Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Kokia melodija skamba jūsų telefone?
Šiandien ryte važiuoju į darbą. Tarkim snaudžiu ir girdžiu, kaip iš šalia sėdinčios moteriškės rankinės, pasigirsta “vienas namuose tu darai ką nori….”. Skamba ilgai, nes moteriškė gal negirdi, arba nesupranta, kad jai (galiausiai atsiliepia). Atrodo gana standartiškai. Moteriškė, kaip moteriškė. Gali būti ir mokytoja, ir kioskininkė, ir kas tik nori. Kodėl jos telefono melodija tokia kvaila? Uždėjo anūkas? Parsisiuntė pati? Čia aišku, kad skonio reikalas.
Mėgstu ir aš smagią muzikėlę. Štai mano šeimos nariams priskirta Donato sukurta melodija apie meškiuką Balu. Na prajuokina kas kart, kai suskamba. Tik tiek, kad mano šeimos nariai niekada neskambina darbo metu. O vakarais, ar savaitgaliais. Todėl galiu smagintis kiek noriu.
Labai populiarios melodijos čia vienu metu buvo su rusiškais šūksmais raginančiais atsiliepti, keiksmažodžiais. Ir kartą Fortake laukėm į sandėlį prekės nubėgusio konsultanto. Jis mobilkę paliko ant stalo. Tai prisiklausėm rusiškų keiksmažodžių. Solidu.
Mano brangusis turėjo tokį idiotišką sms toną. Po to kai šis užkaukė tyliame banke, apsiribojo tik pistoleto šūviais:)
Nemaža dalis naudoja standartines mobilkės melodijas. Bet tada dažnai nesupranta jam ar ne jam čia… Na kaip tais senais gerais 3310 laikais, kai visi turėjo vienodus telefonus su vienodu sms garsu. Ir pypsėdavo pypsėdavo…
Mano pagrindinė melodija vadinasi “DepecheMode_3”. Nesigilinu, kokia konkrečiai, nes man patinka, kad joje nedainuoja. Skamba neįkyriai. Infarkto aplinkiniams neįvaro. Skamba retai, nes mažai man kas skambina iš svetimų.
Dažniausiai skambanti melodija priskirta vienam žmogui. Tai Amelijos garso takelio daina. Ta tokia, kur švelniai, lyg iš muzikinės dėžutės. Kad neužknistų kolegų, kai netyčia palieku telefoną. Kad būtų man miela.
Nors kaip ten bebūtų, geriausias yra vibro skambučio garsas. 🙂

Kokia melodija skamba jūsų telefone?
Šiandien ryte važiuoju į darbą. Tarkim snaudžiu ir girdžiu, kaip iš šalia sėdinčios moteriškės rankinės, pasigirsta “vienas namuose tu darai ką nori….”. Skamba ilgai, nes moteriškė gal negirdi, arba nesupranta, kad jai (galiausiai atsiliepia). Atrodo gana standartiškai. Moteriškė, kaip moteriškė. Gali būti ir mokytoja, ir kioskininkė, ir kas tik nori. Kodėl jos telefono melodija tokia kvaila? Uždėjo anūkas? Parsisiuntė pati? Čia aišku, kad skonio reikalas.
Mėgstu ir aš smagią muzikėlę. Štai mano šeimos nariams priskirta Donato sukurta melodija apie meškiuką Balu. Na prajuokina kas kart, kai suskamba. Tik tiek, kad mano šeimos nariai niekada neskambina darbo metu. O vakarais, ar savaitgaliais. Todėl galiu smagintis kiek noriu.
Labai populiarios melodijos čia vienu metu buvo su rusiškais šūksmais raginančiais atsiliepti, keiksmažodžiais. Ir kartą Fortake laukėm į sandėlį prekės nubėgusio konsultanto. Jis mobilkę paliko ant stalo. Tai prisiklausėm rusiškų keiksmažodžių. Solidu.
Mano brangusis turėjo tokį idiotišką sms toną. Po to kai šis užkaukė tyliame banke, apsiribojo tik pistoleto šūviais:)
Nemaža dalis naudoja standartines mobilkės melodijas. Bet tada dažnai nesupranta jam ar ne jam čia… Na kaip tais senais gerais 3310 laikais, kai visi turėjo vienodus telefonus su vienodu sms garsu. Ir pypsėdavo pypsėdavo…
Mano pagrindinė melodija vadinasi “DepecheMode_3”. Nesigilinu, kokia konkrečiai, nes man patinka, kad joje nedainuoja. Skamba neįkyriai. Infarkto aplinkiniams neįvaro. Skamba retai, nes mažai man kas skambina iš svetimų.
Dažniausiai skambanti melodija priskirta vienam žmogui. Tai Amelijos garso takelio daina. Ta tokia, kur švelniai, lyg iš muzikinės dėžutės. Kad neužknistų kolegų, kai netyčia palieku telefoną. Kad būtų man miela.
Nors kaip ten bebūtų, geriausias yra vibro skambučio garsas. 🙂

Manau visi turim sąrašėlį dalykų, kurie labai greitai mus suerzina. Pas vienus šis sąrašėlis trumpesnis, pas kitus labai ilgas. Pas mane tiesiog:
1 Susierzinu tokiose situacijose:
A: nenoriu ten važiuot/pirkt/valgyt/kažko daryt.
B: Bet aš visai noriu.
A: Eik tu. Bus nesąmonė/neįdomu/neskanu.
B: Man tai atrodo, kad visai faina būtų.
A: Na nežinau nežinau. Aš vistiek nenoriu.
B: Gerai. Sugalvosim ką nors kitą.
Po penkių minučių, kai B jau sustaiko su mintim.
A: O tai nevažiuojam/nedarom/nevalgom?
B: Na ne, taigi sakei, kad nenori.
A: Bet tai tu gi nori…
Pas mus tai su vyu dažnai taip būna. Pasikeičiam mes ir A, ir B vaidmenimis. Susierzinu greitai.
2 Siutas mane dar apima kai… Vakare galvoju ką rengsiuos. Išsilyginu, ko tiesiog pakęst negaliu, o ryte šast ant savęs kokį pomidorą. Ypač kai vėluoju. Atleiskit, bet filosofiškai į tai, man neišeina pažiūrėt.
3 Suirezinu išgirdus “nesuprasi, nesigilink, tu to nepatyrei, būsi mano amžiaus kitaip galvosi”. nemalonu, kai kažkas kitas taip įvertina mano protines galimybes.
4 Labai pasiuntu, kai mane kalbina tada, kada aš nenoriu. Ir klausinėja visko. Kaip sekasi, ką tas anas veikė., ką pasakė, ką padarė. Aš esu toks žmogus, kad man užeina tylėjimo priepuoliai. Tai visai nesusiję su klausinėjančiu žmogum. Todėl nelabai išeina mandagiai atsakinėt.
Yra dar daug erzinančių situacijų. Tačiau, kažkaip pavyksta išlaviruot. Treniruojuosi:) Ir kartais pavyksta tiesiog pasijuokt.
O va tokios antraštės tai tikrai ne erzina. Prajuokina.

Manau visi turim sąrašėlį dalykų, kurie labai greitai mus suerzina. Pas vienus šis sąrašėlis trumpesnis, pas kitus labai ilgas. Pas mane tiesiog:
1 Susierzinu tokiose situacijose:
A: nenoriu ten važiuot/pirkt/valgyt/kažko daryt.
B: Bet aš visai noriu.
A: Eik tu. Bus nesąmonė/neįdomu/neskanu.
B: Man tai atrodo, kad visai faina būtų.
A: Na nežinau nežinau. Aš vistiek nenoriu.
B: Gerai. Sugalvosim ką nors kitą.
Po penkių minučių, kai B jau sustaiko su mintim.
A: O tai nevažiuojam/nedarom/nevalgom?
B: Na ne, taigi sakei, kad nenori.
A: Bet tai tu gi nori…
Pas mus tai su vyu dažnai taip būna. Pasikeičiam mes ir A, ir B vaidmenimis. Susierzinu greitai.
2 Siutas mane dar apima kai… Vakare galvoju ką rengsiuos. Išsilyginu, ko tiesiog pakęst negaliu, o ryte šast ant savęs kokį pomidorą. Ypač kai vėluoju. Atleiskit, bet filosofiškai į tai, man neišeina pažiūrėt.
3 Suirezinu išgirdus “nesuprasi, nesigilink, tu to nepatyrei, būsi mano amžiaus kitaip galvosi”. nemalonu, kai kažkas kitas taip įvertina mano protines galimybes.
4 Labai pasiuntu, kai mane kalbina tada, kada aš nenoriu. Ir klausinėja visko. Kaip sekasi, ką tas anas veikė., ką pasakė, ką padarė. Aš esu toks žmogus, kad man užeina tylėjimo priepuoliai. Tai visai nesusiję su klausinėjančiu žmogum. Todėl nelabai išeina mandagiai atsakinėt.
Yra dar daug erzinančių situacijų. Tačiau, kažkaip pavyksta išlaviruot. Treniruojuosi:) Ir kartais pavyksta tiesiog pasijuokt.
O va tokios antraštės tai tikrai ne erzina. Prajuokina.

Taigi, baigėsi mano pirmos tikros, ne mokslo atostogos:). Ką gi įdomaus nuveikėm, ką pamatėm, kur buvom jau daugiau mažiau aprašiau, o šiandien noriu apibendrinti.
1 Apsilankyta Ukmergės miesto šventėje ir pasiklausyta superinio „Anties“ koncerto. “Antį” įtraukiu į sąrašą grupių, kurios pradėjo patikti, po pamatymo gyvai.
2 Aplankytas Leompolio dvaras Ukmergės rajone. Jokių nuorodų nėra, todėl tiesiog reikia žinot kur jis. Simpatulkia dvariukas. Noriu tokio.
3 Prisiminta, kaip atrodo Kaunas. Kur ne kur stabtelėta.:)
4 Užsukta į Raudondvario pilaitę ir parką. Keista, kad 6 metus gyvenus kaune, niekada ten nebuvau.
5 Pavaikščiota aplink Vilkijos bažnyčią. Prisižiūrėta gražių Nemuno vingių. Nuspręsta, kad vietinė fauna yra nedraugiška.
6 Užsilipta į Ringovės piliakalniuką.
7 Užsirioglinta į Palemono kalną. Pasigrožėta vaizdais, karvėmis. Taip pat papietauta:) Valgėm naminius čeburekus, jei kam įdomu.
8 Pasigrožėta Belvederio dvaru. Vienas labiausiai man patikusių, bet ir ypač apgriuvęs.
9 Aplankytas Veliuonos medinukas dvaras.
10 Neaplenkta ir Raudonės pilis. Pavydžiu mokinukams turintiems galimybę mokytis pilyje.
11 Pasivaikštinėta šalia Panemunės pilies. Parkas labai gražus. Tik, kad aš kažkokia ne parkinė.
12 Apžiūrėta Šilinės smuklė. Galėtų veikt. Senovines tradicijas sėt.
13 Rambyno kalnas taip pat neišvengė programos.
Praleista diena Rusnės saloje, kurioje:
14 Apžiūrėta bažnytėlė.
15 Pasisupta ant Beždžionių tilto. Neužsimušėm, nenukritom, sveiki gyvi likom.
16 Aplankytas Uostadvario Švyturiukas.
Dar aplankytos:
17 Žemaičių Naumiesčio kapinės.
18 Nusistebėta Žemaičių Naumiesčio bažnytuke – medinukė.
Šilutės mieste matėm:
19 Šojaus dvarą. Kažkokis nedvariškas.
20 Šilutės uostą. Tiesa jis dabar tvarkomas, tai laivelių nebuvo.
Pasidarėm ekskursiją į Klaipėdą:
21 Čia pasivaikščiojom po senamiestį.
22 Po bastijoną.
23 Na ir žinoma nusifotografavome prie laivo Meridiano.
24 Dargi užsukome į Švėkšną, kuri turi nerealią bažnyčią. Jos dydis daro įspūdį net išlepintiems Vilnietiškų šventovių. Apskritai Švėkšna yra labai gražus miestelis. Nuvažiuokit.
25 Kėlėmės keltu, kas man vis dar egzotika.
Apsilankėme Nidoje, kurioje:
26 Sudalyvavom Nidos festivalyje. Prisižiūrėjo, žvaigždžių, kurių tikrai nemylim.
27 Užsilipom ant Parnadžio kopos. Hm. Gražu.
28 Pažiūrėjom, kaip atrodo Preila.
29 Užsilipom ant aukštųjų kopų, po kuriomis palaidoti kaimai.
30 Užsikorėme ant Raganų kalno. Ten sutikom raganų, velnių, nykštukų bei kitokių pasakų ir realaus gyvenimo personažų.
31 Pasivaikščiojome Juodkrantėje. Taip pat gražu, kaip ir Nidoje. Ir žuvis šviežiausia ir pigiausia.
32 Buvom Smiltynėje.
33 Bandėm susipažinti su Šventąja.
34 Apsilankėm Palangoje. Ten išsimaudėm. Ne ne jūroje. Tik fontane.
35 Vilniuje atradom barą „Šnekutis“.
36 Pamatėm 75 skulptūras Europos parke.
37 Pasižiūrėjom į Tiškevičiaus dvarą Trakų Vokėje.
38 Bandėm pamatyti Lentvario dvarą. Bet jis aptvertas iš visų pusių. Saugo prie vartų trys apsauginiai, tai nebandėm į vidų veržtis.
39 Ištaisėm išsilavinimo spragą ir sužinojom, kad Trakuose yra dar ir pusiasalio pilis, o ne tik salos.
40 Buvom Trakų pilyje.
Tai va. Pasakaojau apie praeitas savo atostogėlės. Šios kiek kitokios. Deja, jau baigėsi.

Gerai jau. Mano blogas nepretenduoja būti fotoblogu. Todėl kai tik baigsis atostogos, nebekankinsiu mėgėjiškomis muilinukės nuotraukomis. Bet kol kas… Tęsiam pažintines atostogas ir šiandien apsilankėme Europos Parke. Kainelės tai sakyčiau bauginančios. Jei neturit jokių lengvatų, tai suplosit 21 lt ir dar 6 pinigus už leidimą fotografuoti. Gal ir ne karvę kainuojanti sumelė, bet dviese tai jau šis tas ir ne vieną muziejų galima aplankyti.
Bet gi jau viduje. Kasininkė davė ranka pieštą žemlapį, taisykles, paaiškino kaip vaikščioti. Be žemėlapio ten prapultis. Net su juo labai lengva pražiopsoti ir nerasti skulptūrų. Ypač tų, kurios kaba medžiuose, yra ant kalnelių ir t.t. Visgi keturios valandos vaikštynių gryname ore ir savadarbis piknikėlis buvo puikūs. Suradom ir nufotografavom visas 75 skulptūras. Kai kurių teko, kaip lobio ieškot. Kas keisčiausia gana nemažų.
Tai va. Šitame namuke juda grindys. Tai jei parke lankosi mokinukų ekskursija ir girdit garsus panašius, kaip linksmųjų kalnelių atrakcijone, žinokit jie čia:

Į skulptūrą pavadinimu “žmogaus lizdas” negalėjau neįlįst. Bet nepatogu tame lizde:) O kad jis metalinis, o ne medinis, supranti tik palietęs:

Šitą moterį žiūrinčią į mėnulė, mes praminėme višta:

Gal kas nori pavartyti ir paskaityti metalinę knygą?

Šie vartai man priminė tuos, kur fantastiniuose filmuose kelia laiku. Deja, perisikelti nepavyko:

“Sapnų pagalvės” vos nepražiopsojom. Žiūrėt reikia ne tik po kojomis, bet ir pakelt galvą į viršų:

Paisiveikinkit su linksmuole Ieva:

O šis bulius atrodo itin piktas:

Kada nors galvojot kaip jaučiasi voverė rate? Europos Parke galima tai išbandyti:

Sunku patikėti, kad šio milžino agregato reikia ieškoti. Paisilėpęs už medžių:

Na ir vienas įspūdingesnių eksponatų. Galva. Tiesa, tuščia. Tai nedidelis nuostolis tam kas ją pametė:

Bendrai paėmus, nors kartą, parką aplankyti verta. Aš buvau trečia kartą. Pirmi du, buvo mokykliniais laikais. Tada vaikščiojom su gidu, tai apie daugelį skulptūrų šiandien brangiajam galėjau papasakot daugiau:))))

Gerai jau. Mano blogas nepretenduoja būti fotoblogu. Todėl kai tik baigsis atostogos, nebekankinsiu mėgėjiškomis muilinukės nuotraukomis. Bet kol kas… Tęsiam pažintines atostogas ir šiandien apsilankėme Europos Parke. Kainelės tai sakyčiau bauginančios. Jei neturit jokių lengvatų, tai suplosit 21 lt ir dar 6 pinigus už leidimą fotografuoti. Gal ir ne karvę kainuojanti sumelė, bet dviese tai jau šis tas ir ne vieną muziejų galima aplankyti.
Bet gi jau viduje. Kasininkė davė ranka pieštą žemlapį, taisykles, paaiškino kaip vaikščioti. Be žemėlapio ten prapultis. Net su juo labai lengva pražiopsoti ir nerasti skulptūrų. Ypač tų, kurios kaba medžiuose, yra ant kalnelių ir t.t. Visgi keturios valandos vaikštynių gryname ore ir savadarbis piknikėlis buvo puikūs. Suradom ir nufotografavom visas 75 skulptūras. Kai kurių teko, kaip lobio ieškot. Kas keisčiausia gana nemažų.
Tai va. Šitame namuke juda grindys. Tai jei parke lankosi mokinukų ekskursija ir girdit garsus panašius, kaip linksmųjų kalnelių atrakcijone, žinokit jie čia:

Į skulptūrą pavadinimu “žmogaus lizdas” negalėjau neįlįst. Bet nepatogu tame lizde:) O kad jis metalinis, o ne medinis, supranti tik palietęs:

Šitą moterį žiūrinčią į mėnulė, mes praminėme višta:

Gal kas nori pavartyti ir paskaityti metalinę knygą?

Šie vartai man priminė tuos, kur fantastiniuose filmuose kelia laiku. Deja, perisikelti nepavyko:

“Sapnų pagalvės” vos nepražiopsojom. Žiūrėt reikia ne tik po kojomis, bet ir pakelt galvą į viršų:

Paisiveikinkit su linksmuole Ieva:

O šis bulius atrodo itin piktas:

Kada nors galvojot kaip jaučiasi voverė rate? Europos Parke galima tai išbandyti:

Sunku patikėti, kad šio milžino agregato reikia ieškoti. Paisilėpęs už medžių:

Na ir vienas įspūdingesnių eksponatų. Galva. Tiesa, tuščia. Tai nedidelis nuostolis tam kas ją pametė:

Bendrai paėmus, nors kartą, parką aplankyti verta. Aš buvau trečia kartą. Pirmi du, buvo mokykliniais laikais. Tada vaikščiojom su gidu, tai apie daugelį skulptūrų šiandien brangiajam galėjau papasakot daugiau:))))

Kodėl spektaklį pavadinau popsu? Nes jis labai labai populiarus. Bilietų neiįmanoma gauti jei pražiopsai nors sekundėlę. Todėl, kad buvo populiarinamas ir reklamuojamas visur, kaip joks kitas spektaklis. Todėl, kad žmonės eina jo žiūrėti po kelis kartus.
Tai savaime suprantama, kad žiūrėti “Urvinio Žmogaus” ėjau kiek skeptiškai nusiteikusi. Aš gi visad kažkaip užsiblokuoju prieš tą, kas visiems patinka.
Visgi šitą popsą užskaitau. Negaliu paneigti, kad kvatojausi beveik visą spektaklio laiką. Sakyčiau ne su visais išsakytais teiginiais sutinku. Pvz., ten buvo kalbama, kaip skirtingai vyrai ar moterys supranta tvarką. Na ir pateikta situacija. Sakyčiau man negalioja. Nes tavrkausi dėl kitų, kai gėda pasidaro:) Man netrukdo batai viduryje kambario ar dar ten kas. Vienintelio dalyko netoleruoju tai organinių šiukšlių: tai kas gali supūt ar supelyt, ar prasmirst. Prašom mėtykit daiktus, bet nebandykit kokio obuolio graužtuko palikt ne vietoj.
Apie apsipirkinėjimus pasakyta daug tiesos, bet va mano vyrui netinka. Jis pats sako, kad man pasisekė jog jis mėgsta slampinėt parduotuvėse ir šmutkių prisiperka ne mažiau nei aš.
Tai va. Tiesa ar ne, bet labai juokingas spektaklis buvo. Aktoriaus D. Kazlausko veido išraiškos vien ko vertos. Kambariok kartu buvusi vakar, ir kažkada seniau kai vaidino Martinaitis sakė, kad labai skiriasi.
Tai va. Rekomenduoju. Nueikit. Ir net jei ne itin patiks, tai žinokit, kad publikos juokas jus užkrės. Išeini skaudančiu žandikauliu ir pilvu. Nuo juoko:)

Vis dar niekaip nebaigiu ir erzinu, ar ne? Na nieko, jūs galėsit mane erzint savo atostogomis liepos mėnesį:). Nes man kaip ir nebenusimato.
Ką mes dar veikėm? Kaip minėjau pasivažinėjom po Kuršių Neriją.
Verta užsilipti ant Parnadžio kopos. Matosi ir Kuršių marios (ten jau nebesimato kito kranto, tai kaip jūra) ir jūra ir Rusija. Tiesiog gamtos sukurtas grožis.
Lygiai taip pat įspūdį daro ir ta dykuma:

Na ne dykuma, tik kopos. Po smėliu palaidoti kaimai. Įdomu ar daug buvo tokių, kurie iš ten nepasitraukė ir mirė įsikibę savo namo?
Juodkrantės Raganų kalne sutikau daug giminaičių raganų ir vieną iš savo nykštukų:

Kai jau apleidom Nerigą, nuvažiavom į Šventąją. Sakyčiau labai nesvetingas miestelis tiems, kurie atvažiavo pirmą kartą. Taip ir nesupratom, nei kur pagrindinis paplūdimys. Užtaikėm dvi vietas. Prie kažkokių namelių ir prie uosto. Nusprendėm, kad ne čia. Nei nuorodų… WC rast irgi sunku. Hm po Nidų, Juodkrančių, Klaipėdu, net ne itin turistinių zonu, kaip Rusnė, man Šventojoje buvo nyku. Norėjom nors kabantį tiltą rast. Bet be žemėlapio… Ai žodžiu kurortas…

Vieninteliam ala paplūdimy dirbusiame kioske, pardavėja sakė, kad atidarymas Šventojoj per Jonines, tada viskas gyviau. Bet taigi tada jau gabalas vasaros būna praėję. Grįšim, nes tikiu, kad kažką pražiopsojom ir ne ten žiūrėjom.
Baigėm kelionę Palangoj. Pavalgėm HBH (t.y. išgėrėm tamsaus. Jeeee … sakanus… Ir duonos. Išduokit, kur arčiau galima panašios duonikės keptos gaut?). Išsimaudėm fontane:

Turguje nusipirkom braškių. Niam niam ant tilto jas sulapnojom. Kartoju. Niam niam…
Na ir patraukėm link Vilniaus. Atostogų likutis nesuplanuotas.

Kai per savaitę nuvažiuoji 1200km (nors įprastu rėžimu automobilį naudoji retai) regis pripranti. O dar ir kelią paįvairini: stabt prie vieno dvaro, stabt prie piliakalnio… Tačiau, kai visą dieną pravaikščiojus, vakare pasirįžti važiuot iš Palangos į Vilnių be sustijimo, tai sunku tą automagistralę tvert. Nuobodu. Važiuoji važiuoji… Seki seki tuos stulpelius rodančius kiek km jau nuriedėta. Vakar susigalvojom žaidimą. Tiesiog, kad linksmiau būtų.
Kai pralenkia, ar tu pralenki, kokią mašiną, reikia iš jos numerio raidžių sudėliot frazę. Žaidimas kvailas, bet gerokai įsilinksminom. Nes fantaziją čia gali naudot kaip nori:
BDE – Buratinas drožia ežiuką (kažkaip logiškiau būtų atvirkščiai), Brenda diedukas ežere…
BCR – Budulis cigaretę rūko…
TDK – Tomas renka kakas (nekaltinkit pavargusių žmonių už jų minčių vingius)…
Ir t.t., Ir t.t…. Greitai nusibosta, bet kokių 70km padėjo sutrumpint:).
O kaip jus trumpinat nuobodų kelią?