Ką aš labiausiai mėgstu, arba kaip sunku sudaryti topą.

Kur tik bepažvelgsi visur sudarinėjami topai. Knygyne perkamiausių knygų dešimtukas. Maximoj, perkamiausi CD, video nuomoje žiūrimiausių DVD topai. Internete renkamos baisiausiai besirengiančios damos, kvailiausi nusikaltėliai, stilingiausios vestuvės. Įvairių programų saugyklose skelbiami siunčiamiausių topai. Eblog.lt pradiniame puslapyje, populiariausių top5. Galvoju gal ir man reikia pasiduoti visuotinei manijai ir sudaryti favoritų sąrašus. Ir supratau, kad šios mados nėra labai lengva laikytis.
Štai pavyzdžiui, pradžiai galvoju parašysiu savo mėgstamiausių grupių top5. Ir ką sunkiai trejetuką sudariau:
1 Venareikšmiškai „Nozh Dlia Frau Muller“/“Messer Chups“. Tai tie atlikėjai, kurių muzikos klausydama vaikštau išsišiepus iki ausų. Visada paklausta kas man labiausiai patinka, nenusilauždama liežuvio išpyškinu pavadinimą ir palieku pašnekovą svarstyti wtf is this?
2 Visai neseniai „Opus3“ dėka atrastas „Gogol Bordello“. Dar nespėjau surinkt daug info apie šį atikėją/grupę (?) tačiau irgi iš serijos “vaikštau išsišiepus”.
3 O ant trečiojo laiptelio rikiuojasi visa kita: „Pieno Lazeriai“; „Keistuolių dainos“; „Foje“; „Jurga“ (lietuviški) ir „Pink Floyd“; „Prodigy“ ir daugelis, labai daugelis kitų ne lietuvškų.

Dar sudėtingiau man buvo su filmais:
1 Ilgai mąsčius ir vertinus į pirma vietą rašau klaisikinį „Muzikos garsai“. Nostalgiškas, sentimentalus, bet žiūrėčiau ir žiūrėčiau.
2 Filmas kurį žiūrėjau tada kai jį rodė ir nė velnio nesižavėjau. Praėjus kiek laiko ir nežiūrėjus jo pakartotinai, visgi antrą vietą užima „Matrica“. Labai jau pastaruoju metu jaučiuosi gyvenanti netikrame pasaulyje.
3 Visada mielai žiūrių „Šreką 1“. Labai man patinka atrast naujų dalykų. Pvz., tik kokį trečią kartą žiūrėdama pamačiau vaizdelį fone, kaip asilas užgesina laužą nusišlapindamas ant jo :).
4 Ir vėl visa eilė filmų, kurie gali stumdytis, bet nenustumia vienas kito: „Šokoladas“; „Sidro namų taisyklės“; „Lok, stauk arba šauk“; „Karibų piratai“; „Desperado“ ir taip toliau.

Eilė mano didžiausiam pomėgiui. Knygos. Ir kaip jas sutopint, kai šitiek perskaityta ir skirtingais laikais įstrigo skirtingos? Visgi bandau:
1 H. Murakami „Avies medžioklė“.
2 Kitos lietuviškai išleistos H.Murakamio knygos (girdėjot, jau nauja yra).
3 J.Irving „Sidro namų taisyklės“.
3 Wasmo visos trys Dinos knygos.
4 Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (turit ką nors prieš?).
5 I. Allende visos knygos be išimties (ir vaikiškos).
6 A. Lindgren visos ( ei, kažkaip žemai nusirito… reikia vėl paskaityt).
7 K.Hosseini “Bėgantis paskui aitvarą”.
8 Hektoras Malo „Be šeimos“.
9 Šimtai kitų, nes aš vis skaitau ir skaitau, ir skaitau…

Bandžiau dar pagalvot kokie aktoriai man patinka, mylimiausias internetines svetaines surašyt.. Supratau, kad lengva pateikt kandidatų sąrašą ir pasiūlyt balsuot. O ką daryt, kai tavo galvoje šimtas balsuotojų? Taip ir su savim susipykt galima.Pvz., renkant knygų topą Salomėja vaikas ginčijosi su Salomėja paaugle ir su dabartine Salomėja. Ech nelengvas tas reitingavimas.

Ar rašymas apie nieką gali būti pomėgis?

Man rašyti patinka labiau nei kalbėti. Taip, prisipažinsiu aš dažnai užsikompleksuoju dėl to, kad veltui švaistau sakinius, žodžius, raides, skirybos ženklus ir visą kitą kas sudaro raštą. Aš labai norėčiau vos prisilietusi prie klaviatūros, arba savo delninuko stiko, parašyt arba ką nors naudingo, arba ką nors labai įdomaus. Visad manau jei jau rašau, reikia kažką parašyt. Nes tas pats kaip jei jau kalbi, turėk ką pasakyt. Tačiau yra kaip yra… Gal dėl to ir rašau, nes galima pasirinkti skaityti ar ne. O štai šnekančiojo dažniausiai klausome bent jau iš mandagumo.

Dabar šneku konkrečiai apie veiksmą. Rašymą. Aš geriau šimtus kartu parašysiu, nei vieną syk pasakysiu. Kaip pvz., pateikisiu tai, kad turiu du telefonus. Išnaudoju maždaug 5 iš 20 lt naudodamasi pagrindiniu. Kitu telefonu per 2 mėnesius nė syk nešnekėjau ir sąskaitą pasipildau tik internetui.

Jei labai reikia paklaust ko nors tokio, ko nemoku suformuluot, ar bijau atsakymo ar… Geriau parašau priešais sėdinčiam kolegai per icq, o gyvai parodau šypsenėlę :). Tai nėra reakcijos vengimas. Matau tą reakciją. Juk prieš mane sėdi. Tiesiog rašydama aš laisviau galvoju.  Jei darbe vyksta erzelis, mėtomasi komentarais ir panašiai, aš mėgstu įsijungt skype ir asmeniškai parašyt ar paklaust, o ne į eterį.

Laiškų rašymas apskritai didelis mano pomėgis. Kai nebebūna kam, rašau sau. Turiu tam net dėžutę atskirą. Gal man kokia šizofrenija? O juk mano draugystė peraugusi į santuoką irgi prasidėjo nuo paprasčiausių popierinių laiškų rašymo.

Pradžioje įrašo minėjau, kad kompleksuoju. Dabar irgi galvoju, gal neskebt, nes na koks skirtumas, kad kažkam patinka rašymo procesas…  Man tai dvelkia kažkokia romantika. Tai kad aš sėdžiu ir lieju mintis. Kartais padėjusi tašką užsisvajoju ir įsiklausau į iš kito kompo sklindantį filmo garsą… Taip, keistų pomėgių pas žmones būna….

Tai kaip ten su tuo Kalėdų seniu?

Darbe vienas kolega pasakė, kad jį erzina tai jog jo trimetė dukra tiki Kalėdų seneliu. Nes tai kaip ir melas ir visi atvirai jį skleidžia. Nes nėra to senio. Tai aš galvojau galvojau… galvojau… ar teisinga meluot vaikams. Net apie Kalėdų senį. Ir begalvodama sumąsčiau: taigi yra tas senis! Kažkokis žmogas juk sėdi toj Laplandijoj, gauna reik manyt, kažkokį atlygį. Jo darbas būt seniu.

Vat ar jis dovanas nešioja tai jau atskira kalba. Gal ir nešioja, bet tikrai ne visiems pasaulio vaikams. Išvados įdomios. Senis yra. Tikras, Kalėdinis. Bet jis visiškai neatitinka apie jį kuriamų mitų.
Ar geriau tėveliams sakyt (kai sugauna vaikai dedančius po egle dovaną), kad senelis liepė perduot?
Ar geriau sakyt: mes labai tave mylim ir norim pradžiuginti švenčių proga?

Nėra ką apsirengti ir kitos (ne)moteriškos problemos

Jei galvojate, kad bėda kodiniu pavadinimu “nėra ką apsirengti” yra moteriška, tai aš nesutinku.
Mano brolis studentas labai dažnai pareiškia:
-Man reikia naujų džinsų. Nes turiu tik dvejis. Tie man netinka prie šitų batų nes atrodo per trumpi. Vadinasi lieka vieni, o gi nevaikščiosiu pastoviai tais pačiais.
O aš maniau bernai trina vienus džinsus ar megstinį iki skutų, o tada jau reikia kito. Atrodo keičiasi laikai.
Mano brangusis irgi pastoviai “ką man apsirengt į seminarą?” ;”ar ne per daug treningiškai šitas džempas atrodo, galiu į darbą?”. Na ir taip toliau. O kai susipažinom, aš turbūt kokius metus mačiau tik vieną jo aprangos variantą. Dabar rūbų daugiau nei aš turi. Mano įtakos čia tikrai nėra.
Labai susinervinu, kai einu aš pirkti kokių batų. Namo grįžtu tuščiomis ir susiparinus, o jis su krūva naujų drabužių, kurių jam visai nereikia (nes jei man nuolat kala į galvą, kad nereikia, vadinasi ir jam nereikia).
O dabar mergaitiški pamąstymai? Kodėl vakarinėse vizijose (išverčiu suprantamiau – kai vakare galvoju kaip rėdytis ryt), aš sugalvoju gražius variantus. O ryte pasirenku patogų? Aš tai nesuprantu. Net išsilyginu vakare, kokį sijoną, o darbe atsidūriu su džinsais.
Iš vis man tie drabužiai atrodo kaip asmeninių kompleksų maskavimas. Aš neturiu poreikio pirkti. Tačiau pirkdama turiu vilties, kad jau su šitais džinsais pagaliau atrodysiu gražiai, jau šitie batai pavers mane karalaite. Na ir viskas būna kaip visada… Nei gražiai atrodau, nei karalaite tampu:).

O šiandien troleibuse pokalbis:
-Vakar ką nors uždavė per matieką?
-Nežinau, susikaupusi mezgiau šaliką tai negirdėjau.
-Eik tu? Kokiu raštu?
-Dvi geros, dvi blogos.

O laiško trečiojo nebus :)

Nes negavau atsakymo į antrąjį.
Bet šiandien noriu pašnekėti apie dovanas.
Taip, tas pačias. Kalėdines.
Na kaip ten bebūtų neišvengiamai artėja dovanų metas. Mes tai galime ignoruoti. Bet ar norime? Vistiek dovanojame arba su džiaugsmu, arba iš įsipareigojimo.
Mano situacija tokia, kad su artimiausiais žmonėmis susitarėme dovanoti, ką nors mielo ir nebrangaus. Kaip jau kas supras taip. Bet man kyla problemų kitoje vietoje.
Visų pirma man reikia nupirkti dovaną už 13.13LT. Su tą sumą įrodančiais čekiais. Čia toks mūsų chebrytės keitimasis dovanomis. Ką nupirkti neįsivaizduoju, nes sveriami saldainiai, arbatos ir panašūs dalykai, kurie gali padėt išsisukt atkrenta. Todėl, kad tai nepatiktų tam žmogui, kurį ištraukiau. Laukiu idėjų.
Dar labai noriu padovanot dovaną žmogui, kuris yra mano draugas. Bet ne toks kaip visi. Mūsų nesieja jokie sexualiniai santykiai ir net kažkas į ta pusę. Tačiau ir draugystės forma kažkokia keista. Labai neįprasta. Tarsi žaidimas kas ką… Arba tarsi karas, kuriame vienas kito dėka bandome pažinti savo silpnąsias vietas.  Ką padovanot? Vėlgi vyrams pliušinio žaisliuko neįkiši. Čia netinka ir knygos ir šiaip brangūs daiktai, nes gali nepriimti. Bet netinka ir niekas sentimentalaus, nes “gaučiau į galvą”. Žodžiu, neišsprendžiama… Laukiu patarimų.
Dar yra vienas žmogus, su kuriuo esu nepažįstama. Bendraujam tik per “Skype” arba laiškais. Jis kantriai klauso mano bėdų. Be to, jo laiškai super… Apie nieką, bet ne sentimentalūs ir labai įdomūs. Visada laukiu.  Kadangi jis nekenčia Kalėdų (jaučiu visi dizaineriai jų nekenčia kai padaro tūkstančius atvirukų ir kitų nesąmonių), aš pažadėjau jam ką nors padovanot. Na, kad ta šventė nebūtų labai bjauri. Siųsiu paštu dovaną. Ką padovanot žmogui, kurio nepažįsti, nežinai jo pomėgių? Ir dar, kad siuntinys nebūtų labai sunkus.
Man tikrai reikia idėjų. Ir, kad tai neuskurdintų visiškai, nes noriu jaust džiaugsmą dovanodama. Salomėja

Laiškas antrasis

Labas,
Ačiū už atsakymą į aną mano laišką. Prašai papasakoti daugiau apie šių dienų įvykius. Pamėginsiu, bet aš tau nemelavau. Nieko įdomaus nevyksta.
Vakar smarkiai lijo. Sušlapau kojas. Taigi, galiu tau pasakyt, kad batai, kurie prieš išpardavimą kainavo 600Lt (niekam nesakyk, kad aš tiek nemokėjau) tikrai nėra atsparūs drėgmei. Nepadeda net kiekvieną dieną naudojamas impregnantas. To pasekoje, šiandien ant mano kojų po porą kg sveriantys kerzai. Įsivaizduok, aplėkiau greitute pusę centro… Tai nuo tų kerzų beveik nebejaučiu kojų.
Buvau dailininkų parduotuvėje. Jėga kiek ten visokių dažų. Užsinorėjau traukt savo akrilą į dienos šviesą. Nuo tada kai atsikrausčiau į Vilnių dar nė karto nepiešiau. Pameni mano sienom laipiojančius katinus? Įtariu išlaikysiu tą raudonai žalią stilių.
Dabar toks metų laikas, kad iki traumos tik vienas žingsnis. Pavyzdžiui, aš nusiplojau nuo laiptų. Jie buvo tiesiog slidūs. Jau girdžiu kaip žvengi. Mano kolega irgi kikeno. Jokios užuojautos. O kritimas buvo tikrai skausmingas. Dar skausmingiau tai, kad jis neliko nepastebėtas. Tokius smūgius geriau išgyventi kai niekas nemato.
Darbe viskas kaip visada. Tik paveikslėliuose dominuoja kalėdiniai žaisliukai ir kepuraitės ant kiekvienos pusnuogės mergos galvos. Tipo tai traukia akį. Labai svarbu, kad žurnalo viršelis tiesiog rėktų Kalėdos Kalėdos… Lyg patys nežinotume.
Pastaruoju metu esu labai dygliuota. Mane stumtelėsi, gausi du stumtelėjimus atgal. Kartais vien už tai, kad man pasirodys jog stumtelėjai. Matyt toks laikotarpis. Panika, kad nespėsiu, apatija, neišsimiegojimas…
O tu pastebėjai kiek daug naujų žurnalų pastaruoju metu emė rastis? Mokslo populiarinimo, technologijų, moteriškų pliurpalų, investavimo, interjero… Kas čia per manija? Bet man nuo to tik geriau. Kuo jų daugiau, tuo daugiau potencialių darbo vietų.
Mėnesio pabaigoj baigsis mano T2 sutartis. Turbūt pratęsusi pirksiu LG Shine. Dar turi laiko mane atkalbėt. Tai turbūt tiek. Nebeprašyk manęs pasakoti, nes čia ne dienoraštis. Negaliu tau nuolat rašyt kur einu ir ką veikiu.

Kaip tau sekasi?

Laiškas

Žinau, kad pastaruoju metu tu nei girdi nei matai kas dedasi šitam pasaulyje:). Aš tau papasakosiu. Nieko naujo. Jau gruodis. Vakar nusipirkau elektroninį viešojo transporto bilietą. Vis dar nežinau kokia iš jo nauda. Vistiek reikia kiekvieną mėnesį pėdinti iki kioskelio. Vistiek mėnesinis papildymas galioja ne nuo tada kai papildai iki kitos tokios mėnesio dienos. O tik einamąjam mėnesiui. Vistiek reikės traukiot ir lengvatą įrodantį pažymėjimą. Žodžiu. nieko neprarardai, kad pražiopsai tokius dalykus.
Apie tavo mėgstamus serialus negaliu nieko papasakot. Tiesiog nebežiūriu televizoriaus. Vakar bandžiau vakare žiūrėt filmą. 13 minučių filmo-7 reklamos-6 filmo-6 reklamos- ties tuo ir išjungiau. Pasijaučiau debilė. Žinau žinau, gyvenam mes iš reklamos. Bet prie ko čia anonsai???
Kas dar naujesnio? Visa tauta dar tebelaiko garbės reikalu bent kartą per savaitę aplankyt “Akropolį”. Ir mes ne kitokie. Ėjom į kiną, nes turėjom nemokamus kvietimus. Vos neužmigau. Kaip už tokius filmus galima mokėt 16 lt? Net iš p2p parsisiuntus jis tėra tinkamas tik tada kai nieko nebeturi ir internetas palūžta.
Mūsų katės irgi jau Kalėdų nuotaikom gyvena. Vian kitą laižo, o po to vaikosi…
Penktadienį kaip visada buvom “būsi trečias”. Buvo labai linksma, nepaisant to kad grįždami biški į galvą gavom. Bet toks jau tas naktinis gyvenimas.
Šeštadienį užžiebė eglę. Bet tingėjom eit pažiūrėt.
Pažiūrėjom dar 4 “herojų” serijas. Lauksim kitų.
O kaip tu gyveni?

Ką daryt kai darbo yra, bet dirbt negali? Ir neturi ką veikt.

Taip aš galiu dirbti į priekį. Bet prisipažinkit, daugelis taip daro? Abejoju.
O darbo yra. Tikrai. Ir nemažai. Bet čia susidūriu su tuo atveju, kur nuo kitų priklauso. Tų kitų neįmanoma niekaip paskubinti, nes tokia politika. Tikrai negalima nieko padaryti. Tai ką veikt?
Mintis, kad viskas susikraus deadlainui(kaip tariu taip ir sakau), nervina ir blokuoja kitas mintis. Dar labiau nervina, kad esu bejėgė. O iš viso nervina labiausiai tai, kad turiu sėdėt
darbe, nors vienintelis darbas (na tas kur į priekį) dirbamas naudojant internetą. Taigi, patogiai lovoje namie galėčiau tai pasidaryti ir dar papietauti iš atsargų. Kaip sakant be išlaidų. Ir dar nereiktų galvot ką rengtis… Ir nereiktų dažytis…
Kai atsibosta daryt į priekį (jei daug padarysiu ir vėl neturėsiu ką veikt), užsiimu tokiais niekais kaip rašinėjimas į blogą, ir šiaip. Bet aš darboholikė. Todėl lendu prie kolegų ir zyziu… gal tau padėt… gal tau padėt…gal tau padėt… Velnias, niekam nereikia pagalbos.
Ir kam manęs iš viso reikia?

Salomėjos nušvitimas

Supratau, kodėl man niekaip nesiseka gyventi pagal planą.
Todėl, kad nėra plano.
Genealu ir niekaip nesuprantu, kodėl ankščiau apie tai nepagalvojau.
Juk dažniausiai iš vakaro nesugalvoju ką rengsiuos ryt. Būtent todėl ryte išverčiu visą spintą, po to sugrūdu atgal. Dar po to užsimetu ką nors, ko nereikia lyginti. Ir išeinu nepatenkinta.
Darbe neplanuoju savo darbo dienos. Juk darbai yra ir juos reikia padaryti. Kam skaičiuoti? Neprisirišusi aš prie skaičių. Todėl susiparinu kai užgriūna lavina. Kita vertus juk nepalnuosiu: 1. Parašyt atvartą. 2 Prižiūrėt ko primaketavo anieji. 3. Dar kas nors. 4. Lavina ko nors netikėto.
Aš niekada neplanuoju savaitgalių ir man patinka kai paskambina ir sako “šeštadieni eisim į “Būsi trečias””. Ok. Taip ir žinojau. Bet jei būčiau taip planavus nuo pirmadienio mane erzintų. Nes gal sugalvosiu ką nors geresnio. Gal…
Neturiu aš jokio plano. Turiu tik minčių. Ir jas įgivendinsiu. Bet tai ne planas.

Nešvarka darbe

Arba kitaip tariant netvarka:)
Kai ateina valytoja pastoviai aprėkia, vai vai koks netvarkingas mano stalas. Kiek visko daug ant jo, ir kokia aš netvarka (nevala nedrįsta pasakyt). Ir ko jau ten tai daug? 6 reikalingi žurnalai – tai mano asmeninis archyvas. Apipaišytas ir skirtingomis spalvomis apspalvintas būsimo žurnalo planas. Bet užtat aš žinau, kiek parašyta, kas
atiduota, kiek sumaketuota ir kas maketavo, kur atsirado reklama. Ir viskas ant vieno A4 formto lapuko. Dar mėtosi apipieštas teo blonknotas. Davė kažkur kažkada. Ten mano pastabos ir taip toliau. Gal čia apipaišymai netvarką kelia? Dar yra mano ir kolegos bendras kalndorius, McDonaldo vėliavėlė (kolegos parnešė dovanų, kai ėjo, o aš ne).. Dar yra tušinukas, rankinė (šone, niekam nemaišo), USB rakčiukas, Bluetooth adapteriukas, puodelis su šaukšteliu (dažniausiai švarus), lūpų blizgio dėžutė, pora markerių. Ir kaip ir viskas. Jokių šiukšlių. Tai kame netvarka? Ar būtina man viską į stalčius kaišiot? Ar kaip? Jei man taip patogu, tai ko kabinetis???