Niekaip neatsikratau įpročio stebėti kas ką veikia… Gal dėl to, kad įprotis naujas??? Anksčiau vaikščiojau į žemę žiūrėdama ir nieko nematydavau. Bet gi kaip įdomu aplink…
Šiandien nuėjau pavalgyt į tokią sausainių parduotuvę Gedo prospekte prie Vagos knygyno. Nedidelė ji, bet ten būna skanių bandelių ir pieno… Kibinų, grietiniečių, blynelių, pvz., su vištiena… Na žodžiu, visai nieko.
Spendžian iš eilutės prieš mane, ne aš viena taip galvojau.
Tetulė: rudas ilgas paltas, juoda skrybelė, rudas šalikėlis pervertas per kažkokį žalvarinį raizgalą vadinamą sege (bet tos tetulės…, jos specialiai taip rengiasi? ).
– Keturias bandeles su varške. Išsinešimui.
Pardavėja (P.):
– Yra tik dvi.
Tetulė (T.):
– O kokios čia?
P:
– Su marcipanais.
T:
-O šitos? (aš mąstau, o ji taip visas badys? Taigi parašyta prie kiekvienos krūvelės kokos čia bandelės)
P:
-Šitos su obuoliais.
T:
-Skanios??? (ne, nu aš jau nervijuosi)
P:
– Perkamiausios. (oho, koks diplomatiškas atsakymas, dešimt balų)
T:
– Tada duokit man šitų keturias.
Pagaliau apsipirko. Kiti klientai.
Du darbininkai. Matyt iš tų kurie prospektą remontuoja, arba ką nors kitą, aišku. Atrodo tipiškai, darbinė apranga. Buvo lyg ir mėlyna. Dabar pilka.
-Du kavos išsinešimui ir keturis kibinus su aviena. Pašildykit, irgi išsinešimui.
Viskas aišku, paprasta ir keista… Negi jie nenori užtempti savo laiko.. Na tipo, kad nereiktų greitai grįžti prie darbo… Bet gal aš per daug stereotipiškai galvoju apie tai, kad darbininkai (na tie kur taiso kelius) amžini tinginiautojai.
Jauna mergina. Kodėl vos žvilgtelėjus į ją man pasirodo, kad ji kokia nors menininkė studentė? Gal dėl to, kad su juodais kerzais, kuriuose balti raišteliai (kaži nesusitepa? nes man raudoni tai pastoviai nuo tų metalinių skylučių nusidažydavo), megstom storom pilkom pėdkelnėm, žaliu (samaniniu) paltu, pilku šaliku. Bet net ne tai ją prie menininkų priskyrė, o tai kad ji turėjo tokį daiktą, kuriame nešiojami susukti piešiniai. Na cilindrą tokį. Nežinau kaip jis vadinasi, bet kai mokiausi dailioškėje turėjau tokį. Graži tokia mergina, 🙂
– Bandelę su varške ir pieno. Gerai būtų kambario temperatūros, bet šiaip bet koks tiks…
Hm… Kažkaip labai romantiška man tos bandelės su pienu… Nors nemėgstu nei pieno nei bandelių :).
Dėdulė. Visą laiką muistėsi ir kalbino pardavėją. Storas toks dėdulė. Kažkodėl spėju dėstytojas, nes su rudu švarku. Žinau žinau, tai joks rodiklis. Bet jei dėdulė atrodo kaip dėstytojas, ati aš taip ir sakau. Pagaliau priėjo jo eilė.
– Man tų pagaliukų po tris į du maišelius.
Pardavėja žiūri…
-Nu va tų pagaliukų. Su spanguolėm. Po trys štukytes į du maišelius.
P:
– Ta prasme jums po tris sausainius atskirai pasvert?
-Taip vaikeli (geras vaikelis, gal 30 metų), tada dar kavos. Nu ir dar man tris tokius pat pagaliukus prie kavos.
Mergina. Jai 25. Juoda striukė. Nes šiandien ryte pažiūrėjus pro langą nusprendė, kad palto gaila. Ilgas žalias šalikas. Pūpsanti kišenė su mobiliaku iš kurios kyšo laidas einantis lyg ausų. Girdisi muzika. Alkana ji, todėl užsisako:
-Kibiną, valgysiu čia, obuolių sulčių ir tris grietiniečius išsinešimui.
Taip tai aš.
Grietiniečiai vakarienei, man, vyrui ir kambariokei. Prie žiema dvelkiančios, cinamonu ir gvazdikėliais kvepiančios arbatos