Pasakykit man, na kas darosi su tom ŠVENTOM Kalėdom? Psichizmas (o yra toks žodis?) kažkoks. Būtinai, blyn, reikia visiems rėkt, kad čia pirkimo, komercinė ir dar bla bla bla kažkokia šventė? Tai ko perkat, ble (sorry jau nebesusilaikiau)? Atrodo parėkaut apie tai kokie visi durniai ir kaip perka perka perka tapo nacionalinis reikalas (na taip ir aš paburbu eilėj stovėdama, tai ką? Lietuvė gi.). Pakeliam akeles nuo TV, kur rodo kašį ir pazyziam kaip dar nėra dovanų, bet visokie bukapročiai sudaro eiles iš/į parduotuves ir be to dar parduotuvėse. O šitas pazyzimas dėl ko? Tik todėl, kad mums, tai yra kiekvienam idividui atskirai, yra nepatogu. Gi prisipažinkime, mes zyziam kiek bus daug žmonių, bet vistiek važiuosim. Tai yra mes patys esame nukreizėję pirkimo maniakai, kurie norėtų, kad kiti tokie nebūtų ir galėtume be eilių apsipirkt. Ane? Tiesa? Pats visko prisiperku, eilių nėra ir Kalėdos nebebūna komercinės. Čia turbūt kiekvienas taip galvoja ar svajoja. Pagalvokim dar. Atsiranda tokių mėgėjų aiškint, kad per Kalėdas svarbiausia dėmesys. Kad ir atvirukėlio pakanka, kad meilę išreikštum, nebūtina virtuvinį kombainą dovanot. Jo jo. Idėja puiki. Bet tą atviruką man vistiek reikia nusipirkti. Taigi aš važiuosiu jo pirkt. Būsiu tarp maniakų ir niekas ten nesigilins ar aš pirkau už litą ar už tūkstantį. Eilė nesumažės. Jau girdžiu penkis balsus sakančius, kad atviruką galima padaryti savo darbščiomis rankelėmis. Sveikinu! Mintis puiki! Pamąstau, kad neturiu nei popieriaus, ką jau ten apie kitas gamybines priemones. Ir vėl įsivaizduoju save eilėje. Dar kažkas man sakė – įškepk Kalėdinių meduolių. Tai ble (ir vėl sorry) gal miltų ir dar ten kažko nereikia pirkti?
Viskas. Išsikalbėjau. Dabar stovėdama milijoninėje eilėje pati atsiminsiu savo įrašą. Kad ne visi pirkimo maniakai. Kažkas gal tik popieriaus mielam atvirukui perka.