Pirmadienio laiškas

Labas,
Va ir vėl tau rašau:) Žinau, kad lauki mano įspūdžių iš Bjork koncerto. Bet nesulauksi. Todėl, kad tiesiog neturiu ką pasakyti. Bet visgi jei labai nori sužinoti, kaip viskas buvo, gali paskaityti pas mano kolegą Donatą:). Patvirtinsiu, kad viskas, ką jis parašė yra teisinga.
O kuo šiandien gyvenu aš?
Klajojančiomis mintimis. Turiu naują, laikiną pareigą. Reikia nepamiršti pasirūpinti ne savo kate. Savą galima ir pamiršti kartais. Tada ji pažiūrės akytėmis “ei, panele tu supranti ar ne, kad ėst noriu? Va žiūrėk, mirštu gi”. O svetima yra svetima. Ji ir taip nelaiminga, kad 10 dienų nematys savo šeimininkės. Ir taip bėga prie durų kai tik išgirsta laiptinėje bruzdesį… Bet tuoj vėl pasimiršta ir Pinkės bei Kitės sugriaukimešituosnamus nuotykiai tęsiaisi toliau.
Skaitau va “Veide” apie apleistus Lietuvos dvarus. Kaip tyčia visi aprašytieji Ukmergės rajone. Visi matyti savomis akimis. Norėčiau dvarelio. Rengčiau jame techno muzikos vakarėlius. Idėja ne originali, juk buvom Tiškevičiaus dvare surengtame tūse. Tačiau mano vakarėliai būtų mažesni, jaukesni ir tik tiek komercijos kiek reikia, kad atsipirktų. O tarp vakarėlių tapyčiau sienas dvarelio viduje… Didelis, pieštas, niekiviskmėjinėjimas ant senų, nesutvarkytų sienų… O dar auginčiau vaiduoklius. Jų trūksta mano keistų vidinių būtybių sąraše…
Dar skaitai šį laišką? Kaip tai darai? Kaip visada su puodeliu žalios arbatos rankoje? Per karšta sakai? O į mane pučia kondicionierius ir jau galvoju megstinį vilktis.
Taigi. Baigiu. Dar parašysiu kada. Laikykis.
Salomėja

Ilga diena. Laiškas

Labas,
Rašau tau, nes jau turbūt laikas. Nors lyg ir niekas nesikeitė. Išoriškai ne. Tačiau… Ai tiek to.
Kaip man sekasi?
Vakar buvo ilga diena. Išėjom į senamiestį ryte. Ir vėl tęsiam tą patį žaidimą. Gatvelė. Ėjom ja kada nors? Ne? Tai einam. Vis dar dairomės, o kurgi gyvensim kažkada :) Taip taip, turiu nerealiai realių svajonių, kuriom reikia papildomų lėšų. Mano darbe net dėl infliacijos niekas nepasikeis. Galiu verkt, arba galiu kažką daryt. Darbe jau nieko nebepakeisiu. Taip ir liksiu nematoma. Todėl reikia pamąstyt, kaip priartėt prie tikslų… Na, bet nukrypom…
Gražus tas Vilnius. Ypač ten kur Vilnelė vingiuoja. Žiūrėk, tiltelis. Žiūrėk, koks skardis.
Tiesa, žinai, jau daug kur padėtis su alum taisosi ir bent jau “Baltijos” turi. Čia nukrypimas, nes neseniai skundžiausi…
O dar geriau kai paskambina brolis ir sako, kad yra Vilniuje ir turi lauktuvių slovėniško vyno. Ir būtų gerai kur nors jį išgerti. Tas kur nors tapo prie trijų kryžių. Jaučiausi kaip keturiolikmetė (o keturiolikos aš dar negėriau). Kai geri iš butelio… Nesmerk, daugiau nėra iš ko… Ir galvoji, kad reikėjo dvidešimtpenkis metus nugyvent, kad viešoj vietoj gertum. Nu siaubas. Bet ant kalno tai gera. Ypač prasibasčius pamatyt kokiuose skirtinguose galuose šiandien buvom.
O dar sugalvojom, kad reik krepšinio eit žiūrėt. Pakeliui kavos…
Atsidūrėm Transilvanijoj. Aha, paragautas Samsonas ir Žudyk Kenį (čia taip KilKenny sau užsišifravau, kad nepamirsčiau). Mūsų komanda laimėjo. Už džiūgavimą į galvą negavom, nes baras regis per pusę pasidalinęs… O barmenas ne melagis. Brolis klausia:
– O šitie spagečiai skanūs?
Barmenas:
-O jūs mėgstate mėsą?
-Aaaa, joooo….
– Tai ten nėra beveik mėsos.
Čia nesusilaikiau neprunkštelėjus :). Parekomendavo Kaneločius:).
Beje, kaip stebėtoja mačiau Transilvanijoj ir Drakulą. Žinau, kad juoksies. Nes visad prisigalvoju. Bet jis sėdėjo kampe. Angliškai užsisakinėjo. Bet… Kokie trys patiekalai vienas po kito. Gėrimai: kava, alus. degtinė, vynas, alus, alus, degtinė… Ir taip toliau, kol išėjom. O akys šaltos, nesuprasi ar žiūri, ar mato…
Po to atsidūrėm Būsi Trečiam. O tada namuose pasikaljaninom:) Kavos skonio tabakas įdomus. Jei klausi kaip šiandien jaučiuosi. Tai puikiai. Pačiai keista.
Keistas šitas mano laiškas. Atrodo rašau tau žodžius, o po jais slepiasi visai kas kita. Ar sugebėsi įskaityti kas?
Salomėja

Laiškas. Jis Tau

Labas,
Pradedu laišką, kaip visada… Seniai tau nerašiau. Šabloniškas atsiprašau.
Galiu pasiskųsti? Aš neleidžiu orui įtakot mano nuotaikos. Pati mėgstu sakyt, kad nebūna blogo oro, o tik netikusi nuotaika. Ir lietuje galime atrasti ką nors… ką nors romantiško… Pastatų atspindžiai balose. Linksmi guminiai batai, ant praeivės kojų. O kai tave, nuo galvos iki kojų aptaško, gali kitą dieną pasipasakot kolegoms. Smagiai pasijuokti.
Bet… Na kodėl visada turi viskas būti taip… Kai tik savaitgalis, taip vėjai, lietūs ir šaltis? Tik pirmadienis, ir vėl smagiai šviečia saulutė. Mano delninuko rodoma orų prognozė drįsta net gi snaiges ryt rodyti ir pranašauti. Aš galiu pasikoreguot savo planus. Bet kiekvieną savaitgalį?
Bet ar pastebėjai, kad medžiai žaliuoja? Vakar, po darbo pėdindama, pamačiau, kad net žydėt jau ruošiasi kažkas (slyvos? Vyšnios? Nepažįstu vidury miesto augančių medžių). Nepražiopsok. Nes kažkuriais metais (gal kai rašiau bakalaurą), taip ir nemačiau nei baltų žiedų, nei pienių. O gal jų tais metais nė nebuvo?
Pakeičiant temą. Žinok vakar užėjo man noras spręsti kvailus testus. Šį kartą apie temperamento tipą. Prisiknisau jų visokių. Googlytė gi visagalis. Ir ką, 80 procentų testų teigia, kad Salomėja yra sangvinikė. Kiti likę niekingi 20 procentų aiškina, kad ta pati Salomėja yra cholerikė. Nieko keisto, nes šie du tipai gana artimi. Keista, štai kas… Aš visada laikiau save melancholike. Bet labiau išoriškai. Na, kad mano įvaizdis gana melancholiškas. Bet viduje, visada buvau ragana. Taigi labiausiai sutinku su tais testais, kurie cholerike išvadino. Aišku varnelių dėliojimas prie testo variantų tikrai nenusako asmenybės, ar ne? Na panašiai kaip ir horoskopai.
Tai, ką iki kito laiško:) Salomėja
P.S. Atrodo jau beveik pašalinau priežastį, kuri sukeldavo neigiamas emocijas. Ir nors lengvai nevyksta niekas, stumiamės.

Eilinis laiškas

Labas,

Seniai nerašiau. Nepyk, tavo atsakymas badė akis. O ką aš galėjau parašyt? Labas, man viskas gerai? Ir pasitenkintum tuo? Patikėtum? Juk žmonėms niekada nebūna viskas gerai. Tai va, kai tik sulaukiau blogio, įvykių apie kuriuos galiu paburbėti, tai ir rašau tau laišką.
Pirmas paburbėjimas tai oras. Žinai, kad pas mus nuolat sninga? Na tai kas, pati sau sakau. Manęs neerzintų tas sniegas, jei būtų sau ant žemės ramiai. Tai, ne… Krenta. Šlapina plaukus, po to jie veliasi, o man ir nebereikia įrodinėt, kad aš ragana.
O. Apie raganas. Sakiau tau, kad mano mama būrėja? Ką buria, tas išsipildo. Cha. Visi netiki. Sėdi. Šaiposi. O po to… Jo majo… Viskas išsipildo. Velykų proga pasibūriau. Ir vėl, kažkur šalia manęs klastinga moteris, kurios reikia pasisaugot ir ne duok die neįsivelt į jokį ginčą, kur ji dalyvaus. Stebiu dabar akis išpūtus, laukiu ginčų nuo kurių bėgsiu. Bet viskas baigsis gerai.
Na, kad sudaužiau kompą, tai ištrimitavau visam pasauliui, jau po penkių minučių. Baigiu patikėt, kad išeis į gerą. Turėsiu ryt po ryt raudoną Dell. O būčiau save įtikinėjus, kad dar galiu pakentėt, kad gal vasarą… O gal bet jeigu tačiau… O čia brinkt, trinkt ir viskas išsisprendė.
Neįsivaizduoji kokia savikanka užsiėmėme pirmą Velykų dieną. Prie stalo, nuo ryto žiūrėjom visą TV3 šventinę programą (nes TV3 geriausiai telikas rodo). Be pertraukų. Tiesa, aš dar įsigudrinau Harį perskaityt. Nukniaukiau, kai brolis trumpam išėjo ir nebepaleidau pusdienį.
O penktadienį pas mus vakarėlis. Pažiūrėsime ar tik mūsų tamsusis kambarėlis guminis (kiek grūdi – tiek telpa), ar ir butas. Nes žmonių neprognozuojamas skaičius nusimato.
Žinai, vakar 23 val. sumaniau, kad noriu piešti. Šiek tiek pasilaužiusi, atsidariau dažus. Sakyčiau įtrečdalėjau eilinį raudonai žalią (o gal atvirkščiai) katinų paveikslą. Ateisi į svečius – pamatysi:).
Žiūrėk, kiek visko tau pripasakojau. Turbūt ir skaityt nusibodo. Ate.

S. Salomėja

P.S. Geriau toks, kuris gražus ir tai žino? Ar toks, kur gražus, bet durnas?

Laiškas apie Merfį, darbą, renginius ir pavasarį

Štai ir vėl rašau tau laišką. Nepyk, kad taip nereguliariai. Šiandien liko dar 45 minutės iki darbo pabaigos, o aš jau įvykdžiau savo planą (na tokio dalyko kaip pietūs aš jau nepamenu ir neskaičiuoju). Per šitas dvi dienas aprašiau 19 programų.
Ar kas nors naujo? O kas buvo seno?
Pastaruoju metu niekaip Merfis neatstoja. Gal paduot į teismą už priekabiavimą? Būtinai abu tinkami troleibusai turi nuvažiuoti kol stoviu prie šviesoforo . Šviečia saulė, bet kai reikia išeit 5 minutėms į lauką, prasideda kruša. Ir taip toliau. Ar įmanoma to diedo kaip nors nusikratyt?
Ai tiesa, pagaliau namuose įsivesim internetą. Vėl tapsiu žmogus.
Dargi nebeturiu skolų (na tik Laurai ryt keturis litus atiduosiu). Ir man reikia 4500Lt , nes noriu raudono kompo:). Ne didesnio nei 13,3 :))))
Ryt eisiu į spektaklį.
Penktadienį Vingio parke koncertas.
Suprantu išankstinių bilietų pirkimo naudą. Sumoki, atgaili, paverki, pamiršti. O kai ateina diena ir mokėt nebereikia, jautiesi lyg gavęs ką nemokamai.
Savaitgalį Ukmergėje būgnų ir perkusijos festivalis.
Ar tik man atrodo ar pasaulis vėl pradėjo suktis?
Tukis, vėl privertė mano smegenis veikti ir pažadino. Ačiū.
Kas dar? Taigi pavasaris.

Laiškas (minčių šėliomėjinėjimas)

Labas,

Ne na, išreikšiu pasipiktinimą. Nereikia priprast. Įsivaizduok, neparašiau įrašų vos dvi dienas ir jau sulaukiau lygiai dviejų laiškų su klausimais kodėl…
Ok, girdžiu kaip sakai, kad manimi rūpinasi. Tačiau, juk daugelis
blogerių rašo kartą per savaitę, ar rečiau. Nuo to tik mylimesni. Juk niekad neslėpiau,
kad niekiviskmėjinėjimas
man reikalingas minčių nutekėjimui. Na kaip žaibolaidis. Vietoje laiškų rašytų sau. Aš niekada nesakiau, kad
nusišnekėsiu kas dieną. Išties… Jeigu mano mintys tik protingos, tai ką galiu čia parašyt?
Šiandien darbe grįžusi prie kompiuterio pamačiau vaizdelį: atvertos kelios
naršyklės su belekiek tabų, atidarytas “Total Comander”, 3 paveikslėliai “Irfan Wiev” languose, nebaigtas
programos diegimas (man reikėjo tik paveikslėlio iš kažkurio etapo), dar du dokumentai. Neskaitant, kad
aišku visi mesendžeriai įjungti. Dar veikia virtualus kompas su XP (pagrindiniame Vista), kuriame situcija
panaši.

Žinok tai ne betvarkė. Toks dalykas vadinasi “Salomėjos žurnalo deadline tuoj tuoj”. Ir viskas vyksta taip:
sėdi pas dizainerius ir paaiškėja, kad nėra/netinka/negražus/netikslus koks nors paveikslėlis. Tada bėgi prie savo kompo jo daryt. Pasirodo tai ko reikia staigiai nepadarysi, nes programa tai daro tik pirmą sykį įdiegus. Tada išdiegi ir vėl … Žodžiu, vakare grįžusi į savo darbo vietą, pati nustebau dėl betvarkės ir muilo burbulų virš jos ekrane (screensaver).

Juokiesi? O L., kuriai deadline irgi penktadienį su savo žurnalu verčiasi per galvą ir sakė, kad aš esu
ramybės įsikūnijimas. Gerai, kad žmonėms taip atrodo. Svarbiausia įvaizdis, o po to ir Sprite galėsim išgerti

Jaučiuosi keistai. Kupina energijos, tačiau jaučiu, kad kūnas pavargęs.

Todėl baigiu laišką. Lauk naujų. Nepažadu kada.

Ketvirtas laiškiukas

 Labas,

Seniai jau Tau nepasakojau kas vyksta pasaulyje, kurį matau kasdien.
Tai va, vakar su sugyventiniais (žmonės, su kuriais puikiai sugyvenu viename bute), pagaliau prisiruošėme užsiimti „Fondiu“. Aš nesigilinau, ar patiekalas taip vadinasi, ar tas puodas su visom šakutėm, ar veiksmas kai terliojiesi ten. Paprastą mes tokį darėm. Vištieną sultinyje virėm. Bet buvo smagu. Man kažkodėl buvo atėjęs (taip taip, kojytėmis tapu tapu ir atėjo) jausmas, lyg prie laužo kokio sėdėtume. Aišku, vyno taurės tai jau į „laužo jausmą“ neįsikomponuoja.
O šiandien su sugyventiniais eisime į spektaklį. „Shoping and Fucking“ vadinasi. Na gal pameni, aš jį jau mačiau. Bet seniai. Atsimenu tie, su kuriais žiūrėjau buvo šokiruoti. Aš tai ne. Todėl mielu noru pažiūrėsiu dar. O po to nueisim į „Čili“ (na tai kas, kad aš tokių popsinių valgymo vietų nemėgstu) ir taip užbaigsim vakarą.
Ką galvoji apie ateinančią (vėl gi kojytėmis tapu tapu) Valentino dieną? Aš tai žinau, kad labai stresuota būsiu nes vienas deadlainas kaip tik išpuola. Bet gi žinau, kad nervinsiuos, todėl jau dabar stengiuosi užbėgt už akių nesklandumams. O apie Valentiną užsiminiau, nes jau gavau dovanėlę. Rankų darbo papuošalus. Šiandien atsiėmiau pašte. Raudoni agatai su sidabru. Kaip malonu, kad pardavėja auksarankė dar dovanų įdėjo juodo agato ir malachito akmenukų sėkmei. Nemokamai. Liepė piniginėje nešiotis. Nesijuok. Noriu ir tikiu.
Oi tik nesiraukyk kai šneku apie Valentino dieną. Man ji labai patinka. Ir aš jos nesieju su širdelėm ir panašiai. Nostalgija, kad mokykloje pasinaudojusi slaptu meilės paštu galėjau siųst laiškelius savo meilei. Ir laukt, o gal šiemet gausiu atsaką… Dabar šitos dienos mes neminime kažkaip išimtinai, tačiau nemanau, kad kažkas susijusio su meile yra blogis, vien dėl to, kad ne Lietuvoj kilo. Ir jei visi mato tik komercinę šios dienos pusę, tai patys kalti. Gal geriau įsijungt TV ir ignoruot savo mylimą žmogų, nes „aš nešvenčiu“???
Nebeskaitau forumų apie „Euroviziją“. Todėl, kad turiu savo nuomonę apie laimėtoją ir man visai nerūpi skaityti „bla bla bla, Lietuvai paskutinė vieta garantuota“. Tokia vieta mums visiems gyvenime garantuota. Tik ją priimame arba ne.
Mano telefonas manęs dar nenuvylė.
Šiandien manyje (ant manęs) daug raudonos spalvos.
Noriu valgyt.
Noriu miego (katei morčius, ji naktimis dainuoja).
Šypsausi. Salomėja

O laiško trečiojo nebus :)

Nes negavau atsakymo į antrąjį.
Bet šiandien noriu pašnekėti apie dovanas.
Taip, tas pačias. Kalėdines.
Na kaip ten bebūtų neišvengiamai artėja dovanų metas. Mes tai galime ignoruoti. Bet ar norime? Vistiek dovanojame arba su džiaugsmu, arba iš įsipareigojimo.
Mano situacija tokia, kad su artimiausiais žmonėmis susitarėme dovanoti, ką nors mielo ir nebrangaus. Kaip jau kas supras taip. Bet man kyla problemų kitoje vietoje.
Visų pirma man reikia nupirkti dovaną už 13.13LT. Su tą sumą įrodančiais čekiais. Čia toks mūsų chebrytės keitimasis dovanomis. Ką nupirkti neįsivaizduoju, nes sveriami saldainiai, arbatos ir panašūs dalykai, kurie gali padėt išsisukt atkrenta. Todėl, kad tai nepatiktų tam žmogui, kurį ištraukiau. Laukiu idėjų.
Dar labai noriu padovanot dovaną žmogui, kuris yra mano draugas. Bet ne toks kaip visi. Mūsų nesieja jokie sexualiniai santykiai ir net kažkas į ta pusę. Tačiau ir draugystės forma kažkokia keista. Labai neįprasta. Tarsi žaidimas kas ką… Arba tarsi karas, kuriame vienas kito dėka bandome pažinti savo silpnąsias vietas.  Ką padovanot? Vėlgi vyrams pliušinio žaisliuko neįkiši. Čia netinka ir knygos ir šiaip brangūs daiktai, nes gali nepriimti. Bet netinka ir niekas sentimentalaus, nes “gaučiau į galvą”. Žodžiu, neišsprendžiama… Laukiu patarimų.
Dar yra vienas žmogus, su kuriuo esu nepažįstama. Bendraujam tik per “Skype” arba laiškais. Jis kantriai klauso mano bėdų. Be to, jo laiškai super… Apie nieką, bet ne sentimentalūs ir labai įdomūs. Visada laukiu.  Kadangi jis nekenčia Kalėdų (jaučiu visi dizaineriai jų nekenčia kai padaro tūkstančius atvirukų ir kitų nesąmonių), aš pažadėjau jam ką nors padovanot. Na, kad ta šventė nebūtų labai bjauri. Siųsiu paštu dovaną. Ką padovanot žmogui, kurio nepažįsti, nežinai jo pomėgių? Ir dar, kad siuntinys nebūtų labai sunkus.
Man tikrai reikia idėjų. Ir, kad tai neuskurdintų visiškai, nes noriu jaust džiaugsmą dovanodama. Salomėja

Laiškas

Žinau, kad pastaruoju metu tu nei girdi nei matai kas dedasi šitam pasaulyje:). Aš tau papasakosiu. Nieko naujo. Jau gruodis. Vakar nusipirkau elektroninį viešojo transporto bilietą. Vis dar nežinau kokia iš jo nauda. Vistiek reikia kiekvieną mėnesį pėdinti iki kioskelio. Vistiek mėnesinis papildymas galioja ne nuo tada kai papildai iki kitos tokios mėnesio dienos. O tik einamąjam mėnesiui. Vistiek reikės traukiot ir lengvatą įrodantį pažymėjimą. Žodžiu. nieko neprarardai, kad pražiopsai tokius dalykus.
Apie tavo mėgstamus serialus negaliu nieko papasakot. Tiesiog nebežiūriu televizoriaus. Vakar bandžiau vakare žiūrėt filmą. 13 minučių filmo-7 reklamos-6 filmo-6 reklamos- ties tuo ir išjungiau. Pasijaučiau debilė. Žinau žinau, gyvenam mes iš reklamos. Bet prie ko čia anonsai???
Kas dar naujesnio? Visa tauta dar tebelaiko garbės reikalu bent kartą per savaitę aplankyt “Akropolį”. Ir mes ne kitokie. Ėjom į kiną, nes turėjom nemokamus kvietimus. Vos neužmigau. Kaip už tokius filmus galima mokėt 16 lt? Net iš p2p parsisiuntus jis tėra tinkamas tik tada kai nieko nebeturi ir internetas palūžta.
Mūsų katės irgi jau Kalėdų nuotaikom gyvena. Vian kitą laižo, o po to vaikosi…
Penktadienį kaip visada buvom “būsi trečias”. Buvo labai linksma, nepaisant to kad grįždami biški į galvą gavom. Bet toks jau tas naktinis gyvenimas.
Šeštadienį užžiebė eglę. Bet tingėjom eit pažiūrėt.
Pažiūrėjom dar 4 “herojų” serijas. Lauksim kitų.
O kaip tu gyveni?