Svečiuose, kur betvarkė


Vėl beldi? Prašiau gi nevaikščioti taip dažnai. Gali ir nusibosti. Ateini nepalankiu metu. Dar klausi kodėl? Nes mano viduje absoliuti betvarkė. Negaliu vedžiotis svečių. Ach, sakai esi draugas, o ne svečias? Ką gi, užeik… Nekaltink manęs jei užpuls į gyvatę materializavesis mano pyktis. Įsidursi į spyglio pavidalo mano sarkazmą, ar į mano purvą išsitepsi savo gražiuosius drabužius.
O taip, tavo nustebęs žvilgnis sako, kad galvojai, jog perdedu? Juk sakiau… Viduje betvarkė. Kaip sudužęs kaleidoskopas – spalvotų stikliukų yra, bet į gražią mozaiką, jie niekaip nebesusidėlioja. Matai šitą skrynutę? Čia bandau paslėpt savo silpnumo likučius. Manai veltui, neseniai mėjinėjau apie draugystę? Viskas iš asmeninės patirties. Tai kas dabar mane kankina. Tikrai stengiausi. Nesu tas žmogus, kuris žaidžia ‘draugauju-nedraugauju’ žaidimus. Todėl viską kas liko čia paslėpsiu. O tu niekam nesakyk, kad saugau šią skrynelę. Aš apsimesiu bejausme.
Tu klysti. Ši balta lenta buvo ir per praeitą tavo viešnagę. Tik nepastebėjai. Čia braižau diagramas. Bandau nusibraižyt sau kelią. Juk niekaip nerandu vietos po saule. Braižau ir trinu. Kyla mintis – ją pavaizduoju. Bet kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau suprantu, kad… Tai, ne tai. Ir nutrinu. Jau markeris baigiasi, o aš dar neturiu plano.
Užeik į virtuvę? Nori arbatos? Kaip tik turiu rinkinuką: Salomėjos nusivylimas, baimė. Šiek tiek užsispyrimo. Potraukis rizikai ir viltis. Skonis kaip raudonos arbatos su pipirais. Nori? Geriau paprastos kavos? Mielasis, kad jau taip dažnai užsuki, turėjai suprast – paprasto pas mane nieko nėra.
Ilgai dar būsi? Ne, aš nevarau…  Ką veikčiau viena. Tvarkyt savo vidaus neturiu jėgų. Gal nori padėt? Taip ir maniau, kad nenorėsi. Tada užsikurkim kaljaną. Kokio skonio tabakas, klausi? Čia kaip su ta arbata… Mano norų. Išrūkysim juos. Pasklis kaip dūmai… Sklis toli. Matai kokie tiršti? Noriu aš daug… Bet tokių paprastų dalykų, kad vien nuo to jie tampa nerealūs…