Įkurtuvytės po įkurtuvyčių

Kartais galvoju keista karma mano buto.
Gyvenu čia jau beveik du mėnesius. Lyg ir pripratau, lyg ir prisijaukinau… Tik šiaip keista. Gyvenusi esu visokiomis sąlygomis. Ir su lauko tualetu bei vandens šuliniu kieme. Ir su visam koridoriui bendru vienu dušu bei virykle virtuvėje. Bet niekada negyvenau viena.
Keista, kad pvz., mano bute niekada nebuvo daugiau nei 2 žmonės. Čia nuo tada, kai gyvenu.
Pirmas įkurtuvėles paminėjom su D. ir alumi. Tada aptvarkėm tuos namus, kad būtų galima gyventi.
Po to gi būsimas buvęs vyras apsilankė pažiūrėti, kaip įsikūrė būsima buvusi žmona ir taip pat gi suvartota alaus.
Po to gi įkurtuvių proga arbata prigirdžiau vieną iš negėrėjų kolegą A. Kaip sakė, arbata ne alus, daug netelpa, tai apsiribojome tik 3 puodais gėrimo.
Po to gi suvartojome du butelius vyno su gerb. R. Labai geras santykių atgaivinimas. Užskaitau.
Praeitą savaitę, paminėjom D. gimtadienį ir vėl kažkur dingo du buteliai vyno.
O šiandien gi vėl paminėjom pavėluotas įkurtuves ir paankstintai kitą progą su N. Ir vėl su alučiu. Kukliai ir smagiai.
Kas čia dar nebuvo? Kartą per porą savaičių taip vat ir minim tą įsikūrimą.
Keistas tas butas kažkoks. Daugeliui patinka jame būti. Visi kažkaip pasako, kad tikėjosi blogiau. Aš gi prieš tai tik dėl namo įspėju, ir dėl to kad čia labai mažai vietos. Ir kad dušas baisokokas. Ir viskas.
Gyvent čia galima. Taip, nes čia gyvena mano paveikslai ir knygos. Ir aš.
Aš kažkaip visada galvoju, kad namai, kuriuose yra knygų jau savaime yra jaukūs. Todėl net kai krausčiausi, tai pirmas daiktas, kurį atvežiau buvo knyga.
Tik atrodo po prasinešimo po knygynus, man lentynos vienos trūksta.