Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Vienam forume, į kurį įsisuku kai neturiu ką veikti, yra tokia tema pavadinta “šios dienos tikslas”. Neskaičiau tos temos, bet susimąsčiau apie tuos mažyčius tiksliukus. Tuos, kurie sutelpa į vieną dieną ir baigiasi kaip pasakose – vidurnaktį.
Koks tavo šios dienos tikslas? Galvoju, baisu sakyti, kad mano tikslas JOKS. Nes, kaip galima kažko nesiekti? Ar tai nėra liūdna? Bet jei manau, kad miegosiu visą dieną, tai gal tai ir yra tas planas? Kuris gali ir nepavykti dėl triukšmo, minčių, kitokių veiksnių.
Hm. Sekmadieniniai tikslai. Tarkim, skaitosi padrybsojimas vonioje? Dingtų vanduo ir liktų neįgyvendintas tas planas.
Pasigaminti pietus? Bet šiaip ar taip gi valgom. Tai joks tikslas tik dienotvarkės dalis.
Taip. Šiandien turėjau tikslą. Padirbėti. Tai yra parašyt kelis darbinius tekstus. Bet vat regis to nepadarysiu. Taigi… Neįgyvendinta.
Dar buvo tikslas išsivežti ir priduoti butelius. Pliusas. Įgyvendinta 🙂 Galima vėl kaupt.
Turėjau tikslą susitvarkyt spintą. Kad nebūtų nuobodu, susidėjau viską pagal spalvas. Raudona pirmauja. 60 procentų.
Kasdieniniai tikslai pasirodo labai buitiniai: susistvarkyti, padirbėti, pabaigti referatą… Net keista, kad po to iš jų susideda gyvenimas. Sutvarkytas, nudirbtas, pabaigtas. 🙂

Keistas dalykas tos dienos. Prabėga viena. Prabėga antra, trečia… Regis vakar buvai toks… Šiandien toks pat… O ryt jau kažkoks kitoks… O kas pasikeitė? Buvo toks pats rytas. Tokia pati diena. Toks pats vakaras. Gėrėm tokią pačią kavą ryte. Taip pat ir apie tą patį nusišnekėjom. Rūkymo vietoj sukasi tos pačios kalbos. Apšnekami tie patys žmonės. Geriam tą patį… Tai yra tą kas dega… Rašom tokiame pačiame redagavimo lange:). Kas keičiasi? Mes keičiamės. Ačiū, kad perskaitėt.

Nesu naktinukė. Labiau iš tų kur miega dieną, miega naktį… Todėl naktiniuose klubuose retai lankausi. Seniau jau minėjau, kad techno ir kitokie tūsai man mielesni, kai vyksta kokioje nors netradicinėje aplinkoje. Tada ir atmosfera būna kita, ir žmonės nusiteikę… Nes klubuose man atrodo, kad daugeliui dzin kas vyksta, kas groja… Ne to jie visai užklydo…
Nepaisant to, kad nemėgstu klubų, nesakau, kad jau tabu man ten eiti.
Vakar prie namų esančiame “New York” klube vyko renginys “Double Drama” . Draugiška DJ kompanijų “RyRalio” ir “Metal on Metal” dvikova. Kadangi, apie šias kompanijas daug girdėjus, bet jų pačių ne, reikėjo ištaisyti spragą.
Šitame klube buvau jau ne pirmą kartą, tai nei nuvylė nei … Žinojau kas ir kaip:) Tiesa, kartais visai verta apžiurėt šiukšles grūdamas prie durų (dažniausiai nepažiūrėjus ką reklamuoja, dairausi šiukšliadėžės). Pasirodo tai kuponas Metaxos kokteiliui už 1ct. Užskaitom 🙂
Porą valandų rinkosi žmonės. Klausėm kažkokios DJ mergiotės:) Visai nieko. Tikrai neblogai. Šokėjų nebuvo. Po tų kelių valandų pradėjo šokt dvi porelės su Batery energetinio gėrimo reklamine apranga…
O po to…
Lyrinis nukrypimas mano. Ką darot kai gaunat spamą (ne į spamui skirtą aplanką)? Aš tai spaudžiu “pranešti apie spamą” arba “trinti”. O ką daryt su gyvu spamu, a? Nes tos Batery porelės pradėjo kabinėtis. Ateina, pradeda aiškinti, kad mums trūksta energijos ir jie siūlo nusipirkti energetinių kokteilių, bla bla bla. Nei ištrinsi, nei į spamą nusiųsi. Tai ką daryt su gyvu brukalu? Padėkoji, atsisakai… O po to per tą vakarą antrą, trečią kartą…
Pagaliau pradėjo grot “RyRalio”. Na nieko simpatiški vyrukai. “Naktines Personas” vizualiai primena (o jų nemėgau niekada). Vienas, kaip Alanas groja. Kitas, kaip Aras sėdi… Valandą nieko neveikia. Gerai jie grojo. Bet kažko tai man trūko. Turbūt taip vadinamo draivo… Kuris iš karto atsirado kai prie DJ pultelio atsistojo metaliukai (Metal on Metal). Iš karto pasklido energijos banga… Muzika stipresnė, sunkesnė. Bet čia tik asmeninė mano nuomonė. Nes žmogeliukų liko šokti tiek pat:)
Kuo dvikova baigėsi nežinau. Išėjom namo miegot…
Išvada: renginukas patiko. “Susipažinau” su garsiausiais Lietuvos DJ. Tačiau man vistiek patiktų labiau, jei viskas vyktų kur nors kitur.

Nesu naktinukė. Labiau iš tų kur miega dieną, miega naktį… Todėl naktiniuose klubuose retai lankausi. Seniau jau minėjau, kad techno ir kitokie tūsai man mielesni, kai vyksta kokioje nors netradicinėje aplinkoje. Tada ir atmosfera būna kita, ir žmonės nusiteikę… Nes klubuose man atrodo, kad daugeliui dzin kas vyksta, kas groja… Ne to jie visai užklydo…
Nepaisant to, kad nemėgstu klubų, nesakau, kad jau tabu man ten eiti.
Vakar prie namų esančiame “New York” klube vyko renginys “Double Drama” . Draugiška DJ kompanijų “RyRalio” ir “Metal on Metal” dvikova. Kadangi, apie šias kompanijas daug girdėjus, bet jų pačių ne, reikėjo ištaisyti spragą.
Šitame klube buvau jau ne pirmą kartą, tai nei nuvylė nei … Žinojau kas ir kaip:) Tiesa, kartais visai verta apžiurėt šiukšles grūdamas prie durų (dažniausiai nepažiūrėjus ką reklamuoja, dairausi šiukšliadėžės). Pasirodo tai kuponas Metaxos kokteiliui už 1ct. Užskaitom 🙂
Porą valandų rinkosi žmonės. Klausėm kažkokios DJ mergiotės:) Visai nieko. Tikrai neblogai. Šokėjų nebuvo. Po tų kelių valandų pradėjo šokt dvi porelės su Batery energetinio gėrimo reklamine apranga…
O po to…
Lyrinis nukrypimas mano. Ką darot kai gaunat spamą (ne į spamui skirtą aplanką)? Aš tai spaudžiu “pranešti apie spamą” arba “trinti”. O ką daryt su gyvu spamu, a? Nes tos Batery porelės pradėjo kabinėtis. Ateina, pradeda aiškinti, kad mums trūksta energijos ir jie siūlo nusipirkti energetinių kokteilių, bla bla bla. Nei ištrinsi, nei į spamą nusiųsi. Tai ką daryt su gyvu brukalu? Padėkoji, atsisakai… O po to per tą vakarą antrą, trečią kartą…
Pagaliau pradėjo grot “RyRalio”. Na nieko simpatiški vyrukai. “Naktines Personas” vizualiai primena (o jų nemėgau niekada). Vienas, kaip Alanas groja. Kitas, kaip Aras sėdi… Valandą nieko neveikia. Gerai jie grojo. Bet kažko tai man trūko. Turbūt taip vadinamo draivo… Kuris iš karto atsirado kai prie DJ pultelio atsistojo metaliukai (Metal on Metal). Iš karto pasklido energijos banga… Muzika stipresnė, sunkesnė. Bet čia tik asmeninė mano nuomonė. Nes žmogeliukų liko šokti tiek pat:)
Kuo dvikova baigėsi nežinau. Išėjom namo miegot…
Išvada: renginukas patiko. “Susipažinau” su garsiausiais Lietuvos DJ. Tačiau man vistiek patiktų labiau, jei viskas vyktų kur nors kitur.

Kaip jūs jaučiatės kai kas nors dėkoja? Aš tai labai nejaukiai. Atrodo padarai ką nors nes:
1 Reikėjo
2 Norėjai
3 Buvai priverstas
4 Kitos priežastys
Bet, kuriuo iš keturių atvejų mes tai būtume padarę. Girdėdama “ačiū” nelabai žinau kaip jaustis. Lyg ir puiku, lyg ir nemalonu šiek tiek, kad tas kitas varginasi. Lyg ir viduje gera, bet žinai, kad kitaip ir negalėjai pasielgti…
Kita vertus labai mėgstame paminėt, kad “net ačiū nepasakė”. Vadinasi dėkingumo tikėjomės. Norėjom kažkokio atlygio… Net ačiū nepaskė, vadinasi galėjo ne tik pasakyt, bet ir dar kažką padaryt…
Su vienu nauju pažįstamu įsidiskutavome, kad jei darai kažką gero, tai daryk nesitikėdamas nieko. NIEKO. Net, kad tau tokioje pačioje situacijoje padės. Nes jei tikiesi, kad ir paparasto “ačiū” (juk tai paglosto savimeilę), čia jau ne gerumas, o išskaičiavimas. Neskaičiuok uždirbtų karmos taškų. Tiesiog daryk. Ir padaręs net neatsisuk pasižiūrėt ar liko dėkingas žvilgsnis.
Ir dar viena diskusijos išvada. Su bendraminčiais dalintis mintimis nereikia bei neverta. Nes jie BENDRAminčiai. O kam dalintis tai kas bendra?

Laikas yra reliatyvus ir niekas dėl šito fakto nesiginčija. O kaip santykiuose? Kai pradėjau draugauti su brangiuoju, mes minėdavom kiekvieno mėnesio sukaktuves. Štai jau mėnesį esam kartu. Štai jau trys. Oho, koks jubiliejus – visas pusmetis. Praėjus metams jau atrodė, kad draugaujam visą amžinybę, pažįstam vienas kitą. Įvertinus tai, kad gyvenome skirtinguose miestuose, ir tikrai nesimatėm kas dieną, tai šiek tiek naivu.
Pradraugavus du metus, jau atrodė, kad santykiai brandūs ir rimti. Retas, kuris tokio amžiaus tiek pratempia be stresų, pykčių ir ala išsiskyrimų. O mes sau ramiai buvom pora. Prabėgus dviems metams – apsigyvenom kartu. O kam nuomotis du butus, jei laiką leidi viename?
Trys, keturi, penki metai. Augom kartu. Aš ir mokyklą spėjau baigt. Ir linksmai studentiškai pagyvent, pasimokyt. Pastovūs santykiai tam visai netrukdė, kaip kad bandydavo paporint kiti protinguoliai. Mat laisvės kažkam reikia. O tai gi niekas ir nelaiko surišęs.
Šeši metai. Gavau pasiūlymą tekėt. Ar reikėjo? Nežinau, nes niekas nepasikeitė, o taip prabėgo ir septinti metai.
O šiandien lygiai aštuoni metai, kai nusprendėm būt kartu. Nelabai tikisi. Nes tai gana ilgas laiko tarpas. Ir prabėgo jie tikrai greitai. Kiek gyvenamųjų vietų pakeista. Kiek apskritai, viskas pasikeitė pradedant materialine padėtimi, baigiant suvokimu apie gyvenimą. Visgi aštuoni metai daug (bet net neabejoju, kad po 5 metų rašysiu šiek tiek kitaip).

Būna taip, kad viskas vyksta pagal planą, bet jauti, kad visgi planas ne koks? Planavai planavai – įvykdei, o rezultatai nekelia gerų emocijų. Pliusiukas gyvenimo sąraše ir tiek.
Įsivaizduokim filmo situaciją. Herojė pripučia sau pasitikėjimo minčių. Tarkim, kad ateis į vakarėlį visa nuostabi ir visi “apšals”. Visi apstulbsta, bet nuo to jai nepradeda geriau sektis ar pan.
Man taip nutinka nuolatos. Galvoju, kad išgirdusi tam tikrą, pvz., provokuojantį klausimą, atsakysiu būtent taip ir ne kitaip. Tačiau realybėje pamatau, kad atsakymas visai neskamba toje situacijoje. Gal dėl to, kad klausimo prasmė nors ir ta pati, bet intonacija ne tokia, kaip vaizduotėje. Gal dėl to, kad žiūrovai kiti. Gal per daug surepetuota viskas pasirodo.
Galvoju, kad be galo noriu banano/šokolado/mėsos. Tačiau jų nusipirkus… atsikandus… suprantu, kad visai ne vietoj ir ne laiku. Kad norą patenkinau, bet kažkaip niekas nepasikeitė.
Mąstau, kad kai jau galėsiu tikrai nusipiksiu tą ar aną šmutkę. Bet nusipirkus galvoju, kad geriau jau būčiau penkias pigesnes įsigyjus. Kad ir nereikėjo. Ir visai geriau būtų tas planas neįvykdytas likęs.
Planuoju savaitgalinę išvyką. Išvažiuoju, bet suprantui, kad mieliau būčiau knygą skaičius lovoj. O tiek svajota.
O juk viskas pagal planą. Tokių pastebėjimų dėka, nieko nebeplanuoju. Jau seniau rašiau, kad neplanuoju darbų, nes žinau, kad spėsiu. Dabar stengiuosi kuo dažniau pasiduoti spontaniškumui. Ir pasimėgauti jo rezultatais. Tai daug linksmiau, nei suprasti, kad seniai planuoti ir įvykdyti planai neteikia džiaugsmo.

Labai sunku atsispirti ir nepapasokoti aplinkybių, kuriose esu. Kiemas… Tėvas pjauna žolę, todėl kvapas toks gaivus gaivus. Brangusis plauna mašiną. Laidžia minimalą, “les fatal picards”, Amelijos garso takelį… nepaisant to čiulba paaukščiukai (už 300 metrų miškas). Aš sėdžiu su savo kompiuku, jaukiai įsitaisiusi ant medinių lauko baldų, karts nuo karto vėjui papūtus, pažyra kriaušės žiedai… Dienos bėgyje laukia šašlykai ir alus:)… Ir internetas per storas namo sienas visai padoriai atsklinda:) Hm… Sakyčiau visai smagu. Gal net įdegsiu kiek:)
P.S. Pirmą syk bandau savo Dell lauke. Šiaip pas mane nustatytas pats tamsiausias ekrano apšvietimas, kai be elektros… Išsigandau, kad nieko nesimato. Bet pasišviesinus viskas daugiau nei padoru. Rodo, kad dar naršyt ir rašyt galiu 2val ir 48 min:).