Vienas mano draugas (?) sakė, kad žmonėms nepatinka kai juos stebi. Šiek tiek galiu ir paprieštaraut. Kodėl tada, kai paskelbiama atranka į kokį nors realybės show, anketos skaičiuojamos ne šimtais, o tūkstančiais? Visgi, žmonės, jei jums nepatinka, kai jus stebi, tai sorry. Nes šiandien , vietoje pietų, išslinkau paspoksot į praeivius. Tik jau nereikia įsivaizduot, kad aš akimis juos badau. Bet stengiuosi prasilenkdama su žmogumi pastebėti, kokią nors detalę. Gal nuotaikos blyksnį, išskirtinį aprangos elementą, eiseną, užsisvajojimą ar išsiblaškymą.
Kiek daug žmonių tvarko įvairius reikalus telefonu. Pro mane praskrieja nuotrupos „ataskaita išsiunčiau dar penktadienį…“, „negavau aš jokio laiško…“, „ką? Taigi viskas jau seniai suderinta…“. Šie žmonės tikrai nesišypso.
Užsisvajojęs tipas sėdi ant suolelio. Šildosi matyt.
Pro šalį praeina mergina, kuri iš karto man primena PinkCity. Nes jos striukė tokios spalvos, kaip PinkCity marškinėliai per „BLOGin“, ir plaukai panašūs. Žinant, kad tų marškinėlių ir rožinės spalvos Jovita nedėvi kasdien, tai tiek to panašumo, bet prisiminimas sukėlė šypseną.
Kažkas ką tik apsipirko. Dvi draugės apsikrovusios pirkinių maišeliais žingsniuoja lėtu žingsneliu. Panašu, kad pirkimas išvargino…
Porelė ant suoliuko. Ant vaikino kelių nešiojamas kompiuteris. Kažką aktyviai komentuoja merginai. Gal vakarėlio nuotraukas rodo?
Pasimatymas? Juoda nuo galvos iki kojų mergina neramiai dairosi. Panašu, kad kažko laukia. Vaikino? Apsipirkinėjimų draugės? Seniai matyto pažįstamo? Nelaukiu, šio stoviniavimo rezultatų…
O keisčiausia, kad aš pati dažnai jaučiuosi nematoma. Einu, žiūriu ir įsivaizduoju, kad manęs niekas nepastebi. Nors šiandien šviečiu ryškiai geltonai.