Laiškas po pusmečio

Labas,
na tai va. Rašau tau vėl. Klausi kas vyko mano gyvenime šį pusmetį.
O jei pasakysiu, kad kažkaip daug visko vyko? Gegužės pabaigoje atostogavome su bbv. Trankėmės po Lietuvą ir skaičiavome dvarus bei piliakalnius. Po to lankėm paskutinius sezono spektaklius, liuobėm alų ir šiaip smagiai gyvenome.
Po to aš paėmiau ir pabėgau. Be jokių paaiškinimų. Nei jam, nei kitiems.
O po to įsimylėjau. Laimingai. Po to tas laimingai modifikavosi į nelabai suprantu laimingai ar ne, bet nebenoriu apie tai galvot. Ir metusi galvojimą bandau gyvent toliau. Ir gyvent linksmai.
Tame tarpe dar piešiau, skaičiau, bloginau, dirbau, na ir visa kita.
Čia buvo viena pusmečio versija.
Ją galiu papasakoti dar kiek kitaip.
Lygiai lygiai prieš pusmetį aš parašiau įrašą (susirask 05.06 dienos ir sužinosi apie ką. palengvinimui galiu pasakyt, kad įrašą galima rasti į paiešką įrašius “aštuoni”). Lygiai tą pačią dieną kažkur irgi gimė tekstas, kuris smarkiai mane paveikė.
Savo minėto įrašo pavadinime, panaudojau begalybės ženklą. Gražiai jis ten derinasi su aštuonetais. Bet jau tada man šmėstelėjo mintis „ begalybė ha ha ha“. Iš kai šmėstelėjo, taip ir nebeapleido.
Ir tada po kelių mėnesių aš pabėgau. Viską palikusi. Į niekur. Kodėl naudoju tą žodį „pabėgau“? Niekas gi nei laikė, nei rišo… Mane kažkaip paveikė mano pačios pasakyta frazė kitam žmogui „ aš keičiuosi. Ir anksčiau ar vėliau jis pats mane paliks. Maximum po poros metų. Ir aš nieko dėl to nedarysiu, nes nenoriu.“. Todėl nelaukiau. Kam tempti, jei nebenori investuoti?
Susiradau gyvenamą plotą. Atgaivinau keletą senų ryšių.
Penktadienį išgirdau, kad pagaliau tampu tokia, kokia buvau mokykloje. O buvau ha ha ha, na buvau :)))). O šeštadienį brolis pasakė, kad sesė normali darosi, kai elgiasi taip kaip nori ir kad išnaudočiau laisvę.
Tai va, po to kai pabėgau, kažkaip tai sugebėjau įklimpti per stipriai įsimylėdama. Aš jau tau tikrai nepasakosiu tos istorijos. Nes ji iš tos mistinės serijos, apie kurią tu nenori klausytis. Ta istorija nei baigėsi, nei nesibaigė. Bet šio to išmokė. Džiaugtis, imti, imti, imti ir kuo mažiau galvoti. Aš dar tikiu, kad pasidžiaugsiu MS.
Per šį pusmetį beveik nematomų popkornų pasiėmusi, kaip kokį filmą galėjau stebėti, kaip išnyksta psiaudo draugai. Ir taip pat kaip išryškėja tie, kurie buvo. Ir kurie gal buvo mane apleidę dėl nuolatinio buvimo su bbv.
Tau žinoma įdomu ir ko aš norėčiau? Na ne taip jau ir mažai. Tu pamatysi. Aš tikrai rasiu su kuo važiuoti į Čekiją gerti alaus.
Ir pamatysi, kad tikrai rasiu kompaniją šuoliui su parašiutu kitą vasarą.
Vienas žmogus jau pažadėjo man padaryti tattoo eskizą pagal mano viziją.
Jei mūsų aliansas savo planus įvykdys tai irgi bus kažkas tokio.
Čia didesni planai (o gal net ne planai, o misijos, vizijos, svajonėlės, norai). Bet kiek dar visokios smulkmės, kuri įprasmina gyvenimą.
Tuo savo laišką ir baigsiu.
Salomėja