Vakar gi mano name buvo gaisras. Ėjau sau plaut puodelių. Žvilgt per langą. Pilna gaisrinių, greitoji, policija. Oho galvoju, tikiuosi nereiks evakuotis, nes kur gi aš dėčiausi? Dėl viso pikto išjungiau kompą ir primečiau kur mano svarbiausi dokumentai. Na jei reiktų nešdintis. Bet kadangi daugiau gaisrininkų rūkė nei lakstė su šlangomis, nusprendžiau, kad gal nieko labai baisaus.
O paskui gi atėjo labai smagios mintys. Tokios, na per kiek laiko pasigendama žmogaus, kuris gyvena vienas? Na tarkim jei dėl kokių smalkių neprabusčiau. Čia tikrai ne ta opera, kur niekas manęs nemyli niekam manęs nereikia. Tiesiog sausai, be emocjų. Įdomu.
Tarkime, pirmiausiai pastebėtų darbe. Tik kada? Dirbu nuo 9 val. Gal kokią 11 val. kuris nors mestelėtų, kad Salomėjos nėra. Bet visi pamanytų, kad pranešiau šefui ir toliau ramiai dirbtų. Pats šefas gal kokią 13 val. paklausęs kur aš, susirūpintų. Gal paskambintų. Bet aš sedėdama ant debesėlio ir mataruodama kojomis tai tikrai neatsiliepčiau gi. Arba bent jau garantuotai ne į šefo skambutį. Taigi, pabambėtų apie mano atsakomybės nebuvimą. Ir ką? Nu ir ką? Ir kas toliau?
Kas čia dar. Brangūs žmonės. Na ok, nepamatytų manęs online. Greičiausiai pagalvotų, kad dirbu/dingo internetas. Kitą dieną gal pamanytų, kad man kokia eilinė shiza, viską išsijungiau. Žinant mane nė nenustebtų. Na ir ką. Ir ką tada? Niekas turbūt net nepraneštų. Taip galima ir visą gyvenimą nugyvent svarstant ar paliko/dingo/nebemyli/mirė.
Draugai. Pas mane jau taip susiklostė santykiai, kad arba bendrauju daug ir dažnai, arba kokius metus tyla. Normalu. Niekas nepastebėtų.
Tėvai. Mama gal po savaitės susirūpintų, kodėl manęs nėra online. Paskambintų, bet kad aš ne visada atsiliepiu, taigi kaip ir nieko tokio. Gaučiau gal kelis laiškus. Bet vėlgi, juk gyvenčiau jau kitą gyvenimą, taigi atsakymo neparašyčiau. Ai jo, galėčiau pasivaidenti 😛
Ech, jei rimtai, tai tikrai nenorėčiau, kad man svarbūs žmonės dingtų. Keli skambučiai, laiškai… Ir nebežinočiau ką daryt, kaip ieškot.
Gerai, jau šitas klausimas man tvenkėsi tvenkėsi, kol dabartės sunkiai kaptelės: Tu su vyru išsiskyrei?
Tikrai kad ne pirma diena šiandien, kai norėjau paklausti. Tik kad mūsų mieloje visuomenėje yra įprasčiau nesivaržant klausti tokių dalykų kaip “ar jau susižadėjote”, “ar susilaukėte vaikelio”, nes visiems atrodo, kad tokie dalykai atneša džiaugsmo, o, pvz., skyrybos ne. O tuo tarpu aš manau, kad jei skyrybos neneštų džiaugsmo, žmonės nenorėtų skirtis. Ai, nu gerai.
o dabar visi žinom kur gyvena salomėja. muhahahahha! (: jo, kai taip pamąstai tai tikrai nejauku pasidaro, kad labai ilgai nieks nesusirūpins ir neras. O juk maža ką. kai pasieksiu garbaus amžiaus, jaučiu reiks panašiai garbaus amžiaus kolegomis (jei tokių dar bus) susidaryt kažkokią sistemą reguliaraus “susimojavimo”. dėl visa ko (:
(pinkcity – man irgi tas klausimas tvenkėsi. gaila, kad teisingai speliojau)
o vat gaila kai kažkas pasibaigia (: ir ką tu man? ((: bet jei tau negaila, tai good for you.
teleportaciją (maždaug Linkopingas-Vilnius) išrastų tai galėtum jau manes kad šiandien laukt. net kokį pyragą atneščiau. “žmonėms labiausiai patinka stebėt ugnį, vandenį ir kaip dirba kiti žmonės. todėl idealus stebėjimo objektas yra gaisrininkas” ((:
beje, laisvalaikio konkurse mačiau nuotrauką kraustynių įdėjai. Ten mėlynas Ikea maišas ar man pasivaideno?
tiesiog spalva labai kaip Ikea maišo ((: negalėjau nepaklaust