Kvietimas kavos…

Laba diena, Salomėja,jūsų duomenis pamatėme ten ir ten. Kiek suprantu, darbo
ieškote ten ir ten, panašaus į tą, kurį šiuo metu dirbate.

Ar galėtume ką nors pasiūlyti mes?
Jeigu įdomu, užeikit, pavaišinsim kava … ir aptarsim mūsų pasiūlymus,
kurių turime nuolat.

Pagarbiai,
tas ir anas
Štai tokį laišką (na tuos ten ir ten pati įrašiau) gavau šiandien. Nei aš darbo ieškau, nei ką. Gal man visai geras ir tas, kuriuo nuolat skundžiuosi. Juolab, kad šitame pasiūlyme man netinka miestas. Antrą kartą juolab, kad šitame darbe dar turiu vilčių. Trečia kartą juolab, kad reikia kur nors bent metus išdirbti. Mano CV kabo domenų bazėse šimtą metų jau neatnaujintas.

Bet labai smagu kai gauni kvietimą kavos. Vien dėl to apsilankyčiau. Beje, prieš 1,5m labai labai sunkiai ieškojau darbo. Radau tik šaraškino kontoroj, kur ištvėrui 2 mėn pabėgau. Labai bijojau, kad tokia vienintelė mano trumpa patirtis atbaidys darbdavius labiau nei jokia. Taigi per tą sunkų ir bjaurų paieškos laikotarpį tokio malonaus kvietimo į pokalbį dėl darbo nebuvau gavusi. Įdomu kodėl?

Kaip užmušinėjau dieną…

Na neužmušinėjau aš jokios dienos. Nereikia visko suprasti tiesiogiai. Tačiau situacija tokia, kad šiandien (šeštadienį) dirbam, kai visi normalūs žmonės (įskaitant ir kitas leidyklos redakcijas) ilsisi. Dirbam tai dirbam nes dirbti reikia…:) Tačiau vakar buvo penktadienis. O penktadienis nepriklausomai nuo to reikia ryt į darbą ar nereikia, yr švents reikals . Juo labiau, kad vakar apturėjau pirmą šiais metais Kalėdinį vakarėlį kodiniu pavadinimu “trylika litų trylika centų”. Pavadinimą jis gavo tokį todėl, kad keitėmės dovanomis, kainuojančiomis būtent tiek. Su čekiniais įrodymais. Tram param pirmą vietą už tikslumą gavo dailės rinkinukas iš aliejinių dažų, pieštukų, akvarėlės ir kitokios smulkmės. Jis kainavo tiksliai kiek reikia. Vienu centuku skyrėsi prezervatyvų ir 3 in 1 kavos rinkinys… Tolimesnių dovanų nevardinsiu. :)
Žodžiu dovanos gausiai aplaistytos, dalyviai lamingi miega, o aš sėdžiu darbe. (Dar turėjau laipiot per žmones, kad iki spintos prisibraučiau).
Kadangi piktieji deadlainai praėjo, galima šiek tiek atsipūsti. Pagrindinis mano darbas dabar sudaryt naują turinį. Tiksliau surasti kokį 50 nemokamų, kuo geresnių programų, kurios tilptų į CD, nebūtų per nelyg didelė egzotika, ir nesikartotų jau šimtąjį kartą (priimu visus pasiūlymus, nes jau nusibodo ieškot…). Šitas darbas aišku atliekamas internete ir “Exel” (šiaip tai Open Office) lentelėje. Mano savijauta tokia, kad aš nuolat iš visokių download.com; en.softonic.com ir pan. nuklystu į blogas.lt , eblog.lt ir panašiai. Kadangi mane graužia sąžinė. Nors galvojau, kad jos pas mane nėra. Na vistiek juk reikia dirbti. Grįžtu į programų bibliotekas, bet vistiek tada jau ten viduje nuklystu į skiltį “pocket PC”. Tada prisisiunčiu visko. Prisidiegiu į savo HTC. Pažaidžiu. Rezultate, per visą dieną į savo “Exelio” lentelę įsirašiau tik pora programėlių iš nežinau.lt siuntinukų. O turinį jau reikia kuo greičiau padaryt. Einu išsivirsiu kavos:) Ta proga jums mano šedevras:) Kaip gi įsidiegusi piešimo programėlę galėjau neprastumti laiko,nepaterlinus visokių nesąmonių :)

gele.jpg

Klausausi svetimų pokalbių:)

Tik tų, kurių negaliu negirdėti:).
Darbe:

Redakcija. O labas. Aha yra. Permest? Negaliu.. Ei klausyk koks tavo vidinis? Aha, du septyniolika. Ai neperjungsiu, perskambink… Oi tiesa turi jau prizą? Man reik į kryžiažodžius įdėt…

M, labas. Čia aš. Taip. Klausyk aš tau įmečiau mergą. Rasi, patarimų folderyje, vadinasi merga_rodo_pirštas.

Dažniausi darbiniai pokalbiai vyksta viduje tarp kolegų ir iš šalies skamba taip:

Taip. Gerai. Įmečiau. Į neskaitytus. Aha. Einu.

Gatvė. Troleibusas. Kavinės.

Gatvėje greitu žingsniu eina blondinė. Kas ji ir kokia nežinia. Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo kai tos, kurių pagrindinis darbas yra būti gražiomis. Kol ji praeina išgirstu:

Martinį gal, ar šiaip paprastą kokteilį… ne, nes negaliu… taigi aš tau pasakojau vakar. Nu TAIP, ble (čia pasakyta buvo šiek tiek kitaip). Joooo.

Ėjo praėjo, nesudomino.
Pasivijau kažkokią tetą. Šita energingai rėkia į ragelį. Einu iš paskos ir negaliu negirdėti.

Tai aš užeisiu tik tu pasakyk ko nupirkt. Taigi dar turim. Ką? Taigi buvo nauja dėžutė. Spintelėj. Taigi sakiau, kad prieš kelias dienas pirkau. Nerėkiu. Taigi gatvėj. Pasišildyk…

Akivaizdu, tetulė šnekėjo su namiškiu. Jos galvoje irgi tik buitiniai reikalai. Nieko labai įdomaus.

Einu greta vyruko. Kostiumuotis:

Išrašykit sąskaitą faktūrą už paslaugas. Taip. Taip. Išsiunčiau elektroniniu paštu. Ryte. Taip. Ne, viskas ten. Galim užsakyt. Tai paderinsim. Ne aš asmeniškai negaliu. Variantas. Reikia pagalvot. Gal ir suorganizuotų…..

Ech, eilinis pokalbis apie darbą.
Troleibuse. Paauglė:

Ble, nu taigi, kaip gaili būt tokia atsipūtus? Nu ką aš žinau. Zeba. Ką? Aišku. Tai ne ble…

Nieko nesupratau, nieko ir nenoriu suprast. Ir per visą savaitę išgirdau tik vieną įdomų pokalbį kavinėje. Nuo pradžios iki galo. Mergina:

Labutis. Ką veiki? Eik tu sau. Ir kaip? Nešalta? Žėk kodėl aš tau skambinu… Ok Ok, taigi paskambinu ne tik kai reikia, neburbėk… aha.. na tai klausyk. Sekmadienį Aniusios (?) mergvakaris. Aha. Taigi išteka per Kalėdas. Jo. Na tai klausyk toliau. Organizuojam pagrobimą. Tipo kažkas tokio, kad mes ją pakviečiam į tam tikrą vietą. Pasakom, kad bus mergvakaris, kad reikia apsirengt kekšiškai. Ji atvarys, tada kas nors paskambins pasakys, kad vėluojam, nes ten kokie nors nesklandumai ir, kad ji palauktų. Čia pasirodai tu. Ji tavęs nepažins nes matė tik kartą kai girta buvo. Tai va įsitempsi ją į mašiną ir atveši į mūsų pobūvio vietą. Prieš tai aišku pavaidinsi, kad veži į mišką. Sutinki? Tai ok. Dedu pliusą, paskambinsiu vakare pasitart.

Sėdžiu aš ir mąstau… Idėja neoriginali. Mano grupiokė jau organizavo panašų mergų vakarą. Tačiau kita vertus, šiais laikais nenorėčiau tokios staigmenėlės… O ir baigtis gali ji ne kaip, jei bus ne tinkamai suorganizuota…

Telefoninių pokalbių išvados. Žmonės kalba bet kokiomis temomis. Trumpais žodžiais. Dažnai pokalbiai visai neįdomūs. Daugelis mėgsta kalbėt tokiu garsu, kad nori ne nori vistiek viską girdi. Gal todėl aš ne tik iš vis nemėgstu telefonu šnekėt. Bet ir beveik niekada nekalbu kai kas nors girdi.

P.S. Kai kurie pokalbiai gali būti ne tiksliai atkartoti:) Skirtis linksniai, sumažinta keiksmažodžių.

Darbas nesukelia protingų minčių

Šią savaitę užgriuvo darbų lavina. Nieko įpatingo, eilinis žurnalo pridavimas. Kaip visada tokiu metu atsiranda netikėtos reklamos (būtinai 18 val. kai baigiasi oficiali darbo diena). Tai aišku praneša reklamos vadybininkas, kuris jau seniai namie. Jam kas, tereikia tik Salomėjai paskambit. Nega to, kad reikia sugalvot išeitį, tai dar ir būdą išlaikyt dizainerius po darbo. Motyvuot nėra kuo (na supratot)…
Nesvarbu. Tačiau stresinė situacja privertė pagalvot, kokie būna darbuotojų tipai:
1. Tie, kurie nuolat skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba tik 8 valandas ir nė minutės daugiau. Visada nespėja. Nespėtus darbus užkrauna kitiem. Šis tipas labiausiai būdingas biudžetinių įstaigų darbuotojams. Lai niekas neįsižeidžia.
2. Tie, kurie skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba viršvalandžius, niekam neleidžia perimti darbų. Viršvalandžių kaina, darbus visada spėja. Čia tie, kurie mano esantys nepakeičiami.
3. Tie, kur niekada nesiskundžia. Dirba tik priklausančias valandas. Nieko nespėja ir nesiparina. Vistiek kas nors darbus padarys.
4. Tie, kurie nesiskundžia. Dirba viršvalandžius ir yra tuo patenkinti darboholikai. Aišku, kad viską spėja.
5. Tie, kurie tyli. Nepersidirba ilgai. Viską spėja. Nematomi žmonės.

Aš dažniausiai penktas variantas. Mėgstu pabambėt nelabai garsiai. Tačiau jaučiuosi nematomas žmogus. Nes viska spėju, o niekas nemato kada dirbu.

Pokalbiai (šefas-Š, Salomėja-S):
Š: Reikia baigti iki penktadienio (pirmadienis, reik padaryt 40psl., bet dizainerių beveik neduos, nes jie daro kitą žurnalą.).
S: Gerai.
Š: Šiaip tai būtų geriau ketvirtadienį.
S: Gerai.
Š: Spėsim? (hm, tik kam čia ta daugiskaita?)
S: Taip

Po to dar šimtą kartų per dieną:
Š: Spėsim?
S: Taip.

Ir nepaisant to ką rašiau pradžioj apie reklamas… Dar nepaisant nenumatųtų kliūčių, pvz., neveikiančio neto… Spėsim. Ir niekas ačiū nesakys. Nors mano darbas ne visai toks… Bet… daugiau minčių nėra, o viešai guostis bijau.

Ką aš labiausiai mėgstu, arba kaip sunku sudaryti topą.

Kur tik bepažvelgsi visur sudarinėjami topai. Knygyne perkamiausių knygų dešimtukas. Maximoj, perkamiausi CD, video nuomoje žiūrimiausių DVD topai. Internete renkamos baisiausiai besirengiančios damos, kvailiausi nusikaltėliai, stilingiausios vestuvės. Įvairių programų saugyklose skelbiami siunčiamiausių topai. Eblog.lt pradiniame puslapyje, populiariausių top5. Galvoju gal ir man reikia pasiduoti visuotinei manijai ir sudaryti favoritų sąrašus. Ir supratau, kad šios mados nėra labai lengva laikytis.
Štai pavyzdžiui, pradžiai galvoju parašysiu savo mėgstamiausių grupių top5. Ir ką sunkiai trejetuką sudariau:
1 Venareikšmiškai „Nozh Dlia Frau Muller“/“Messer Chups“. Tai tie atlikėjai, kurių muzikos klausydama vaikštau išsišiepus iki ausų. Visada paklausta kas man labiausiai patinka, nenusilauždama liežuvio išpyškinu pavadinimą ir palieku pašnekovą svarstyti wtf is this?
2 Visai neseniai „Opus3“ dėka atrastas „Gogol Bordello“. Dar nespėjau surinkt daug info apie šį atikėją/grupę (?) tačiau irgi iš serijos “vaikštau išsišiepus”.
3 O ant trečiojo laiptelio rikiuojasi visa kita: „Pieno Lazeriai“; „Keistuolių dainos“; „Foje“; „Jurga“ (lietuviški) ir „Pink Floyd“; „Prodigy“ ir daugelis, labai daugelis kitų ne lietuvškų.

Dar sudėtingiau man buvo su filmais:
1 Ilgai mąsčius ir vertinus į pirma vietą rašau klaisikinį „Muzikos garsai“. Nostalgiškas, sentimentalus, bet žiūrėčiau ir žiūrėčiau.
2 Filmas kurį žiūrėjau tada kai jį rodė ir nė velnio nesižavėjau. Praėjus kiek laiko ir nežiūrėjus jo pakartotinai, visgi antrą vietą užima „Matrica“. Labai jau pastaruoju metu jaučiuosi gyvenanti netikrame pasaulyje.
3 Visada mielai žiūrių „Šreką 1“. Labai man patinka atrast naujų dalykų. Pvz., tik kokį trečią kartą žiūrėdama pamačiau vaizdelį fone, kaip asilas užgesina laužą nusišlapindamas ant jo :).
4 Ir vėl visa eilė filmų, kurie gali stumdytis, bet nenustumia vienas kito: „Šokoladas“; „Sidro namų taisyklės“; „Lok, stauk arba šauk“; „Karibų piratai“; „Desperado“ ir taip toliau.

Eilė mano didžiausiam pomėgiui. Knygos. Ir kaip jas sutopint, kai šitiek perskaityta ir skirtingais laikais įstrigo skirtingos? Visgi bandau:
1 H. Murakami „Avies medžioklė“.
2 Kitos lietuviškai išleistos H.Murakamio knygos (girdėjot, jau nauja yra).
3 J.Irving „Sidro namų taisyklės“.
3 Wasmo visos trys Dinos knygos.
4 Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (turit ką nors prieš?).
5 I. Allende visos knygos be išimties (ir vaikiškos).
6 A. Lindgren visos ( ei, kažkaip žemai nusirito… reikia vėl paskaityt).
7 K.Hosseini “Bėgantis paskui aitvarą”.
8 Hektoras Malo „Be šeimos“.
9 Šimtai kitų, nes aš vis skaitau ir skaitau, ir skaitau…

Bandžiau dar pagalvot kokie aktoriai man patinka, mylimiausias internetines svetaines surašyt.. Supratau, kad lengva pateikt kandidatų sąrašą ir pasiūlyt balsuot. O ką daryt, kai tavo galvoje šimtas balsuotojų? Taip ir su savim susipykt galima.Pvz., renkant knygų topą Salomėja vaikas ginčijosi su Salomėja paaugle ir su dabartine Salomėja. Ech nelengvas tas reitingavimas.

Ar rašymas apie nieką gali būti pomėgis?

Man rašyti patinka labiau nei kalbėti. Taip, prisipažinsiu aš dažnai užsikompleksuoju dėl to, kad veltui švaistau sakinius, žodžius, raides, skirybos ženklus ir visą kitą kas sudaro raštą. Aš labai norėčiau vos prisilietusi prie klaviatūros, arba savo delninuko stiko, parašyt arba ką nors naudingo, arba ką nors labai įdomaus. Visad manau jei jau rašau, reikia kažką parašyt. Nes tas pats kaip jei jau kalbi, turėk ką pasakyt. Tačiau yra kaip yra… Gal dėl to ir rašau, nes galima pasirinkti skaityti ar ne. O štai šnekančiojo dažniausiai klausome bent jau iš mandagumo.

Dabar šneku konkrečiai apie veiksmą. Rašymą. Aš geriau šimtus kartu parašysiu, nei vieną syk pasakysiu. Kaip pvz., pateikisiu tai, kad turiu du telefonus. Išnaudoju maždaug 5 iš 20 lt naudodamasi pagrindiniu. Kitu telefonu per 2 mėnesius nė syk nešnekėjau ir sąskaitą pasipildau tik internetui.

Jei labai reikia paklaust ko nors tokio, ko nemoku suformuluot, ar bijau atsakymo ar… Geriau parašau priešais sėdinčiam kolegai per icq, o gyvai parodau šypsenėlę :). Tai nėra reakcijos vengimas. Matau tą reakciją. Juk prieš mane sėdi. Tiesiog rašydama aš laisviau galvoju.  Jei darbe vyksta erzelis, mėtomasi komentarais ir panašiai, aš mėgstu įsijungt skype ir asmeniškai parašyt ar paklaust, o ne į eterį.

Laiškų rašymas apskritai didelis mano pomėgis. Kai nebebūna kam, rašau sau. Turiu tam net dėžutę atskirą. Gal man kokia šizofrenija? O juk mano draugystė peraugusi į santuoką irgi prasidėjo nuo paprasčiausių popierinių laiškų rašymo.

Pradžioje įrašo minėjau, kad kompleksuoju. Dabar irgi galvoju, gal neskebt, nes na koks skirtumas, kad kažkam patinka rašymo procesas…  Man tai dvelkia kažkokia romantika. Tai kad aš sėdžiu ir lieju mintis. Kartais padėjusi tašką užsisvajoju ir įsiklausau į iš kito kompo sklindantį filmo garsą… Taip, keistų pomėgių pas žmones būna….

Tai kaip ten su tuo Kalėdų seniu?

Darbe vienas kolega pasakė, kad jį erzina tai jog jo trimetė dukra tiki Kalėdų seneliu. Nes tai kaip ir melas ir visi atvirai jį skleidžia. Nes nėra to senio. Tai aš galvojau galvojau… galvojau… ar teisinga meluot vaikams. Net apie Kalėdų senį. Ir begalvodama sumąsčiau: taigi yra tas senis! Kažkokis žmogas juk sėdi toj Laplandijoj, gauna reik manyt, kažkokį atlygį. Jo darbas būt seniu.

Vat ar jis dovanas nešioja tai jau atskira kalba. Gal ir nešioja, bet tikrai ne visiems pasaulio vaikams. Išvados įdomios. Senis yra. Tikras, Kalėdinis. Bet jis visiškai neatitinka apie jį kuriamų mitų.
Ar geriau tėveliams sakyt (kai sugauna vaikai dedančius po egle dovaną), kad senelis liepė perduot?
Ar geriau sakyt: mes labai tave mylim ir norim pradžiuginti švenčių proga?

Nėra ką apsirengti ir kitos (ne)moteriškos problemos

Jei galvojate, kad bėda kodiniu pavadinimu “nėra ką apsirengti” yra moteriška, tai aš nesutinku.
Mano brolis studentas labai dažnai pareiškia:
-Man reikia naujų džinsų. Nes turiu tik dvejis. Tie man netinka prie šitų batų nes atrodo per trumpi. Vadinasi lieka vieni, o gi nevaikščiosiu pastoviai tais pačiais.
O aš maniau bernai trina vienus džinsus ar megstinį iki skutų, o tada jau reikia kito. Atrodo keičiasi laikai.
Mano brangusis irgi pastoviai “ką man apsirengt į seminarą?” ;”ar ne per daug treningiškai šitas džempas atrodo, galiu į darbą?”. Na ir taip toliau. O kai susipažinom, aš turbūt kokius metus mačiau tik vieną jo aprangos variantą. Dabar rūbų daugiau nei aš turi. Mano įtakos čia tikrai nėra.
Labai susinervinu, kai einu aš pirkti kokių batų. Namo grįžtu tuščiomis ir susiparinus, o jis su krūva naujų drabužių, kurių jam visai nereikia (nes jei man nuolat kala į galvą, kad nereikia, vadinasi ir jam nereikia).
O dabar mergaitiški pamąstymai? Kodėl vakarinėse vizijose (išverčiu suprantamiau – kai vakare galvoju kaip rėdytis ryt), aš sugalvoju gražius variantus. O ryte pasirenku patogų? Aš tai nesuprantu. Net išsilyginu vakare, kokį sijoną, o darbe atsidūriu su džinsais.
Iš vis man tie drabužiai atrodo kaip asmeninių kompleksų maskavimas. Aš neturiu poreikio pirkti. Tačiau pirkdama turiu vilties, kad jau su šitais džinsais pagaliau atrodysiu gražiai, jau šitie batai pavers mane karalaite. Na ir viskas būna kaip visada… Nei gražiai atrodau, nei karalaite tampu:).

O šiandien troleibuse pokalbis:
-Vakar ką nors uždavė per matieką?
-Nežinau, susikaupusi mezgiau šaliką tai negirdėjau.
-Eik tu? Kokiu raštu?
-Dvi geros, dvi blogos.

O laiško trečiojo nebus :)

Nes negavau atsakymo į antrąjį.
Bet šiandien noriu pašnekėti apie dovanas.
Taip, tas pačias. Kalėdines.
Na kaip ten bebūtų neišvengiamai artėja dovanų metas. Mes tai galime ignoruoti. Bet ar norime? Vistiek dovanojame arba su džiaugsmu, arba iš įsipareigojimo.
Mano situacija tokia, kad su artimiausiais žmonėmis susitarėme dovanoti, ką nors mielo ir nebrangaus. Kaip jau kas supras taip. Bet man kyla problemų kitoje vietoje.
Visų pirma man reikia nupirkti dovaną už 13.13LT. Su tą sumą įrodančiais čekiais. Čia toks mūsų chebrytės keitimasis dovanomis. Ką nupirkti neįsivaizduoju, nes sveriami saldainiai, arbatos ir panašūs dalykai, kurie gali padėt išsisukt atkrenta. Todėl, kad tai nepatiktų tam žmogui, kurį ištraukiau. Laukiu idėjų.
Dar labai noriu padovanot dovaną žmogui, kuris yra mano draugas. Bet ne toks kaip visi. Mūsų nesieja jokie sexualiniai santykiai ir net kažkas į ta pusę. Tačiau ir draugystės forma kažkokia keista. Labai neįprasta. Tarsi žaidimas kas ką… Arba tarsi karas, kuriame vienas kito dėka bandome pažinti savo silpnąsias vietas.  Ką padovanot? Vėlgi vyrams pliušinio žaisliuko neįkiši. Čia netinka ir knygos ir šiaip brangūs daiktai, nes gali nepriimti. Bet netinka ir niekas sentimentalaus, nes “gaučiau į galvą”. Žodžiu, neišsprendžiama… Laukiu patarimų.
Dar yra vienas žmogus, su kuriuo esu nepažįstama. Bendraujam tik per “Skype” arba laiškais. Jis kantriai klauso mano bėdų. Be to, jo laiškai super… Apie nieką, bet ne sentimentalūs ir labai įdomūs. Visada laukiu.  Kadangi jis nekenčia Kalėdų (jaučiu visi dizaineriai jų nekenčia kai padaro tūkstančius atvirukų ir kitų nesąmonių), aš pažadėjau jam ką nors padovanot. Na, kad ta šventė nebūtų labai bjauri. Siųsiu paštu dovaną. Ką padovanot žmogui, kurio nepažįsti, nežinai jo pomėgių? Ir dar, kad siuntinys nebūtų labai sunkus.
Man tikrai reikia idėjų. Ir, kad tai neuskurdintų visiškai, nes noriu jaust džiaugsmą dovanodama. Salomėja

Laiškas antrasis

Labas,
Ačiū už atsakymą į aną mano laišką. Prašai papasakoti daugiau apie šių dienų įvykius. Pamėginsiu, bet aš tau nemelavau. Nieko įdomaus nevyksta.
Vakar smarkiai lijo. Sušlapau kojas. Taigi, galiu tau pasakyt, kad batai, kurie prieš išpardavimą kainavo 600Lt (niekam nesakyk, kad aš tiek nemokėjau) tikrai nėra atsparūs drėgmei. Nepadeda net kiekvieną dieną naudojamas impregnantas. To pasekoje, šiandien ant mano kojų po porą kg sveriantys kerzai. Įsivaizduok, aplėkiau greitute pusę centro… Tai nuo tų kerzų beveik nebejaučiu kojų.
Buvau dailininkų parduotuvėje. Jėga kiek ten visokių dažų. Užsinorėjau traukt savo akrilą į dienos šviesą. Nuo tada kai atsikrausčiau į Vilnių dar nė karto nepiešiau. Pameni mano sienom laipiojančius katinus? Įtariu išlaikysiu tą raudonai žalią stilių.
Dabar toks metų laikas, kad iki traumos tik vienas žingsnis. Pavyzdžiui, aš nusiplojau nuo laiptų. Jie buvo tiesiog slidūs. Jau girdžiu kaip žvengi. Mano kolega irgi kikeno. Jokios užuojautos. O kritimas buvo tikrai skausmingas. Dar skausmingiau tai, kad jis neliko nepastebėtas. Tokius smūgius geriau išgyventi kai niekas nemato.
Darbe viskas kaip visada. Tik paveikslėliuose dominuoja kalėdiniai žaisliukai ir kepuraitės ant kiekvienos pusnuogės mergos galvos. Tipo tai traukia akį. Labai svarbu, kad žurnalo viršelis tiesiog rėktų Kalėdos Kalėdos… Lyg patys nežinotume.
Pastaruoju metu esu labai dygliuota. Mane stumtelėsi, gausi du stumtelėjimus atgal. Kartais vien už tai, kad man pasirodys jog stumtelėjai. Matyt toks laikotarpis. Panika, kad nespėsiu, apatija, neišsimiegojimas…
O tu pastebėjai kiek daug naujų žurnalų pastaruoju metu emė rastis? Mokslo populiarinimo, technologijų, moteriškų pliurpalų, investavimo, interjero… Kas čia per manija? Bet man nuo to tik geriau. Kuo jų daugiau, tuo daugiau potencialių darbo vietų.
Mėnesio pabaigoj baigsis mano T2 sutartis. Turbūt pratęsusi pirksiu LG Shine. Dar turi laiko mane atkalbėt. Tai turbūt tiek. Nebeprašyk manęs pasakoti, nes čia ne dienoraštis. Negaliu tau nuolat rašyt kur einu ir ką veikiu.

Kaip tau sekasi?