Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

2 valandą nakties baiginėti skaityti knygą, nusipirktą pietums
bei diskutuoti apie tai, kad man reikia įkurti sektą
yra neblogas derinukas.
Kaip tik naktims tinkančios virtualios temos. Be alkoholio, jei ką.
O ta knyga tai man patiko. Gaila, kad labai plona. Kur ten pietums… Pusryčiams tokios negana.
O šalia “Netyčiuko“, kuriam šiandien nupirkau žalius rėmelius, juodai baltos foto raudonuose rėmeliuose, bei daikčiuko nukosėto iš “Būsi trečias”, apsigyveno naujas paslaptingas draugas:). Jam pas mane patiks.

Štai ji įžengia pro duris ir pagauna šypseną veidrodyje. Kai kurie dalykai/žmonės/įvykiai moka pasirinkti laiką. Būtent dėl šios aplinkybės (parinkto laiko) paprasti, įprasti dalykai atrodo kažkaip kitaip. Tiesiog kitaip. Keistai. Bet keistumas man visada buvo tik teigiamas dalykas. Ir visos keistos savijautos taip pat. O teigiamai jaustis turbūt gerai?

Nuolat žaviuosi savo sugebėjimu pirkti maistą. Išslinkau šiandien į Rimi nusipirkt ko nors valgomo. Bo nykštukai nusiaubė šaldytuvą, kol manęs nebuvo. O gal kol miegojau. Ką žinau…
Tai va. Išslinkau, apsipirkau ir reziumuoju, kad vietoje maisto parsinešiau Bukowskio knygą. Pasakysiu ar skani buvo.
Vienok galvoju: valgome gi popierines dešreles. Tai čia gal geriau. Bent jau mėsos skonį suteikiančios chemijos nepridėta.

Viskas, kas verčia galvoti, pergalvoti, daryti išvadas, susiformuluoti norus, yra naudinga. Vadinasi šitos dvi dienos buvo naudingos. Ir labai skyrėsi nuo ankstesnių metų.
Galėjau įvertinti savijautą. Supratau ko nenoriu ir dėsiu pastangas, kad negaučiau.
Kai ką teks laidoti, tai kas pats save nužudė.
Laisvė.
Per dvi dienas 4 kartus pakeisti aplinką ir pabendrauti su apie dešimčia žmonių irgi padėjo suvokti ko man nereikia.
Matyt detaliau viską surašysiu [sau] ryt. Nes tik ryt pagaliau sau leisiu įsijungti kompiuterį.

Imsiu ir pagyvensiu be kompo kelias dienas. Šiaip sau.
Tyla. Ramybė. Juk visi pasiųsti.
P.S. nesakiau, kad be interneto…

Visą rytą studijuoju maps.lt ir marsrutai.lt. Reik į Fabijoniškes nusitrenkti, susirasti vieną namą, butą, susisukti per “pietų pertrauką”… Juokinga, kai suvokiu, kad iš centro retai ir išlendu. Kol nebuvo privertusios aplinkybės apsigyventi Žirmūnuose, tai visai nebuvau išlindusi. Tad juokinga buvo vakar klausti, o kur tos Fabijoniškės, nes anam gale pilna visokių -iškių…
O aš vistiek gyvensiu senamiestyje. Pažadu sau. Duodu sau laiko 7 mėnesius (tegu dar mažumėlę atpinga, aš dar mažumėlę pataupysiu ir išsiaiškinsiu kada čia atleisti iš darbo planuoja).

Šiandien labai vip žmogutis man padovanojo va šitą knygą.
Kitas gi žmogus gal atpažins savo žodžius, bet jie labai labai tinka. Jei mokėčiau piešti, tai pieščiau, kaip dėdė Dali. Kartais jaučiuosi gyvenanti jo paveiksluose.
“Niūrus žaidimas”:

Diena prasidėjo blogai. Tęsėsi puikiai. Bet prasitęsė itin, itin blogai. Itin.

Tuki, o tu pagalvok, jei mano pažįstamas žmogus skaitydamas, kaip aš savo bloge kažką pavadinu lochu, pagalvoja, kad tai gali būti apie jį… Tai yra, pagalvoja, o gal gal gal šita kalė mane lochu pavadino, gal gal gal čia apie mane… Tai… Na aš gi negaliu padėti žmogui, kuris pats apie save taip galvoja, ar ne?
Savim tiki arba ne. Nebūna, kad tiki tik vos vos. Nes kitaip, koks gi čia tikėjimas?
Juk jei nesiseka, tavęs niekas (net ir tu pats) nemyli, viskas krenta iš rankų, o visus draugus pasiuntei … (taip taip, vis dar pamenu pažadus nesikeikti), tai dar visai nereiškia, kad tampi lochas ar lūzeris, ar abu kartu. Gal tiesiog nuokalnė?
Mes patys pasirenkame su kuo norime bendrauti ir iš ko pasimokyti.
Tiesiai ir tolygiai, jei neveikia kiti kūnai. Aukštyn ir žemyn, jei veikia įvairūs veiksniai.

Sėdžiu ramiai ramiai. Ir mintyse jau nuo vakar vakaro man skamba dėsnis: jei kūno neveikia kiti kūnai jis juda tiesiai ir tolygiai arba išlaiko rimtį.
Nes vakar prieš miegą pabandžiau prisiminti visus tris Niutono dėsnius. Po to dar Archimedo. Po dar atsiminiau, kaip mano grupiokėms sukėlė paniką žinia, kad antrame semestre reiks lituot. Beveik tokią pačią paniką, kokią man sukeldavo žinia mokykloje, kad per darbų pamoką reiks siūti (nėrimus, siuvinėjimus tai dar kažkaip iškentėdavau).
Šitas dėdės N. dėsnis man tiesiog labai labai gražus. Būtent šitą formuluotę išmokau 8 klasėje. Po to 10 klasėje, o taip pat univiere mokiausi ir kiek kitaip skambančius, nors tą patį reiškiančius apibrėžimus. Tačiau šitas, kaip kokia eglutė skarota, eglutė žalia, meškutė gauruota ją lanko šile, man tai reikia, tai nereikia suskamba galvoje.
Ir skamba visą dieną, kaip kokia įsikirtusi įkyri daina. Juda tiesiai ir tolygiai arba išlaiko rimtį…