Antra nostalgijos ir tikrų laiškų dalis

Neseniai rodžiau, kokius pasisveikinimo užrašus savo laiškuose man piešdavo brangusis. Labai jais džiaugiuosi. Piešiau tokius ir pati. Jei atvirai, tai aš pradėjau tiesiog spalvingai sveikintis, o jis užsidegė. Tada aš vaikiškai bandžiau jam prilygti, kiek pakopijuoti. Tačiau, man neisekė, todėl nusprendžiau nebesistengti būt geresne ir terlinti savam stiliuje. Mano piešiniuose daug ryškių spalvų (kurių printeris nepagavo), širdelių, detalių ir meilės. Parodom Jums tuos, dėl kurių mažiausiai gėda:)
Šitas nežinau kodėl, bet šiandien man primena Dovilę iš Žalių Mansardų (gal dėl to kas yra po antro žodžio m raide):

Šitas realybėje ryškus, kaip sintetiniai saldainiai :

Čia pamenu kiek vargau kol nuspalvinau, nes kruoštumas man nebūdingas:

Šiame užraše pasitelkę fantaziją, taip pat įsivaizduokim rėkiančias spalvas:

Kaip gi be širdžių (man gi 17-18 metų buvo)?

Ir vėl pusė piešinio be spalvų – dėl printerio kaltės:

Žalią įsivaizduokim ryškią 🙂 :

Paterliojimas:

Iš meilės rankos drebėjo:

Medinis eksperimentas:

Saulytė:

O čia spalvos visai ne į temą tai dingo grožis:

Tai šiltų jausmų įkrova prieš šventes. Mylėkim, draugaukim ir tikėkim:). Amen.

Nostalgija ir sentimentai. Minčių gydimas tęsiasi, arba apie tikrus laiškus

Taip taip, apie tikrus laiškus. Tuos popierinius, rašytus ranka, įdėtus į voką ir išsiųstus. Su savo brangiuoju susipažinau internete. Seniai seniai, kada net minčių, kad toks dalykas gali būti namuose net nebuvo. Tęsėsi mūsų pažintis gana netradiciniu būdu. Kadangi buvau užkietėjusi susirašinėtoja, pasakiau brangiam yozux, kad jei nori su manim toliau bendrauti, tai lauksiu jo laiško. Pati netikėjau, kad 19 metų bernas, informatikos studentas, kuriam galvoje tik PC ir žaidimai, man parašys. Bet parašė. Vakar tėvų namuose išsitraukiau tuos jau aštuonių metų senumo laiškus. Smagu sielai buvo juos žiūrėti. Taip taip, perskaitėte teisingai, būtent žiūrėti, nes skaityti tingėjau. Mano brangusis man ne tik rašė, jis piešė pasisveikinimo užrašus. Kartais šiek tiek kopijuodavo, kartais pats galvodavo. Piešė jis geliniais ryškiais tušinukais, kurių spalvos mamos skeneris nepagavo. Bet parodysiu vistiek (įsivaizduokit ryškias spalvas, ypač ten, kur balta). Iš pradžių užrašai buvo nedrąsūs:



Po to išsiplėsdavo jau per pusę puslapio:







Galiausiai vos tilpo į visą:




Jais aš ir džiaugiausi ir pykau. Džiaugiausi, nes jiems nupiešti reikėjo įdėti daug darbo (yozux ne menininkas). Tai trukdavo. Kadangi mūsų draugystė dar buvo per atstumą, aš tą laiką užskaitydavau kaip skirtą man.
Pykau, nes labai jau ilgai reikdavo laukt laiškų. Pati gavusi, iš karto puldavau rašyt atsakymą ir vėliausiai kitą dieną išsiųsdavau. O jis matai piešdavo… Ir laukdavau aš… (o mobilių telefonų dar niekas neturėjo, jei ką)….