Vaidiname gyvenimą

Tikrai, labai dažnai jaučiuosi, kaip generalinėje gyvenimo repeticijoje. Tik deja, parepetavus, niekas neleis pasireikšti antrą kartą. Ir visko pakartoti.
Sutinki, kokį žmogų, ir mąstai, kam režisierius jį įleido į šitą sceną? Ar ne geriau šį vaidmenį sukurtų kitas aktorius? Piktiniesi, kad tenka vaidinti su visokiais neišmaneliais, kurie nukrypsta nuo scenarijaus.
Darai darbus ir galvoji, kad kažkas ne taip. Kad ne savo rolėje esi. Kad neišeina tau išspausti viso savo vaidybinio talento, nes vaidmuo, kažkos nemielas. Šneki ir jauti, kad daug geriau būtų patylėti. Darai, bet niekaip nesupranti kam to reikia ir kas tai sugalvojo.
Dargi be viso to, spektaklis šis, kažkoks labai sudėtingas. Nei tai tragedija, nei tai komedija. Kas keisčiausia, dažnai viskas vienu metu. Reikia tikrai daug aktorinių sugebėjimų, kad vieną minutę sugebėtum verkti, o po sekundės jau kvatotumeisi iš pasaulio. Iš viso to absurdo, dekoracijų, spektakliui skirtų drabužių.
Kaip ir visur, taip ir šitam darbe (suprask – vaidinime), norisi protestuoti. Pasakyti, režisieriui bei scenaristui, kad nieko jūs nesuprantat. Nesąmonė, aš taip nedarysiu. Bet sukandęs dantis, toliau vaidini. Nes esi profesionalas. Šiek tiek paimprovizuoji. Darai savaip. Aprėktas pakartoji, bet širdy lieka pirminis variantas. Ir pasvajoji, kad va per pagrindinį spektaklį, tai tikrai padarysi savaip.
Dargi nuolat burbame, kad jo, ano aktoriaus, rolė geresnė. Kodėl jis vaidina tavo viršininką? Kodėl ne tu? Kodėl būtent jam reikia sakyti žodžius, kurie visus prajuokina? Bet po to susikaupi. Galvoji, kad pašalinės mintys tik trukdo tavo paties rolei. O ją norisi atlikti kuo geriausiai. Kad žiūrovai po spektaklio šauktų “bravo”. Ir net dabar, nuo scenos matau kelis žiūrovus. Stebi jie repeticiją… Ir kaip mieli žiūrovai? Gerai atrodau čia su savo kompiuteriu? Gal pasisukt kitu kampu? Pagal tolesnį scenarijaus etapą tuoj bus “arbatos gėrimo” scena.