Laiškas

Žinau, kad pastaruoju metu tu nei girdi nei matai kas dedasi šitam pasaulyje:). Aš tau papasakosiu. Nieko naujo. Jau gruodis. Vakar nusipirkau elektroninį viešojo transporto bilietą. Vis dar nežinau kokia iš jo nauda. Vistiek reikia kiekvieną mėnesį pėdinti iki kioskelio. Vistiek mėnesinis papildymas galioja ne nuo tada kai papildai iki kitos tokios mėnesio dienos. O tik einamąjam mėnesiui. Vistiek reikės traukiot ir lengvatą įrodantį pažymėjimą. Žodžiu. nieko neprarardai, kad pražiopsai tokius dalykus.
Apie tavo mėgstamus serialus negaliu nieko papasakot. Tiesiog nebežiūriu televizoriaus. Vakar bandžiau vakare žiūrėt filmą. 13 minučių filmo-7 reklamos-6 filmo-6 reklamos- ties tuo ir išjungiau. Pasijaučiau debilė. Žinau žinau, gyvenam mes iš reklamos. Bet prie ko čia anonsai???
Kas dar naujesnio? Visa tauta dar tebelaiko garbės reikalu bent kartą per savaitę aplankyt “Akropolį”. Ir mes ne kitokie. Ėjom į kiną, nes turėjom nemokamus kvietimus. Vos neužmigau. Kaip už tokius filmus galima mokėt 16 lt? Net iš p2p parsisiuntus jis tėra tinkamas tik tada kai nieko nebeturi ir internetas palūžta.
Mūsų katės irgi jau Kalėdų nuotaikom gyvena. Vian kitą laižo, o po to vaikosi…
Penktadienį kaip visada buvom “būsi trečias”. Buvo labai linksma, nepaisant to kad grįždami biški į galvą gavom. Bet toks jau tas naktinis gyvenimas.
Šeštadienį užžiebė eglę. Bet tingėjom eit pažiūrėt.
Pažiūrėjom dar 4 “herojų” serijas. Lauksim kitų.
O kaip tu gyveni?

Ką daryt kai darbo yra, bet dirbt negali? Ir neturi ką veikt.

Taip aš galiu dirbti į priekį. Bet prisipažinkit, daugelis taip daro? Abejoju.
O darbo yra. Tikrai. Ir nemažai. Bet čia susidūriu su tuo atveju, kur nuo kitų priklauso. Tų kitų neįmanoma niekaip paskubinti, nes tokia politika. Tikrai negalima nieko padaryti. Tai ką veikt?
Mintis, kad viskas susikraus deadlainui(kaip tariu taip ir sakau), nervina ir blokuoja kitas mintis. Dar labiau nervina, kad esu bejėgė. O iš viso nervina labiausiai tai, kad turiu sėdėt
darbe, nors vienintelis darbas (na tas kur į priekį) dirbamas naudojant internetą. Taigi, patogiai lovoje namie galėčiau tai pasidaryti ir dar papietauti iš atsargų. Kaip sakant be išlaidų. Ir dar nereiktų galvot ką rengtis… Ir nereiktų dažytis…
Kai atsibosta daryt į priekį (jei daug padarysiu ir vėl neturėsiu ką veikt), užsiimu tokiais niekais kaip rašinėjimas į blogą, ir šiaip. Bet aš darboholikė. Todėl lendu prie kolegų ir zyziu… gal tau padėt… gal tau padėt…gal tau padėt… Velnias, niekam nereikia pagalbos.
Ir kam manęs iš viso reikia?

Salomėjos nušvitimas

Supratau, kodėl man niekaip nesiseka gyventi pagal planą.
Todėl, kad nėra plano.
Genealu ir niekaip nesuprantu, kodėl ankščiau apie tai nepagalvojau.
Juk dažniausiai iš vakaro nesugalvoju ką rengsiuos ryt. Būtent todėl ryte išverčiu visą spintą, po to sugrūdu atgal. Dar po to užsimetu ką nors, ko nereikia lyginti. Ir išeinu nepatenkinta.
Darbe neplanuoju savo darbo dienos. Juk darbai yra ir juos reikia padaryti. Kam skaičiuoti? Neprisirišusi aš prie skaičių. Todėl susiparinu kai užgriūna lavina. Kita vertus juk nepalnuosiu: 1. Parašyt atvartą. 2 Prižiūrėt ko primaketavo anieji. 3. Dar kas nors. 4. Lavina ko nors netikėto.
Aš niekada neplanuoju savaitgalių ir man patinka kai paskambina ir sako “šeštadieni eisim į “Būsi trečias””. Ok. Taip ir žinojau. Bet jei būčiau taip planavus nuo pirmadienio mane erzintų. Nes gal sugalvosiu ką nors geresnio. Gal…
Neturiu aš jokio plano. Turiu tik minčių. Ir jas įgivendinsiu. Bet tai ne planas.

Nešvarka darbe

Arba kitaip tariant netvarka:)
Kai ateina valytoja pastoviai aprėkia, vai vai koks netvarkingas mano stalas. Kiek visko daug ant jo, ir kokia aš netvarka (nevala nedrįsta pasakyt). Ir ko jau ten tai daug? 6 reikalingi žurnalai – tai mano asmeninis archyvas. Apipaišytas ir skirtingomis spalvomis apspalvintas būsimo žurnalo planas. Bet užtat aš žinau, kiek parašyta, kas
atiduota, kiek sumaketuota ir kas maketavo, kur atsirado reklama. Ir viskas ant vieno A4 formto lapuko. Dar mėtosi apipieštas teo blonknotas. Davė kažkur kažkada. Ten mano pastabos ir taip toliau. Gal čia apipaišymai netvarką kelia? Dar yra mano ir kolegos bendras kalndorius, McDonaldo vėliavėlė (kolegos parnešė dovanų, kai ėjo, o aš ne).. Dar yra tušinukas, rankinė (šone, niekam nemaišo), USB rakčiukas, Bluetooth adapteriukas, puodelis su šaukšteliu (dažniausiai švarus), lūpų blizgio dėžutė, pora markerių. Ir kaip ir viskas. Jokių šiukšlių. Tai kame netvarka? Ar būtina man viską į stalčius kaišiot? Ar kaip? Jei man taip patogu, tai ko kabinetis???

Sausaininės pietautojai

Niekaip neatsikratau įpročio stebėti kas ką veikia… Gal dėl to, kad įprotis naujas??? Anksčiau vaikščiojau į žemę žiūrėdama ir nieko nematydavau. Bet gi kaip įdomu aplink…
Šiandien nuėjau pavalgyt į tokią sausainių parduotuvę Gedo prospekte prie Vagos knygyno. Nedidelė ji, bet ten būna skanių bandelių ir pieno… Kibinų, grietiniečių, blynelių, pvz., su vištiena… Na žodžiu, visai nieko.
Spendžian iš eilutės prieš mane, ne aš viena taip galvojau.
Tetulė: rudas ilgas paltas, juoda skrybelė, rudas šalikėlis pervertas per kažkokį žalvarinį raizgalą vadinamą sege (bet tos tetulės…, jos specialiai taip rengiasi? ).
– Keturias bandeles su varške. Išsinešimui.
Pardavėja (P.):
– Yra tik dvi.
Tetulė (T.):
– O kokios čia?
P:
– Su marcipanais.
T:
-O šitos? (aš mąstau, o ji taip visas badys? Taigi parašyta prie kiekvienos krūvelės kokos čia bandelės)
P:
-Šitos su obuoliais.
T:
-Skanios??? (ne, nu aš jau nervijuosi)
P:
– Perkamiausios. (oho, koks diplomatiškas atsakymas, dešimt balų)
T:
– Tada duokit man šitų keturias.
Pagaliau apsipirko. Kiti klientai.
Du darbininkai. Matyt iš tų kurie prospektą remontuoja, arba ką nors kitą, aišku. Atrodo tipiškai, darbinė apranga. Buvo lyg ir mėlyna. Dabar pilka.
-Du kavos išsinešimui ir keturis kibinus su aviena. Pašildykit, irgi išsinešimui.
Viskas aišku, paprasta ir keista… Negi jie nenori užtempti savo laiko.. Na tipo, kad nereiktų greitai grįžti prie darbo… Bet gal aš per daug stereotipiškai galvoju apie tai, kad darbininkai (na tie kur taiso kelius) amžini tinginiautojai.
Jauna mergina. Kodėl vos žvilgtelėjus į ją man pasirodo, kad ji kokia nors menininkė studentė? Gal dėl to, kad su juodais kerzais, kuriuose balti raišteliai (kaži nesusitepa? nes man raudoni tai pastoviai nuo tų metalinių skylučių nusidažydavo), megstom storom pilkom pėdkelnėm, žaliu (samaniniu) paltu, pilku šaliku. Bet net ne tai ją prie menininkų priskyrė, o tai kad ji turėjo tokį daiktą, kuriame nešiojami susukti piešiniai. Na cilindrą tokį. Nežinau kaip jis vadinasi, bet kai mokiausi dailioškėje turėjau tokį. Graži tokia mergina, :)
– Bandelę su varške ir pieno. Gerai būtų kambario temperatūros, bet šiaip bet koks tiks…
Hm… Kažkaip labai romantiška man tos bandelės su pienu… Nors nemėgstu nei pieno nei bandelių :).
Dėdulė. Visą laiką muistėsi ir kalbino pardavėją.  Storas toks dėdulė. Kažkodėl spėju dėstytojas, nes su rudu švarku. Žinau žinau, tai joks rodiklis. Bet jei dėdulė atrodo kaip dėstytojas, ati aš taip ir sakau. Pagaliau priėjo jo eilė.
– Man tų pagaliukų po tris į du maišelius.
Pardavėja žiūri…
-Nu va tų pagaliukų. Su spanguolėm. Po trys štukytes į du maišelius.
P:
– Ta prasme jums po tris sausainius atskirai pasvert?
-Taip vaikeli (geras vaikelis, gal 30 metų), tada dar kavos. Nu ir dar man tris tokius pat pagaliukus prie kavos.
Mergina. Jai 25. Juoda striukė. Nes šiandien ryte pažiūrėjus pro langą nusprendė, kad palto gaila. Ilgas žalias šalikas. Pūpsanti kišenė su mobiliaku iš kurios kyšo laidas einantis lyg ausų. Girdisi muzika. Alkana ji, todėl užsisako:
-Kibiną, valgysiu čia, obuolių sulčių ir tris grietiniečius išsinešimui.
Taip tai aš.
Grietiniečiai vakarienei, man, vyrui ir kambariokei. Prie žiema dvelkiančios, cinamonu ir gvazdikėliais kvepiančios arbatos

Garsiniai pagalvojimai apie nieką

Tai va… Pastaruoju metu įvairiose interneto vietose, kažkur ten tarp nuliukų ir vienetukų pasipylė įvairiausi rašiniai apie blogus, apie tai kokie jie turi būti, ką juose rašyti. Ką daryti, kad blogas būtų populiarus? Vienas iš patarimų tai rašyt konkrečiomis temomis, nes asmeniniai blogai apie nieką yra neįdomūs. Vadinasi maniškis pasmerktas būt neįdomiu. Nes aš mielai paskandinu skaitytojus savo nesėkmėse, pastebėjimuose ir nuotaikose. Ir jei iš kirvio išsivirsiu košę tai tikrai norėsiu pasidalinti receptu. Jei gatvėje čigonė mane apšauks pusprote, aš norėsiu pasiguosti. Jei darbe atrasiu super nemokamą programą, su visais pasidalinsiu. Mano mintys šokinės. Aš iškeiksiu visą pasaulį arba viešai prisipažinsiu meilėje. Aš tokia. Negaliu įlyst į rėmus vien tam, kad gaučiau daugiau komentarų, arba tam, kad mane aplankytų trim skaitytojais daugiau.

Gerai jau… Šiandien mano stogas pavažiavęs, aš 4000 karų mačiau tą patį žodį parašytą skirtingai

(reikėjo šriftą parinkti). Po tokių išbandymų ne tokių nesąmonių galima prirašyt.