Žinau ką pagalvosit…

Šiandien vis svarstau iš kur kyla noras prieštarauti, įrodinėti priešingai, ginčytis. Kodėl „visažiniams“ vis norime parodyti priešingai?
Štai pasako jums, kad nespėsite vieno ar kito darbo. Realiom sąlygom gal ir nespėtumėte. Tačiau po tų žodžių užsispiriat, verčiatės per galvą. Ir še, turėkit… Nors jums tik šiaip sau pasakė, nei jam labai įdomu rezultatas, ne ką. Arba tebuvo tai pigi provokacija. Pavykusi.
Labai gerai tas maištas, kai susijęs su siekimu. Neužlipsi į kalną. Vat imsiu ir užlipsiu. Negausi šitų pareigų. Vat imsiu ir tapsiu jų verta. Neišdrįsi šokt su parašiutu. Dar pažiūrėsim…
Tačiau, labai pikta, kai sako: „tu to nesuprasi“. Oi oi, jei jau visokias ribas ir integralus universitete supratau, tai ko jau čia nesuprasiu gyvenimiško požiūrio?
Dar pikčiau, kai tau parodo, koks esi nuspėjamas. Kaip mano šefas mėgsta sakyti (skaitai, Audriau?), kad viską aprašysiu bloge. Na taigi ir kyla mintis tada nieko nerašyt.
Arba pradedu ką pasakot, o jis sako (vis dar skaitai, Audriau?) tai jau skaičiau. Rašei. Aha, visai išprotėjau ir į viešą eterį pripliurpiu necenzūruotų mėjinėjimų, ane?
Dar man mėgsta sakyt, taigi, čia ne tavo skonio/stiliaus. Arba atvirkščiai, kad šitas Salomėjai turi patikt. Kodėl po velnių? Ką mano nuomonė negali pasikeist?
Čia skaičiau kažkada knygą, kai tokia prietranka išpasakojo bendrakeleiviui, kaip turi atrodyt tobulas pasimatymas. Šampanas ten ir visą kita… O po to kai jai surengė tokį pasimatymą, jautėsi nusivylusi. Nes visai nenorėjo šampano. Norėjo to raudono gėrimo, kurį geria prie gretimo staliuko. Ir prieš tai, tiesiog nežinojo, kad tokio būna.
Tai gal nesidėkim žiną viską apie aplinkinius? Leiskim nuspręst kas jų skonio, ką jie sugebės, ką rašys ir ką supras. Žinoma, mažos provokacijos, kurios verčia tobulėti, dar niekam nepakenkė. Bet aš gi ne apie tai:))))).

Balos, pievos, miestai. Pasaulis

Sveikas. Taigi, neseniai buvai užėjęs. Su nykštukais susipažinai. Taip greit pasiilgai? Sakei jau pabodo mano tamsūs vidiniai kampeliai. Į šviesą norisi, ten kur nuotykiai, ten kur gimiau. Ką mačiau, ką sutikau. Norėjai ir prisiprašei. Šiandien pasivaikščiosim po kiemelį, po išorines pievas… Einam.
Kam tau tas skėtis? Lyja? Bet kaip smagu šokinėti per balas. Basomis kojomis stovėti purve, kuris sunkiasi per tarpupirščius. Įsižiūrėk… Ne tai ne tepalo vaivorykštės vandeny. Tai mano vaikystė. Šiek tiek raudono egoizmo – pirmas vaikas šeimoje. Truputis violetinio pavydo – atsirado brolis. Mėlynos fantazijos. Daug žalios – laukinės miškinukės siela. Miškas, urvai, upė. Tikrai buvau laukinė. Susivėlus raganaitė su mažu broliuku, kurią tekdavo krapštyt iš medžių.
Keliaukime toliau. Paauglystė. Taip taip, ji įkūnyta šioje pievoje. Iš išorės gražu, ramu, gėlytės žydi. Taip atrodo iš toli. Bet pažiūrėk atidžiau… Išdžiuvus žolė, tai mano panieka tiems, kurie manė, kad prie jų reikia pritapti. Žydinčios gėlės – tik piktžolės. Nes norit gėlių? Turėkit, tik neįsidurkit. Tai niekuo neišskirtinis laiko tarpas, bet dėl jo esu tokia kokia esu. Šioje pievoje sutikau tų, dėl kurių verkiau. Čia buvo ir tų, kurie visada laikė už rankos. Štai ant šio kauburėlio dažnai sėdėdavau bandydama suprasti kas aš. Čia užkastos mano nuoskaudos.
Bet tau nuobodu? Tiesiog pieva? Paėjėkim… Nustebai už kalnelio pamatęs miestą? Taip, tai dabartis. Dangoraižiai, judrios gatvės, minios žmonių. Purvas, kamščiai ir žavūs senamiesčio kiemai, parkeliai ir skverai.
Pastovėkim greta šios judrios sankryžos. Prašau.. Pakentėk, nes čia galima daug pamatyti. Ten lauko kavinėj užsisvajojusi dama. Tai mano nuolatinė būklė. Stebiu, galvoju, rašau. Laikas sustojęs. Aplink nieko nėra kol nepakeli galvos ir nesugrąžini žvilgsnio. Prakaukši ji. Aukštakulniai bateliai, raudoni nagai. Tai maža fyfiškumo dalelė manyje. O kas jos neturi? Matai tas dvi mergaites, kurios vaiposi už mamos nugaros? Tai mano vaikiškumas ir nesutramdomumas. Pralėkė žmogus, nespėjom net pamatyti. Tai mano noras gyventi, skubėti… O tas senelis, kaip ti atspindi troškima sustoti ir mėgautis viskuo iš lėto. Dairykis į praeivių veidus. Ramybė. Abejingumas. Džiaugsmas. Viltis. Baimė. Netikrumas. Svajonės. Visa tai mano miestas. Visa tai aš. Juos sutinku kasdieną. Mokausi, analizuoju, priimu į savo vidų.
Bet eime. Chaotiškas išorinis mano pasaulis priimtinas ne kiekvienam. Ir pirma kelione gali palikt ne kokį įspūdi. Čia ne taip ramu kai viduje. Pasivaikščiosim dar kada nors. Vėliau.

Nykštukai, kopūstai, gandras ir Amsiuko planeta

Esu žmogus su labai lakia vaizduote. Kai kas nors juokauja ir mėtosi visokiom ten frazėm ala „kad tu nusprogtum“, man lengva tą sprogimą įsivaizduoti. Kad turiu nematomą draugą (kuris įtariu blogina) rašiau jau nesyk. Kad mane persekioja nykštukai irgi ne paslaptis. Kas paslėpė šaukštelį? Nykštukai. Kas ten vamzdžiuose ūžia? Nykštukai. Kas sugadino mašinos langą? Aišku, kad nykštukai. Kas netikėtai perkrovė kompiuterį? Ir vėl nykštukai.
Mano vaizduotė reiškiasi įvairiais būdais. Pamenu gintis reikėjo bakalaurinį darbą. Ogi Salomėja baisiausiai bijo viešai ir garsiai šnekėti. Nesvarbu, kad viską moku, viską žinau, pati darbą dariau, bet užsiblokuoja kažkas ir taškas. O gintis vistiek reikia. Atsirado patarėjų, kurie liepė įsivaizduot, kad dėstytojai, tai kopūstai darže. Ok, lengva. Taip ir bus. Stoviu aš prieš juos. Pasakoju… Ir matau… Kopūstus. BET… Ant tų kopūstų žali vikšrai (na tie, iš kurių drugeliai balti išauga) rangosi ir juos graužia. O mano gi didžiausia fobija vabalai ir kirmėlės. Tai ką, galvojat man drąsiau pasidarė prieš vikšrus stovėt? Geriau jau tada dėstytojai. Taip ir apsigyniau savo „akustoelektroninės žymės keitiklio projektavimą“ tik aštuonetui. Nors galėjau ir norėjau geriau.
O per nuobodžią paskaitą įsivaizduodavau dėstytojui ant galvos gandrą tupintį. Ant vienos kojos…
Dar pamenu buvo toks serialas apie pamišusią advokatę Eli McByl (ar kokia ten). Ji visus nepatikusius, arba klozete skandino arba į konteinerį. Kai mane kas įžeidžia, pasišaipo ar šiaip prasikalsta, iš karto prikabinamas prie raketos ir skrenda į Amsiuko planetą. Amsiukas nepiktas. Jis tik kojų pirštus nukramto. Am am…
Va taip va.

Salomėjos minčių saugykla

O tu reguliariai pradėjai lankytis svečiuose? Jau tuoj, gal visai persikraustysi? Bet gerai, atėjai pačiu laiku. Padėsi man pakabinti lentyną. Kaip tai kokią? Minčių lentynėlę. Kaip tai kam? Jau klausimai pas tave, tai nors nusišauk. Gal dėsiu kažką ant jos? Nepagalvojai? Nes mintys galvoje nebesutelpa. Reikia padaryti joms vietos.
Hm., padėk išrinkt kur kabinsim. Jei prikalsime prie tos sienos, ji sudarkys neutralių minčių kompoziciją. Jei ten – rizikuoju, kad pradėsiu kaupti vien tik nuoskaudas, pagiežą ir nusivylimus. Juk toks tamsus kampelis.
Sugalvojau. Išvalykim šitą kampą. Kažkoks jis betikslis. Sumesta krūva minčių, kurios nei naudingos, nei malonios, nei pamokančios. Pvz., na kam man reikia prisiminti, kad šiandien gatvės muzikantai prašė pinigų? Arba, kad čigonė autobuse metė frazę “ko spoksai?”, nors nė nemačiau jos? Čia keistos mintys.. .. šiame kampe. Nors, kai kurias galime ir perkelti. Nebūtina išmesti. Štai prisiminimą apie juodą žaliaakį katinuką perkelkime į šiltai paprastų lentynėlę. Išdavystę (juk reikia iš to pasimokyti) – nustumkim į aną juodą kampą. Šitas -nešk į konteinerį. Užsilieka prisiskaičius žurnalų ir delfių, paskui dar sapnuosis visokie Radžiai, geriau jau nebūtų jų galvoje.
Žiūrėk, po truputėli ir vietos atsirado. Kabinam. Hm, gal kiek kreivokai, bet sueis. Nemėgstu idealios tvarkos galvoje. Šiandien čia, raudonoje vazoje pamerksiu pavasarinės dienos atsiminimus.
Ačiū už pagalbą. Kitą sykį kai užsuksi, rasim naujų užsiėmimų:)

Stebėjimai

Vienas mano draugas (?) sakė, kad žmonėms nepatinka kai juos stebi. Šiek tiek galiu ir paprieštaraut. Kodėl tada, kai paskelbiama atranka į kokį nors realybės show, anketos skaičiuojamos ne šimtais, o tūkstančiais? Visgi, žmonės, jei jums nepatinka, kai jus stebi, tai sorry. Nes šiandien , vietoje pietų, išslinkau paspoksot į praeivius. Tik jau nereikia įsivaizduot, kad aš akimis juos badau. Bet stengiuosi prasilenkdama su žmogumi pastebėti, kokią nors detalę. Gal nuotaikos blyksnį, išskirtinį aprangos elementą, eiseną, užsisvajojimą ar išsiblaškymą.
Kiek daug žmonių tvarko įvairius reikalus telefonu. Pro mane praskrieja nuotrupos „ataskaita išsiunčiau dar penktadienį…“, „negavau aš jokio laiško…“, „ką? Taigi viskas jau seniai suderinta…“. Šie žmonės tikrai nesišypso.
Užsisvajojęs tipas sėdi ant suolelio. Šildosi matyt.
Pro šalį praeina mergina, kuri iš karto man primena PinkCity. Nes jos striukė tokios spalvos, kaip PinkCity marškinėliai per „BLOGin“, ir plaukai panašūs. Žinant, kad tų marškinėlių ir rožinės spalvos Jovita nedėvi kasdien, tai tiek to panašumo, bet prisiminimas sukėlė šypseną.
Kažkas ką tik apsipirko. Dvi draugės apsikrovusios pirkinių maišeliais žingsniuoja lėtu žingsneliu. Panašu, kad pirkimas išvargino…
Porelė ant suoliuko. Ant vaikino kelių nešiojamas kompiuteris. Kažką aktyviai komentuoja merginai. Gal vakarėlio nuotraukas rodo?
Pasimatymas? Juoda nuo galvos iki kojų mergina neramiai dairosi. Panašu, kad kažko laukia. Vaikino? Apsipirkinėjimų draugės? Seniai matyto pažįstamo? Nelaukiu, šio stoviniavimo rezultatų…
O keisčiausia, kad aš pati dažnai jaučiuosi nematoma. Einu, žiūriu ir įsivaizduoju, kad manęs niekas nepastebi. Nors šiandien šviečiu ryškiai geltonai.

Laiškas. Jis Tau

Labas,
Pradedu laišką, kaip visada… Seniai tau nerašiau. Šabloniškas atsiprašau.
Galiu pasiskųsti? Aš neleidžiu orui įtakot mano nuotaikos. Pati mėgstu sakyt, kad nebūna blogo oro, o tik netikusi nuotaika. Ir lietuje galime atrasti ką nors… ką nors romantiško… Pastatų atspindžiai balose. Linksmi guminiai batai, ant praeivės kojų. O kai tave, nuo galvos iki kojų aptaško, gali kitą dieną pasipasakot kolegoms. Smagiai pasijuokti.
Bet… Na kodėl visada turi viskas būti taip… Kai tik savaitgalis, taip vėjai, lietūs ir šaltis? Tik pirmadienis, ir vėl smagiai šviečia saulutė. Mano delninuko rodoma orų prognozė drįsta net gi snaiges ryt rodyti ir pranašauti. Aš galiu pasikoreguot savo planus. Bet kiekvieną savaitgalį?
Bet ar pastebėjai, kad medžiai žaliuoja? Vakar, po darbo pėdindama, pamačiau, kad net žydėt jau ruošiasi kažkas (slyvos? Vyšnios? Nepažįstu vidury miesto augančių medžių). Nepražiopsok. Nes kažkuriais metais (gal kai rašiau bakalaurą), taip ir nemačiau nei baltų žiedų, nei pienių. O gal jų tais metais nė nebuvo?
Pakeičiant temą. Žinok vakar užėjo man noras spręsti kvailus testus. Šį kartą apie temperamento tipą. Prisiknisau jų visokių. Googlytė gi visagalis. Ir ką, 80 procentų testų teigia, kad Salomėja yra sangvinikė. Kiti likę niekingi 20 procentų aiškina, kad ta pati Salomėja yra cholerikė. Nieko keisto, nes šie du tipai gana artimi. Keista, štai kas… Aš visada laikiau save melancholike. Bet labiau išoriškai. Na, kad mano įvaizdis gana melancholiškas. Bet viduje, visada buvau ragana. Taigi labiausiai sutinku su tais testais, kurie cholerike išvadino. Aišku varnelių dėliojimas prie testo variantų tikrai nenusako asmenybės, ar ne? Na panašiai kaip ir horoskopai.
Tai, ką iki kito laiško:) Salomėja
P.S. Atrodo jau beveik pašalinau priežastį, kuri sukeldavo neigiamas emocijas. Ir nors lengvai nevyksta niekas, stumiamės.

Vakaras

Vakaras.
Nieko nenoriu. Pavargau darbe. Regis daug nenudirbau, bet daug padariau. Net mergas viršeliui nupirkau.
Retorinis klausimas:
Žmogus ant tavęs rėkia. Po to pasako, kad tai jo charakteris. Jis cholerikas, todėl rėkia jei kas nepatinka. Aš pasakau, kad tai elementari mandagumo stoka. Ar esu kvaila, kad netoleruoju rėkimo (nesvarbu, kokios priežasties sukelto)? Nes tai reiškia atseit netoleruoju charakterio?

Buitinis alkoholizmas.
Susirenkam virtuvėj.
Virtuvė yra tarpinė stotelė – dėkingai išplanuotas butas.
Vynas.
Ei, miela valdžia, nekaista ausys? Jūs apšnekėti. Nuo ausų iki kojinių. Išsiliejo nepasitenkinimas ir jausmai.

Romantika.
Šiandien sužinau, kad kai kurie mano laiškai skamba. Patenkinta iki ausų. Tai neutralizavo neigiamybes. Rašysiu.

Švelnumas be komentarų:

Mėgstu išgalvot gyvenimus

Rytas. Troleibusas. Laisva vieta. Apsidairom. Maniakių bobučių nėra. Senučių, kurioms norisi užleisti vietą – nėra. Atsisėdu. Gale. Veidu į troleibuso galą. Prieš mane trys žmonės. Trys žmonės. Trys gyvenimai. Įdomu. Viduryje vaikinukas. Pakelia akis. Susiduria su mano žvilgsniu. Susikuklinęs nuleidžia akis, rašo sms. Vaikine, nori istorijos? Eilinės, ar … Gerai, lai bus paprasta, kasdieninė. Vardas tavo Tomas. Važiuoji į paskaitą. Mėgsti pamiegot, todėl pirmą pramiegojai. Neaišku, ar nueisi į antrą. Universitete ir be paskaitų yra gana įdomių. Greičiausiai susitiksi su mergina. Ar ji čia sukelia tokią šypseną, kai skaitai žinutes. Paprastas, studentiškas gyvenimas.
Mergina. Ryškiai rožinė palaidinė, odinė striukytė. Džinsiukai. Rankoje sąsiuvinukas, kitoje telefonas, iš kurio klausaisi muzikos. Jokios rankinės. Tau sugalvosim, kokią nors baisią istoriją, ok? Atrodo tavo vardas Irena. Tavo skurdi apranga ir minimalus daiktų kiekis, rodo, kad iš namų teko skuosti. Kas? Susipykai su vaikinu, kad trenkusi durimis išlėkei? Kur? Į paskaitą juk neisi. Tušinuko net neturi. Pasivaikščiosi po miestą. Ir grįši kai jis bus išėjęs.

Ech, ačiū už draugiją, mieli keleiviai. Gal dar susitiksim. Gal būsiu geriau nusiteikus ir sugalvosiu jums turtingus gyvenimus, kuriuose troleibusais važinėjate tik norėdami patirt egzotikos.

Užvertos langinės

Stovėti po mano langais tau tikrai nusibos. Viskas viskas aklinai uždaryta. O taip, mano vidaus langai nepaprasti. Raudonos langinės, su įvairiausiais žaliais ornamentais. Šypsena, juokas, meilė, tikėjimas, draugystė, nuoširdumas. Ornamentai vingiuoja, atsikartoja. Ši šakelė tai kelias reikalingas meilei. Šis skrituliukas atsirado po to, kai gatvėje, nusišypsojo svetimas žmogus. Taip ir kviečia tas linksmasis namelis su savo raudonomis akelėmis. Bet… Šiandien tos langinės uždarytos. Nuo tavęs. Ne amžinai. Ne gana to, langai užtraukti užuolaidomis. O jos irgi nepaprastos. Kaip chameleonas besimainančios spalvos, minkštos, su linksmai tabaluojančiais kutais. Spalvos mainosi ir kutai tabaluoja priklausomai langinių. Kaip mane paveikia juokas? Draugystė? Šypsena? Nuoširdumo nebuvimas? Kas liko, o ko ne? Tos užuolaidos kartais išblunka. Kartais jose atsiranda naujų raštų. Ir šiandien jos užtrauktos. Nuo tavęs. Ne amžinai. Stovėk, stovėk ten po langais. Tau nesimato koks gyvenimas verda viduje. Aš laiminga. Ir dėl to, kad dar ten tebestovi. Ir dėl to, kad galiausiai nueisi.
Šiandien už langinių ir užuolaidų groja muzika. Prodigy „Voodoo People“. Garsiai. Ar girdi? Žinau, kad ne. Įvairūs remiksai, miksai, variantai. Pašokim? Ai tiesa, tu gi nematai ir negirdi. :)

Svečiuose, kur betvarkė

Vėl beldi? Prašiau gi nevaikščioti taip dažnai. Gali ir nusibosti. Ateini nepalankiu metu. Dar klausi kodėl? Nes mano viduje absoliuti betvarkė. Negaliu vedžiotis svečių. Ach, sakai esi draugas, o ne svečias? Ką gi, užeik… Nekaltink manęs jei užpuls į gyvatę materializavesis mano pyktis. Įsidursi į spyglio pavidalo mano sarkazmą, ar į mano purvą išsitepsi savo gražiuosius drabužius.

O taip, tavo nustebęs žvilgnis sako, kad galvojai, jog perdedu? Juk sakiau… Viduje betvarkė. Kaip sudužęs kaleidoskopas – spalvotų stikliukų yra, bet į gražią mozaiką, jie niekaip nebesusidėlioja. Matai šitą skrynutę? Čia bandau paslėpt savo silpnumo likučius. Manai veltui, neseniai mėjinėjau apie draugystę? Viskas iš asmeninės patirties. Tai kas dabar mane kankina. Tikrai stengiausi. Nesu tas žmogus, kuris žaidžia ‘draugauju-nedraugauju’ žaidimus. Todėl viską kas liko čia paslėpsiu. O tu niekam nesakyk, kad saugau šią skrynelę. Aš apsimesiu bejausme.

Tu klysti. Ši balta lenta buvo ir per praeitą tavo viešnagę. Tik nepastebėjai. Čia braižau diagramas. Bandau nusibraižyt sau kelią. Juk niekaip nerandu vietos po saule. Braižau ir trinu. Kyla mintis – ją pavaizduoju. Bet kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau suprantu, kad… Tai, ne tai. Ir nutrinu. Jau markeris baigiasi, o aš dar neturiu plano.

Užeik į virtuvę? Nori arbatos? Kaip tik turiu rinkinuką: Salomėjos nusivylimas, baimė. Šiek tiek užsispyrimo. Potraukis rizikai ir viltis. Skonis kaip raudonos arbatos su pipirais. Nori? Geriau paprastos kavos? Mielasis, kad jau taip dažnai užsuki, turėjai suprast – paprasto pas mane nieko nėra.

Ilgai dar būsi? Ne, aš nevarau…  Ką veikčiau viena. Tvarkyt savo vidaus neturiu jėgų. Gal nori padėt? Taip ir maniau, kad nenorėsi. Tada užsikurkim kaljaną. Kokio skonio tabakas, klausi? Čia kaip su ta arbata… Mano norų. Išrūkysim juos. Pasklis kaip dūmai… Sklis toli. Matai kokie tiršti? Noriu aš daug… Bet tokių paprastų dalykų, kad vien nuo to jie tampa nerealūs…