten buvo itin paprastos: 🙂 🙂 😉 😛 😀 :* ir t.t.
Iš eilinių simbolių, kai kas mokėdavo sukurti rožes, dar ten visokias nesąmones. Šitas mirkas man ir davė virtualaus šypsojimosi pradžiamokslį. Šitaip siunčiam bučinuką. Čia jau laižiakas, rodom liežuvį, ragai. Ištisa mokykla. Nes gi žalia iš pradžių nesuprasdavau ką tie simboliai reiškia.
Aš jaučiu tiems šypsniukams nostalgiją. Labiausiai mėgstu tą paprastą dvitaškį su skliausteliu. Pastebėjau, kad kaip ne vietoj dedu kablelius, taip ir tas šypsniukas visur atsiranda :).
O bet tačiau, prasidėjo pokalbių programų era. Iš pradžių visokie aisikai, po to visokie skaipai ir dar nemaža š. krūvelė visokių kitokių. Visokių.. (visai nieko žodis)
Ir visi su savo kvailom šypsenom.
Pastaruoju metu teko nemažai virtualiai bendrauti, todėl vėl atsiminiau, na kaip aš nemėgstu tų šypsenėlėmis pavadintų paveiksliukų.
Nekenčiu jų. O ypač tokių atvejų kai Skype parašai :)))) ir gauni 
Hrrr
O kokiuose forumuose dar gražiau.
Va tokie nors linsmi ir šiaip ne taip galima jais nuotaiką iliustruot:
, 
, 
, 
.
Bet kai tekstas apkraunamas, kažkuo tokiu:
, 
, 
Neįmanoma net žinutės skaityt. Griozdiški paveikslėliai mirga marga… Ir taip visur. Pvz., draugas.lt, kur kartais užsuku. Vien dėl to bandau išsiviliot visus į GTalk. Čia šypsenos nesudarkomos. Ir galima labai meiliai juoktis. Dvitaškis dė didžioji. 😀
Be ryšio
Jei paklausčiau dabar ar jaučiate priklausomybę telefonui, tai turbūt kas antras sakytų:
-Ne ne ne;
– Oi ne, baik tu, galėtų tokio daikto ir visai nebūt;
– Kam tas telefonas, be jo esi laisvas;
Na ir t.t. Pagalvokim. Turiu net du aparatus, kuriais galima komunikuoti. Motorolkę V8 (šis pagaliau užbaigė mano telefonų keitimą nes įkūnija viską ko norėjau.) ir HTC Touch. HTC (hyper tryper caca) turiu nuo spalio 15 dienos. Ir jis vargšas tik vieną kartą buvo panaudotas šnekėjimo tikslais. Nes pagrindinis telefonas buvo išsikrovęs (ko man beveik niekada nepasitaiko). Vadinasi, naudoju ne tam.
O kam? Ir kiek aš šneku? Per dieną maždaug 5 min persimetu keliais žodžiais su vyru. Nes mums pokalbiai tarpusavyje nemokami (kažkas sužinojęs sakė, kad tada iš vis nuolat pliurptų). Bet nu NEMĖGSTU!!! Geriau tada tas nesąmonė Skypė nei skambučiai.
Dar kartais man paskambina mama. Retai. Nes na nieko naujo, o pliurpt dėl pliurpimo neįdomu.
Visi kiti… Žino, kad man geriau neskambint. Net mano nuosavas brolis žino, kad geriau skambint mano vyrui. Tas bent jau atsilieps ir pašnekės ilgiau nei minutę:)
Ir aš labai retai atsiliepiu jei skambina kažkas kieno numerio nepažįstu. O paslėpti numeriai iš vis nenusipelno mano dėmesio.
Tai kam man telefonas, kartą klausė jaunasis kolega. Kaip tai kam. Tam, kad turėčiau galimybę. Galimybę susisiekti. Dar, kad mane pasiektų reikalui esant.
Tam, kad nereiktų milijono įrenginių ir galėčiau muzikos klausyt. (Čia motorolkė).
O HTC reikalingas naršymui naršymui ir dar kartą naršymui. Beigi rašymui. Užrašams. Mobile Office. Notes. Games. Fring. Viskam, bet tik ne kalbėjimui.
Kokios mano sąskaitos? Tele2 sutartis. 20 privalomų prašnekėt litų. Prašneku iki 8 per mėnesį. Kartais pasitikrinus sąskaitą sužinau, kad jau 19 diena, o išnaudoti tik 89ct. Sutartį turiu tik dėl to, kad man patogu.
Kitas aparatas. Labas kotelė. 7 lt kas mėnesį už internetą. Va tiek va.
Kodėl čia šiandien apie tai rašau? Nes palikau abu telefonus namie. Ir jaučiu trūkumą. Pajaučiau jau troleibuse, kai norėjau pasitikrint paštą ir paskaityt ką nors įdomaus.
Iš frype.lt parašiau sms kam reikėjo, kad būsiu be ryšio ir sėdžiu rami.
Bet prisipažinsiu. Trūksta man…
:7
Gyvenimo paveikslas
Labas. Matau pradėjai reguliariai lankytis… Šiandien, tavo apsilankymas kiek netikėtas. Netvarkau gyvenimo lentynų. Neskaičiuoju savo viščiukų, oi tai yra nykštukų (nes porą vakar paskolinau). Nešveičiu jausmų labirinto sienų. Net gi nekalbu su savo nematomu draugu. O tuk juk užsuski būtent tokiais momentais.
Šiandien, aš piešiu paveikslą. Ne bet kokį. Jame jausmai. Mintys. Tai kas pasakyta ir tai kas nutylėta. Gyvenimo paveikslas. Mano paveikslas.
Sakai, esi meno mėgėjas? Kažkodėl abejoju. Nepatikli labai pasidariau. Bet nieko. Jei nori, gali pažiūrėti.
Ryški raudona spalva. Su niekuo nesumaišyta. Gryna. Tai ką jaučiu bei išgyvenu: kažkas naujo, kažkas kito. Ryšku. Man patinka. Tiesa, neklausk. Negaliu to įvardint žodžiais. Tiesiog jaučiu.
Šiek tiek įmaišykim baltos. Nesijaudink. Rožinė nesigaus. Žinau proporcijas. Jau nebe gryna. Jau nebe sodri. Piešiam šitą ornamenta. Taip. Tu teisus. Tai šiek tiek tą raudoną spalvą gadinančios abejonės. Viskas kas nauja yra baisu. O kas sena… … gal nebereikalinga. Mes, žmonės, dažnai per daug galvojam. Iš to galvojimo grynos spalvos tampa purvinomis. Va va, net nepastebėjai, kai įmaišiau žalios. Rudas purvas. Atsipalaiduok, sakė man mylimas draugas. Atsipalaiduok, sakau ir aš tau.
Ir netrukdyk man piešt. Juk žinai mano stilių. Matei šiame bloge, paveikslų nuotraukas. Todėl, dabar eilė mano nuspėjamumui. Taip tu teisus. Salomėja itin nuspėjama, nes tu atspėjai, kad fonas šio gyvenimo paveikslo, bus žalias. Tačiau ar žinai tą žalumą? Ar aš kabinsiu žalią spalvą tiesiai iš dažų indelio? O gal įvairiom proporcijom maišysiu mėlyną su geltona?
Nežinai? Tai ko prieš tai kėlei ranką rėkdamas “žinau žinau!!!”. Aš tokia. Juk Salomėja trenktas žmogus. Šiame paveiksle atsiras vietos ir mano nemylimai, nemėgiamai mėlynai, juodai ir violetinei. Nes mėlyna tai liūdesys. O melancholija ne tokia jau svetima Salomėjos savybė. Pora potėpių čia.
Juoda. Juoda tai duoklė jums. Spalva, kuri visur tinka. Apibrėžkim kontūrus ir išryškės mano pasaulis. Pora violetinių taškelių, kurie visai čia netinka. Kam jie? Tai pavydas. Pavydas, kuris niekad niekur netinka.
Taip, manau jau ir baigsim. Dar daug spalvų liko, tačiau tai gyvenimo paveikslas, o ne mišrainė kodiniu pavadinimu “sukrauk viską ką turi”. Kada nors jį parduosiu. Bet ne tau. O dabar einam arbatos.
Šią savaitę skaičiau ir patiko 3
Taigi, dar viena savaitė, kurią išgyvenom. Arba išegzistavom. Arba…
Dar vieną savaitę aš skaičiau ne tik žurnalus, knygas, naujienas, bet ir blogerių rašinukus. O šis mano įrašas dar ir pataiko į madą, naudoti nuorodas:) Kaip visada man patinka ilgi asmeniškumai. Kiekvienam savo, kaip sakant. Taigi, kas po savaitės užsiliko Salomėjos galvoje:
Tikrai buvo įdomu paskaityti, kaip Mantas Jonines šventė. Bet labiausiai, tai ežiukus įsiminiau. Na, jūs nė nenumanot, kaip noriu vėl gyvą ežį pamatyt. Atsimenu tik iš vaikystės. Net zoologijos sode nėra…
Tęsiant apie gyvūnus tai šiandien patiko Dinos tekstas ir vaizdeliai. Nuoširdžiai užjaučiu ir primenu, kad pas mus gyvena net dvi katės.
Ilgą laiką man labai trūko RedVel rašinukų. Jie visada linksmi ir įkvepiantys. Šis kiek kitoks. Bet mano požiūriu labai teigiamas. Viską mesti drąsu. Man patinka drąsūs žmonės.
Ir galiausiai Karolis. Jis galvojo, kad niekas neskaitys jo rašliavos. Ir net iš komentarų kiekio matosi, kad klydo. Asmeninė patirtis, įrodantis, kad visur gerai, kur mūsų nėra.
Tai va. Rašykit. Mėgstu skaityt.
Darbas šeštadienį
Kava.
Arbata.
Skaitytojų laiškai: “noriu pradėt anglų kalbą”. Kam parašyt laišką ir paklaust, kada ta anglų kalba baigėsi? Ir kur?
Maketai. Dar maketų. Vėl maketai.
Šefo klausimas: “Salomėja, kiek dar liko?”
Atsakymas: “nu liko dar biški :)”.
Ungurys.
Kaip išnaikint jo kvapą?
-Su kuo aš dirbu?- paklausė Audrius.
Niekas neatsakė.
Aha, šaiposi, kad Woopros vis dar laukiu. Nu ir tegul…
Vėl darbinis paštas.
Šeštadienis. Dar net neįpusėjęs.
Blogadraugiai
Kas yra blogadraugis? Kas pirmas pasakys… Aš paklausiau, aš ir atsakysiu.
Tai gali būti blogas draugas. Ar gali draugas būti blogas?. Gali. (o visai smagu su savim klausimų vikroriną žaist). Yra net du variantai. Kai draugas tiesiog blogas žmogus. Neperveda močiučių per kelią. Nelesina alkanų balandžių. Nedalyvauja talkose. Keikiasi gal net… Blogai. Labai blogai. Bet gi draugas…
Dar blogas draugas gali būti ir toks užsislėpėlis kenkėjas. Dažniausiai, tokiam žodžiui (draugas) taikoma būtoji reikšmė. Nes kai tik sužinom, kad negera, piktas bei kenksmingas, jis bičiuliu nebebūna. O kartais ir nesužinome. Tada niekingas blogabičiulis veikia už nugaros kenkdamas ilgai ir nuobodžiai. Ot parazitas. Apsidairykit, ar nesmeigia kas šakutės iš pasalų. Kam priešai jei yra draugai. Aš tokių turėjau. Ir net visai neseniai.
O štai vakar buvau pavadinta blogadrauge. Ir tai nebuvo nei viena iš tų, jau mano aptartų reikšmių. Diskusija su blogeriu (vat ir nedėsiu linko į jo blogą.. Pats gali komentaruose pasireikšt…) užsimezgė blogeriai.lt.
Bet mumi iš ten išspyrė. Atseit žmonės tik rimtom temom susirenka pašnekėt, o pasilinksmint tai jau negalima… Nu ir gerai, užtat blogeriai.lt taip nulūžo, kad iki šiol neatsigauna (aš čia ne prie ko). Radom, kur pratęst kalbą. Tai va blogadraugis – tai toks žodis, kai draugas randamas blogų dėka. Pvz., tinklaraštininkas gali būt tik no name blogeris, gali būt plačiai žinomas blogeris, o gali kažkam būt ir blogadraugis.
Turiu tokį vieną. Ir galvoju, gal yra grėsmės, kad nebereiks sudurtinio žodžio kada nors. Užteks ir antros dalies.
Kodėl man nepatinka internetiniai filmukai?
A? Tai kodėl?
Kokie filmukai? Na tie, à la (na Audriau, gerai parašiau šį žodį? Patenkintas?) jūtūbiniai. Jaunasis mano kolega kažkada užkluptas su tais jūtūžkėm tarė “o tai jau kiti nežiūri? Pereikit per leidyklą, kas antras bus atsidaręs”.
Iš tiesų, tai aš juo tikiu. Filmukų populiarumą įrodo tai, kad bent kartą per dieną juos rasime Nežinau.lt įraše. Šiaip daugelis blogerių savo mintis iliustruoja filmukais. Mano labai mylimas tinklaraštininkas apskritai, rašo išskirtinai, apie filmukus. Ir tai vienintelis blogas, kuriame aš bent kas trečią visgi pasižiūriu. Kitur tik skaitau tekstą tarp vaizdelių :).
Vaizdelių mada užsikrėtė ir naujienų portalai. Delfyje, L.ryte jau daugelio naujienų neperskaitysi tiesiog šiaip sau. Nori sužinot – žiūrėk. Pasakytum, kad geriau vieną kartą pamatyt, nei šimtus perskaityt? O aš nesutinku.
Mane erzina priverstinis žiūrėjimas. Jei aš turėčiau du monitorius, kur antrame pasileisčiau filmuką, kaip foną gal ir gerai būtų. Tada galėčiau viena akim žiūrėt, kita skaityt kitą naujieną, gal parašyt porą sakinių. Padėt dvitaškį ir sklaustelį įkiriam Skypo lange.
Žinoma, galima žiūrėt kur ekrano kamputyje ar su spec. programom, bet kam man tas vargas?
Jei kas paštu ar per pokalbių programą, man palinkina į jūtūbę, žinokit tik 1 iš 7 kartų aš pažiūriu. Ir dažniausiai tik pradžią. Nes nusibosta. Nes nemėgstu sėdėt ir spoksot į ekraną. O jei dar internetas prastas ir ilgai laukt reikia, mano susidomėjimas visiškai nuslopsta.
Žinau, kad tai kartais būna greitas būdas parodyt, kokia daina patinka… Neseniai darbe žiūrėjom lietuvišką “Baubą”. Priskyrėm personažams kolegas. Tačiau, tai vienkartiniai atvejai.
Nenormali gal aš? Bet labai nemėgstu internetinių filmukų.
Ėmiau ir ištryniau
Šiandieną užskaitau kaip gerą dieną.
Tuoj baigsiu darbus ir einu pirkt kokios nors knygos. Wooohooooo. Valio…
O paskutinis darbas ne darbas šiandien darbe buvo paspaust mygtuką trinti. Šiame langelyje:
Šimtus metų dar nuo nemokamų sms laikų turėta pašto dėžutė.
Tiesiog nuostabu, kad pagaliau va paėmiau ir ištryniau. Vis laikiau. Pasitikrindavau kartą per mėnesį. O gal kam ko prireikė?
Bet dabar laisva nuo dar vieno šlamšto. Tie, kurie mano blogą aplankote pagal raktinius žodžius “trinti one anketą” žinokite, kad tai padaryti itin lengva.