Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Prisiminimas

Visa mūsų šeima laukia vasaros. Ir saulės, daug šiltos saulės. Katinas pamatęs šiandien saulę sukėlė skandalą, liepė eiti visiems ten ir saulintis 🙂

O pats va taip va. Kelias valandas. Nei gulėjo, nei tupėjo. Tiesiog sėdėjo, ilgai ilgai sėdėjo  ir mėgavosi spinduliais.

Laiškininkė atnešė G. laišką. Pasirašinėju. O ji manęs dar prašo giminystės ryšius įrašyti. Ir akimirką sutrikau galvodama ką čia rašyti. Draugė?

Tiesiog dalykai, kurie nėra esminiai, pasimiršta. Nes gyvenime yra ką veikt.

Prie ruso buvo geriau, sako visokie vatnikai, nupirkti troliai ir bobutės, kurios per daug televizoriaus žiūri. Ir aš kartais pagalvoju, kad būna žmonių, kurie nuoširdžiai tuo tiki. Ir tada pagalvoju, kad taip! Visgi buvo geriau. O žinote kodėl? Todėl, kad prie ruso visi buvo bent 25 metais jaunesni. Kam paauglystė, kam jaunystė, kam vaikystė. Va man buvo gal aštuoni. Nerūpestingas gyvenimas, kai mama ir tėtis viskuo pasirūpina, problemas išsprendžia, nereikia sukti galvos, kaip už šildymą sumokėti ir gali lakstyti 5 kartus per dieną maudytis upėje. Ar vėl norėčiau to? ne ne ir dar kartą ne. Geriausia yra būti ten kur esi ir eiti ten kur eini.

Jei bučiau senuliukė, tai man tikrai būtų geriau bet kas negu į nugarą alsuojanti mirtis, ar išankstinės jos draugutės – ligos.

Bet jei iš tiesų, tai geriau nebuvo. Nežiūrėkim tik į save, savo pirmas meiles, pirmus darbus, kvailystes ir jaunystes. Dabar net kiaurias telefonas turi panoraminį režimą, žvelkit plačiau.

Šiandien virtualiai teko nemažai paplepėti apie šukuosenas, pasikeitimus, amžių ir moteriškumą. Man šis žodis yra absoliučiai mistinis ir… absoliučiai neigiamas. Arba tiesiog jis pavartojamas ten ir tada, kur man kyla neigiamos asociacijos, pvz., apibūdinant moterį, kurią aš laikau vištyte supermamyte, o ne kažkokia protinga būtybe. Kalbant apie idealus (išvaizdos ir laikysenos) aš turiu vieną. Ir kai tik pagalvojau, man šmėstelėjo mintis, kad tikrai turėjau čia ją paminėti. Aha ir paieška rodo, kad beveik prieš 4 metus minėjau.  Faina, per tiek laiko mano nuomonė nepakito :). Taip, man tobulybė, moteriškiausia ir nuostabiausia moteris tėra filmo personažas, kurį sukūrė Mila Jovovič “Absoliučiame blogyje”. Ten man ji patinka visur ir visokia. Silpna, stipri, žudikė, moteris, gynėja, kovotoja.

Žiūrėjom mes čia savaitgalį “Inglourious Basterds” ir ten buvo scena, kurioje žydaitė Šosana gražinasi prieš savo žygį. Ta scena man priminė kokie senovėje buvo akių tušai.

Atpažįstat? Šiais laikai jau sunku suvokti kaip reiktų dažytis tokiu šepetuku. Aš pemenu dar kažką tokio iš vaikystės, juk visos lįsdavom į mamos kosmetinę. Ten buvo tokios formato tušas, spėju koks nors sovietinis “gėris”.

O mes gi dar išmandrėjusios, vienai nepatinka silikoninis šepetukas, kitai tas su šereliais, trečia skundžiasi, kad per didelis gi jos turimas :). Pasirinkimas nerealus. Imk susuktą kaip sraigtą, imk morkos formos, imk riečiatį, imk trumpučiais šeriukais, imk spygliuotą ežiuką. Jau vien aš kiek turiu 🙂

 

Net smalsu kaip viskas evoliucionuos toliau 🙂

O ta proga, kad jau atšilo tiek, kad po džinsais nebereikia rengtis termopėdkelnių, tai keliavom kepti dešrelių. Žinau, kad žmonės atidaro arba uždaro lauko griliaus sezonus, bet mes kažkaip tą darom kai norisi. Dar man patinka Vilnius. Nes čia žengi žingsnį iš centro ir geriausi miškai piknikams.

O kas dėl fotoaparatų, tai mane nervina mano telefonas. Nes  autofokusas yra kažkoks šūdas. Selfiuko nepasidarysi niekaip. O aš jų darau daug, tada kai rašau apie pudrą, apie tušą, apie lūpų dažus. Taip, namie yra veidrodinis fotoaparatas, bet aš gi noriu viens du trys op op op. Šiandien išbandžiau kažkokį kameros appsą “Open camera”. Pirmi pabandymai nudžiugino – autofokusas veikia kaip mano sename telefone, tai yra normaliai. Tikiuosi nenuvils.

 

Šios dienos nustebimas yra toks:

Kai kas iškėlė mintį, kad gal čia žmogiška klaida, juk prie produktų dirba daug žmonių. Sprendžiant iš to, kad šie dažai apskritai vis pavadinami augaliniais, nors tokie nėra, nemanau, kad čia klaida. Tiesiog kas gi ten skaito tas mažas raideles 🙂

Na, o geroji dienos dalis ta, kad laukia vakarienė. Nes esu labai alkana. Bus mėsos, po tokio filmo labai norisi.

Juokauju. Geroji dalis yra Tarantino naujas filmas “hateful eight”. Na, o Tarantino gerbėjai supras, kodėl tai geroji dienos dalis. Salė buvo pilnutėlė. Atėjom prieš pusvalandį, vietos gavom tik 3 eilėje.

Buvo daug sniego ten.

Šiandien gavau tik vieną atviruką ir tą patį regis jau ne pirmą kartą. Bet man vistiek smagu įsivaizduoti jo kelionę. Tikiuosi pašto darbuotojai pasilinksmina truputį.

Aha, apie ką gi dar aš galiu kalbėti! Apie savo aistrą, kuriai jau nei daug nei mažai. Tik 6 metai 🙂

O tai va, žinote, kas yra keisčiausia? Sutinku kokį naują žmogų, o jis tikrai būna negirdėjęs apie postcrossing.com. Na ir kodėl turėtų? Tačiau, kas dieną bendrauju su kolegomis maniakais, tai kažkaip įpratau prie savaime suprantamybės.

Aš tai girdėjau visokius tokius baisius žodžius, kaip skrebinimas, pilatesas, sutažas, ingress, dar ten kažkas (nors nė vienas nedomina visai), o va postkrosingo žmonės negirdėjo. Bet ir gerai, kol papasakoji kas tai yra, kalbos atsiranda, nebūna nejaukių pauzių.

Apsižiūrėjau, kad kolegė Emilija išstūmė jau mane iš lietuvių postkroserių dešimtuko. Reikia susigriebti, nusipirkau ryte ženkliukų.

Spėkit, kuriam laikui man jų užteks? 3-4 dienoms. Daugiausiai. Nepigus tai malonumas. Bet truputį pigesnis bei saugesnis už Dakaro ralį.