Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

 Kodėl aš esu gera darbuotoja?
Nes niekada nevėluoju į darbą (visi dirbam pagal individualų darbo grafiką.).
Nes niekada nevėliuoju su darbais.
Nes atlieku visas užduotis, o jos labai labai skirtingos.
Nes mielai neatlygintinai padedu kolegoms jei tik reikia.
Nes esu neišsišokėlė.
Nes esu nekonfliktiška, bet turiu savo nuomonę. Nebijau su ja stoti prieš visus.
Nes esu tusovna. Mielai visur dalyvauju.
Nes esu patikima. Paslaptys į mane įeina, bet neišeina.
Nes man patinka dirbti. Minutėlės, kai nėra ką veikti nebent skaityt delfi man kančia. (būna tokių akimirkų.)
Nes mano darbe nemažai atsakomybės ir aš jos nesikratau.
Nes niekad niekam nereikia nudirbt mano darbų už mane.
Nes labai greitai mokausi, nes atėjau su nuliu ir teorinės, ir praktinės patirties. Tik dideliu noru.
Nes per metus darbo nė sykio nebuvau ant šefo kilimėlio, dėl to, kad ko nors nespėčiau, nepadaryčiau ar nesugebėčiau.
Nes puikiai žinau kas yra deadlainas.
Nes matau savo darbo rezultatus ir man negėda.
Nes mano humoro jausmas juodas.
Nes jeigu ko nors nemoku, nebijau klausti ir domėtis.
Nes nebijau teisingos kritikos.
Kodėl aš bloga darbuotoja?
Nes noriu, kad už mano darbą man mokėtų (tiesa galiu dirbt nemokamai, bet tai bus veikla, o ne darbas).
Nes nenoriu leistis išnaudojama.
Nes noriu visada jaustis naudinga.
Gal manęs kam nors reikia? Čia kaip darbuotojos arba veiklos narės.

(Nuotraukos autoriaus nežinau. Nuotrauką radau kompe. Ir ko tik čia nėra. Ir to, ir ano…)
Aš vis dar leidžiuosi valdoma neigiamų emocijų. Pati save „užsigrūzinusi“ (atsiprašau, bet šitas žodis man atrodo tinkamiausias), visaip bandau iš to įsikapstyti.
Susitvarkiau spintą. Viskas raudona. Čia šiaip ne į temą. Labai retai tai darau, tai sakau pasigirsiu.
Šiandien ryte vos atsikėlus pamaniau, kad diena bloga savaime. Nes reikia keltis ir eiti į darbą, kur vėl bus apnikusios pastaruoju metu nedingstančios neigiamos viltys.
Po to atsimenu vieną žmogų. Greičiau personažą, nes nežinau net vardo ir nieko daugiau… Galvoju, kad reikia kažką daryt.
Žinoma man visai patinka tai, kad kažkada mane apibūdino kaip „Adamsų šeimynėlės“ rožę. Kotas su spygliais, o žiedo nėra.
Sumaniau šiandien fiksuoti teigiamus dalykus. Teigiamus man. Teigiamus prisiminimus, mintis. Teigiamus apskritai. Tuos, kurie sukelia šypseną. Ar šiaip kokią teigiamą emociją.
-Ryte labai greitai atvažiavo troleibusas. Tuščias. Smagu. Kamščių nebuvo. Greitai važiavau. Faina. Dar galėjau stebėti mėlynai apsirengusią merginą. Žavu. Kaip snieguolė iš rusiško filmuko.
-Vos įžęngus į pastatą, matau kolega A1 rūko. Pigdžiugiškai pakomentavau „tai nuodijiesi?“ Ir pagalvojau, kaip faina, kad nerūkau (turbūt tiek keli atvejai nesiskaito? Juk tai buvo seniai ir netiesa…). Šaunuolė, ane?
-Pasidalinau dirbtine sriuba su kolega. Kokia aš gera :). Ne tik nesveikai maitinuosi, bet dar ir su kitais dalinuosi.
-A2 sako „matau šviesą tunelio gale“. Salomėja suburbuliuoja „Tuoj A3 tau ją užgesins“. A4 vienintelis girdėjęs mano suburbuliavimą, taip juokėsi, kad net pačiai juokinga pasidarė.
-Pirmą kartą aprašinėjau programą „Vista“ aplinkoje. Viskas ėjosi sklandžiai. Jėga. Kitaip r negalėjo būti. Bet gerai kai sekasi dirbti.
-Iš HTC išdiegiau tokią debilišką klaviatūrą, ir dabar vėl viskas veikia puikiai. O dar „OperaMini“ susitvarkiau „speed deal“ meniu. Pagerėjo naršykliukės „Feng Shui“.
-Automatas davė daugiau grąžos nei priklausė. :))
-Namų kompe radau „Kardiofono“ dainų. Nauja tai atrasta sena. Klausiau išsišiepus.
-Šiandien jaučiuosi graži.  O lūpų balzamas skaniai kvepia apelsinais. Puodelis kavos, kuria romantišką aurą.
-Krepšinį rodys tiesiogiai.
-Butų kainos nebeauga (man kaip neturinčiai tai labai aktualu).
-Pradėjau piešti vėl. Negi stovės tuščias molbertas. Greit gims nauji žaliai raudoni keturi katinai.
-Ir dar daug daug daug gėrio…
Atrodo kiek daug mažų linksmų smulkmenų aplink. Atmerk, Salomėja, akis, brangute atmerk :)))))

Labai nelyriškas pamąstymas apie meilę. Todėl skeptiškosios vyrijos prašau neskaityti (žodis meilė gi kandžiojasi šiaip ar taip) arba nekritikuoti labai. Tokių įrašų pas mane nelabai yra ir nelabai bus.
Tai va apie meilę. Ginčijomės čia mes ar yra tas dalykas (apie meilę aš čia jei ką), ar ne. Savo TIKROS pozicijos aš neaiškinsiu, nes ji tokia, kad ne visiems suprast. Bet mūsų diskusijoje pasirinkau dirbtinę rolę.
Esmė tokia. Yra du žmonės. Vienas myli. Kitas išnaudoja. Situacijų galime prigeneruot daug. Pvz., jei vyras tas, kur nemyli, išnaudoja moterį kaip tarnaitę, arba kaip papuošalą, arba… O ji myli. Jei moteris ta, kuri nemyli, gal ji išnaudoja mylintį vyrą kaip pinigų mašiną… Na esmė, kad yra du žmonės. Vienas myli, kitas tik išnaudoja.
Diskusijos eigoje buvo teigiama, kad išnaudojamai pusei reikia bėgti. Kad nebe tie laikai, kai reikia prisirišus būt kartu ir dar daug visokių variantų. Kad praeis ta meilė, ir iš vis kokia ten meilė. Jų pasisakymų vienintelė esmė yra bėgti.
Dabar Salomėjos rolė. Užvedžiau kalbą apie tai, kad žmogus, kuris myli gi gali pasiaukoti ir leistis išnaudojamas. Didelių akių krūva jau negailestingai susmigo į mane. Kol dar buvau gyva, vysčiau toliau. Juk kai žmogus siekia kito, jam būna niekas nesvarbu, kad tik jie būtų kartu. Ar ne?
Prižadama: aš tau žvaigždes padovanosiu, aš dėl tavęs jūrą perplauksiu, aš tau kasdien gėles dovanosiu. Ir dar ne tokių pažadų būna.
Taigi ir sako Salomėja, kad leistis išnaudojamam yra paprasčiau nei padovanot žvaigždę. Arba perplaukti jūrą. Va Urbonui nelabai sekėsi. O išnaudojimas kaip ir įprastas… Juk myli gi.
Gavau virtualiu pomidoru į galvą. Nesmagu.
Tai va pasipasakojau.

Mano „Skype“ kontaktuose 27 žmonės. 14 dabar prisijungę. 1 tikrai žinau, kad yra nematomas. Kiek dar? Šita velnio mašina (na tas pats „Skype“) pas mane įjungtas nuolatos. Nes kartais reikia. Gerai skamba. Kartais reikia, įjungtas nuolatos. Labai daug pokalbių (ne tų, kur kartais reikia) yra maždaug tokio pobūdžio:
A: Labas, kaip sekasi?
B: Labas, gerai gal. Kaip tau?
A: Ai man irgi neblogai.
Tada dar apsikeitimas šypsenėlėmis ir pokalbis baigtas. Kai pagalvoji tai kam jo reikia? Sužinot ar pašnekovas gyvas? Taigi aišku, kad gyvas jeigu prisijungęs. Man toks dėmesio rodymas keistokas. Tiesa, kartais ir pati panašiai palabinu, bet dažniausiai su tikslu pašnekėti daugiau. Paklausiu ar užsiėmęs ir jei negali plepėt tada baigiu pokalbį. Bet labas kaip sekasi, man irgi gerai, iki???? Po to gali pasigirt. Šiandien bendravau su B. Jam sekasi…
Kita vertus į klausimą apie sėkmę atsakius neigiamai, pokalbis dažniausiai nenutrūksta. Tada domimasi kas, kur ir kodėl. Skirtingai nei po atsakymo „gerai“. Niekas nesako, o kaip faina, nagi nagi tai kas ten tau taip gerai sekasi? Matyt mus vienija bėdos ir nelaimės.
Visai ne į temą (nes temos ir nėra). Kodėl kai rašau rašau ir pastebiu klaidą žodyje, nutrinu beveik visą žodį, kad ją ištaisyčiau? Pvz., jei rašyčiau „katinėlis“, pamačiusi, kad parašiau „kutinėlis“ greičiausiai nutrinčiau visą -utinėlis užuot perkėlus žymeklį po u ir tada nutrynus tik tą raidę.

Trys žmonės. Vienas butelis vyno.
Trys žmonės. Antras butelis vyno.
Trys žmonės. Vienas klausimas: gal dar?
Vienas atsakymas. Gersiu jei ir jūs gersit.
Mano komentaras/klausimas. Kai žmogus sako, gersiu jei ir jūs gersit, vadinasi jis tikrai nori dar, bet taip pat nori nusimesti ir atsakomybę. Kitą rytą jis pasakys, kad kalti kiti.
Taigi. Trys žmonės. Trečias butelis vyno.
Šiandien aš dirbu. Na nežiūrėkit taip. Tikrai dirbu. Štai įsijungiau OpenOffice.org Writer ir Microsoft Virtual PC. Gal net parašysiu ką nors.

Šiandien nežinau.lt rašė apie kainų augimą. Blem, kokia tai aktuali tema. Vis galvojau ar yra kas nepabrangę, tai niekaip nesugalvojau. Na pirkdama alų vis dar telpu į du litus. Bet čia gal dėl to, kad man nepatinka populiariausios ir madingiausios rūšys, tokios kaip „Švyturio Ekstra“. Tiesa sakant, kadangi nemėgstu pieno ir jo produktų, o duonos valgau mažai, ilgai nepastebėjau kiek tos kainos kilo. Kol nesugalvojom pasigaminti lazaniją. Tam man reikalingas faršas. Jį perkame tik priešokiais ir tą, kuriam galioja kokia nors akcija. Kaina nešokiravo nes kaip tik ir buvo jautienos kiaulienos faršui nuolaidos. Lazanijos lakštai kainavo apie 6lt. O kadangi perkam sykį į pusę metų, tai tikrai nepastebėjau ar nepabrango.
O štai atėjus į sūrio skyrių mane ištiko lengvas šokas. Anksčiau niekad nepirkdavom sūrio produktų. Visai ne dėl kokių fobijų, kad ten š pridėta, ir t.t. Tiesiog tas daiktas nesilydo ir sukrenta kaip kokia bulvių košė pakaitintas. Žinau, kad tie produktai kainavo 10-12 Lt už Kg. Sūris pigiausias, „Saulės“ berods apie 14 Lt už Kg. Ir kai pamačiau, kad produktai kainuoja po 16, o sūrio už mažiau nei 18 Lt neįmanoma rasti, vos nenukritau. Gerai, kad lazaniją taip retai kept susiruošiam.
Aš dabar irgi taupau maisto sąskaita. Beveik nebevalgau pietų. Nes negaliu sau leist per dieną išleist 10 ir daugiau litų. Ir negaliu džiaugtis tais atlikusiais 50 Lt nuo nevalgymo, nes jie keliauja ne į kokios knygos ar tušo, ar spektaklio sąskaitą, o tiesiai į mokesčių skrynelę. Nevalgyt aš galiu, bet elektros tai neatsisakysiu, nes be jos mano kompas veikia tik pusvalandį (žinau, reik bateriją keist, bet ai…).
O kai ateina sąskaita už šildymą, tenka prisėsti. Ir tiek mokant norėtųsi, kad nereiktų su vilnonėm kojinėm, po vilnone antklode sėdėt ir rankutes ant notebooko šildytis (o ką? Židinio tai neturiu).
Va kas man keisčiausia. Už tam tikrą sumą pinigų mes gauname visko mažiau. Taip? Bet-o-tačiau… Aš vienoj srityje už tam tikrą pinigų sumą gaunu daugiau. Darbe lygiai lygiai trečdaliu padaugėjo darbo, o atlygis liko tas pats. :))))))))))))))))

Šneku vis dar apie tą patį. Apie bandymą eiti su banda, arba išsiskirti. Važiuoju šiandien autobusu. Kartu važiuoja du gana solidūs dėdės (kostiumai, paltukai, dokumentų portfeliukai, juk gana solidu, ar ne?). Vienas jų pašneka telefonu ir kaip suprantu,  išsikrauna baterija. Taigi pokalbis:
-Velnias, laikas jau naują telefą pirkt. Galvojau pratempsiu dar iki kovo, tada darbe duotų, bet nieko nebus.
– O tai kokį pirksi.?
– Ai nežinau, reikia gero. Tai jaučiu nepagailėsiu pinigų ir nusipirksiu geriausią. Jaučiu „Nokia“, vistiek gi geriausios.
-Kokia „Nokia“, gal …. (pasakė kažkokį modelį).
-Žinok nežiūrėjau dar. Tai kokį nors patį geriausią.
Vat važiuoju toliau. Galvoju, blemba, Salomėja, turėjai jau 11 telefonų. Ir nė sykio negalvojai, kad pirksiu geriausią. Man reikėjo iš pradžių, kad būtų žadintuvas, po to, kad vidinė atmintis sms’ams ir telefonams. Dar vėliau jau norėjau, kad polifonines melodijas grotų. Po to man prireikė, kad spalvotas ekranas būtų ir bent truputis vidinės atminties visokiems paveikslėliams. Po to pagalvojau, kad faina turėt mobilkę su fotiku ir svarbiausia internetu. Vėliau prie senų norų prisidėjo atminties kortelės poreikis, kad muzikos galėčiau klausyt. Visada norėjau naujo telefono dėl kažko, o ne dėl to, kad jis GERIAUSIAS. Juk tai tokia reliatyvi sąvoka. Geriausias kur? Tarp vaikų pasisakančių forumuose? Tarp kolegų? Gal geriausias tame salone, kuriame pirks? Svarbu geriausias ir taškas.