Savo minčių saugykloje tu rašai „Artimiausi žmonės klausia, kuo gali man padėti. Tikrai niekuo. Aš nieko nieko nenoriu.“. Ir aš nutyliu. Kam ką nors sakyti, rašyti komentarą, jei tu nieko nieko nenori? Po galais, palikime ramybėje tuos, kurie ne šitame pasaulyje. Nesilieskime prie jų visatos. Ir visgi… Visgi gaunu žinutę, kurioje prašai. Paėmei telefoną, sugalvojai kam parašysi, parašei žodžius, išsiuntei ir lauki reakcijos.
Ir ką aš turiu pasakyti? Laikykis, viskas bus gerai, išgyvensim? O jei nebus? O jei bus blogai ir nė velnio neišgyvensim, mirsim viduje ir niekas to nepastebės? Ar galiu meluoti tau? Ar galiu meluoti sau?
O jei trumpam nustotum galvoti ir pradėtum daryti? Ką norėtum daryti jei viskas būtų gerai? Jei vis dar degtų akys ir vidus? Net ne ką norėtum, o reikėtų – ką darytum? Paimk ir padaryk. Tiesiog. Fiziškai. Nenori? O kiek vaikų kiekvieną dieną sako, kad neis į mokyklą, nes nenori? Bet niekas jų neklausia. Šiltai aprengiami, įbrukami priešpiečiai ir žiūrėk jau sėdi mokykliniame suole, o po to šast, žiū ir pamokos baigiasi. Neklausk ar nori. Imk ir daryk. Lyg neturėtum alternatyvos nedaryti.
Juk pasaulyje nieko nėra. Tik tu. Visa kita tik dekoracijos. Jie vaidina savo rolę, stovi tose pačiose stotelėse, valgo tose pačiose kavinėse. Rašo šituos žodžius. Tai tik jų vaidmuo. Ir jie tavęs negelbės tol kol negaus tokio scenarijaus. Gali dėl to nervintis, arba gali nekreipti dėmesio. Ir gali bet kurioje spektaklio vietoje prisijungti. Jis niekada nenutrūksta. Ir bet kurioje pasitraukti…
Sakai suzombėsi? Darysi viską dirbtinai? Na tai kas? Bet kai atgausi save, niekas nebus prarasta: mokslai, darbai, žmonės. Niekas nebus pavogęs tavo dekoracijų.
O atgausi. Nes vidinės būtybės, susivokusios, kad atostogos tęsiasi per ilgai, ims kelti maištą. Ir niekur tu nedingsi.
Beveik girdžiu, kaip imi dainuoti.
Suprantu, kad įrašas ne man, bet… Labai tau ačiū, Salomėja. Ypač už žodžius: “Bet kai atgausi save, niekas nebus prarasta: mokslai, darbai, žmonės. Niekas nebus pavogęs tavo dekoracijų.” – reikėjo, kad kažkas primintų.
Ir visas gyvenimas yra spektaklis. Nuplėšiam ir deginam kaukes, šokam ant barų, verkiam naktimis, tačiau spektaklis tęsiasi, režisieriai per griežti, jog leistų gyvenimui tekėti, kaip upei, stovėti, kaip ežerui. Turime vaidinti, vaidinti, vaidinti. Pavargai, atsibodo? Griebkis naujo vaidmens, sutik naujus personažus, keisk dekoracijas. Neturi jėgų? Niekam neįdomu, spektaklis užsakytas. Tol, kol įkals į tavo amžinus namus paskutinę vinį.
Ir žvėrys viduje, ir nepažįstamas praeivis gatvėje, ir žmogus, šalia kurio pabundi rytais tėra tokie tikri, kiek tėra tikras parašytas scenarijus. “You’re not real. Because girl like you simply cannot exist”. Frazė, skirta man. Frazė, kuri gali būti skirta tūkstančiams kitų.
Suvaidinkim iki galo. Ne dėl to, kad būtume laimingi. Tik dėl to, kad nebūtų pralietas kraujas.
Beje, gal negražu išsiduoti, kad šis įrašas skirtas man, tačiau net čia, viešai, aš jau truputį jaučiuosi namie. Gal dėl to, kad skaitau kasdien. Tai naujus įrašus, tai senus.
“Ką norėtum daryti jei viskas būtų gerai? Jei vis dar degtų akys ir vidus? Net ne ką norėtum, o reikėtų – ką darytum?”
Šiandien padariau net keturis darbus. Du- kuriuos norėčiau, du- kuriuos turėčiau daryti.
Pirmieji du privertė nusišypsoti. Antrieji du išsekino, tačiau bent galiu pasidėti pliusiukus.
Nes užmerkusi savo jūros spalvos akis, aš vis dar prisimenu, kaip matydavau pasaulį, kai jos degdavo.
Ir… Ačiū Tau.