Aš gi asociali!

Nesu tokia kvaila, kad nesuprasčiau to, kad socialiniai tinklai yra skirti socializuotis. Ir kad žmonės mėgsta burtis į bendruomenes. Ir dar daug ką aš suprantu, kai tik netingiu. BET!!! Ar būtina, kur nors pamačius pažįstamą veidą/niką/vardą/kažką kitą siųsti kvietimus draugauti/prisijungti/kažkaip kitaip?
Štai twiteryje seku 7 žmogystas. Mane seka 56. Kol pranešimų apie “sekiotojus” nebuvau pažymėjus kaip sapmo, tai užknisdavo nuolatiniai laiškai: jus pradėjo sekti tas ir anas. O to ir ano nei aš girdėjau, nei mačiau, nei… Ok, gal viena ausim ir girdėjau, kad tai blogerisprotingairašantisapiefirefoksopriedus. Ir? Kam jam sekt, ką kažkokia pusprotė blevyzgoja?
O dabar vėl. Last.fm. Patinka man šis reikalas. Pasižiūrau savo klausymo statistikas. Pabrausyju ką naujo klauso tie, kurie man yra autoritetai muzikos srityje. Kartais gi įsijungiu last.fm “radijų” ir taip atrandu ką nors įdomaus [po to į torrents.ru keliauju]. O bet tačiau vis dažniau gaunu kvietimus “draugauti”. Pasižiūrėjusi kviečiančiojo profilį, klausomą muziką, pagalvoju… Na ok, kam rūpi ką aš pagalvoju… Tiesiog aš nenoriu socializuotis. Ir net tokiose vietose man svarbūs tie, kurie yra “draugų” sąraše. Ir aš pagalvoju prieš spausdama “tvirtinti”.
Ir gerai. Mirsiu sau viena. Mane sugrauš išbadėjusi raudona katė. Tada ji taps žmogėdra ir suės tuos, kurie ateis manęs surasti. Tada pabėgs į miestą bei siautės tol, kol atsiras naujų laikų dydvyris. O tada bus pastatytas filmas pagal tikrus faktus.