Vilkolakių metas. Sveiki, mieli kaimynai!

Ar pastebėjot, kad pilnatėja? Ar pastebėjot nežiūrėdami į mėnulį?

Bet aš ne apie pilnatį. Apie kaimynus. Vieni – dabartiniai – labai susiję su mėnulio fazėmis. Šiam apvalėjant – jie kala naktimis. Tyliai tyliai – tuk tuk tuk. Leidžia muziką. Garsiai garsiai – dun dun dun.

O jau yra ir tie kiti. Būsimieji kaimynai.

Močiutė iš buto X pirmą kartą mane pasigavo besiknebinėjančią prie lauko durų.

– O kur jūs einat? – sako.
Pasimetu, bet na…
– Mes čia nauji jūsų kaimynai, tai va dar durų neišmokau atrakint.
– Aaaa, kaimynai!!! Tai remontuojatės?
– Na taip… – ir atsiprašančiai pridedu – nepykit labai už triukšmą. Kurį laiką pabildėsim.
– Tai nieko nieko, visus ištvėrėm ir jus ištrivosim.

Na aš jau pasiruošusi bėgti, o ji dar mane vos ne už rankovės čiumpa ir klausia:
– O jūs dirbat kur nors?
– Dirbu dirbu, – nei sumeluoju, nei tiesą pasakau. Mat tokiems žmonėms dirbti reiškia kas rytą pareigingai pėdinti į darbą.
– O aš tai ne. Visada būnu namie, – išdidžiai taria ir taip išsiskiriam.

Tai buvo pirmas mano, bet nepirmas mūs šeimos susidūrimas su bobule. Bet po to aš vis galvojau, kada gi ji ateis pasicekavyti ir kokį pretekstą sugalvos…

Ir ką. Šiandien beldžia ir nelaukdama kol kas duris atidarys, jau lenda. Mūsų klaida – neužsirakinę. Spėkit kokį pretekstą sugalvojo. Druskos? Cukraus? Aprėkt? Ne! Pasiskolint šiek tiek špakliaus (kalbininkams – glaisto). Truputuką. Net maišiuką atsinešė. Ir dar pasakė, kad jai kaimynė kita siūlė iš kažkur parnešt, bet ne! Ji sakė eis pas šituos kaimynus.

Na ir ta proga pasipylė:
– O čia dar griausit? O santechnika? O kas čia? O šitą lupsit? O kaip grindys? O čia? O čia? O kaimynai iš apačios va taip ir anaip darė. Ir pas juos dabar šitaip ir taip.

Uf. Dabar juokinga, bet kai įniks taip lankytis tai nu…

Vėliau gi sau darbuojamės. Vėl beldimas. Kaimynas iš gretimo buto. Baisiai susirūpinęs ar mums bekalant vonioje nenukris jo plytelės. Mat jis jas prisiklijavęs lipalu, tai nėra tikras dėl tvirtumo. Sakom, na jei nukris sakykit, priklijuosim. O anas atitaria, kad nieko čia gero nebus. Apibara mus, kad kam čia tą revoliuciją darom, mat gavom gi gerai išlaikytą butą. O dar išdavė, kad kaimynė iš buto X (ta pati, kur buvo įlindus) baisiai čia per visą namą susirūpinusi ar nereikės visiems mokėti už musų statybinių medžiagų laužo išvežimą (šitą mums išvežė spec. samdyti žmogai). Bet pati tai neklausė gi kai buvo atėjus. Ot lapė. Tada dar sužinojom kiek diedukas moka už šilumą, kur jo žmona ir gavom palinkėjimą sėkmės.

Pastebėjot, kad pilnatėja?

11 thoughts on “Vilkolakių metas. Sveiki, mieli kaimynai!”

  1. O man tai žaviausia, kad gretimas diedukas kvepia ne kokiais ten gėrimais, bet Grynu Spiritu. Taip nežymiai nežymiai kvepia, tik jautriai nosiai :)

Leave a Reply

Your email address will not be published.