Trys žmonės. Vienas butelis vyno.
Trys žmonės. Antras butelis vyno.
Trys žmonės. Vienas klausimas: gal dar?
Vienas atsakymas. Gersiu jei ir jūs gersit.
Mano komentaras/klausimas. Kai žmogus sako, gersiu jei ir jūs gersit, vadinasi jis tikrai nori dar, bet taip pat nori nusimesti ir atsakomybę. Kitą rytą jis pasakys, kad kalti kiti.
Taigi. Trys žmonės. Trečias butelis vyno.
Šiandien aš dirbu. Na nežiūrėkit taip. Tikrai dirbu. Štai įsijungiau OpenOffice.org Writer ir Microsoft Virtual PC. Gal net parašysiu ką nors.
Ką skaitau. Dalis antra.
Tęsiu savo skaitomų blogų sąrašiuką. Sustojau ties tuo, kad užsiregistravau sistemoje blogas.lt . Pradėjusi pirmas savo rašliavas sulaukiau ir pirmų komentarų. O po to ir draugų. Gražus žodis, bet ar tinkamas? Pirmoji mane atradusi draugė buvo RedVel. Užklydau ir man patiko. Visų pirma raudona, nes juk būna raudona ir tos kitos spalvos :). Visų antra [garsas]. Visų trečia [linksmos istorijos] (o gal trečias ir antras atvirkščiai). Man patinka skaityt kaip žmonės bėdas išgyvena su šypsena, nuoširdžiai burnoja. Ir dar. RedVel yra užkrečiama. Ir šį teiginį supraskit kaip norit. 😛
Aktyviausia komentatorė, kol nepabėgau iš blogas.lt buvo Shiny. Na tai mano smalsumas ir pas ją nuvedė. Skaičiau. Patiko. Bet kai prasidėjo Dėdės Ūso nuotykių aprašymas į šį blogą užklysdavau vis dažniau. Kadangi rss prenumeratomis nesinaudoju, tai man labai norėjosi patikrinti ar nėra naujų įrašų. Dargi autorė kaip supratau į fiziką linkus, na o aš gi elektronikos inžinierė, tai kaip ir įdomu tikslią sielą (žinau žinau, pilna blogsfera rašančiu IT temom, kas irgi nelabai humanitariška) užmatyt.
Kur besisukiočiau, pas visus tarp draugų ar šiaip nuorodose užmatau Oni. Visur geriausi atsiliepimai, taigi kaip čia nepaskaičius. Taip ir tapau Žaliųjų Mansardų nuolatinė lankytoja. Oni man labai primena mane mokyklos laikais. Tik tai skirtumas tas, kad man gerai sekėsi lietuvių kalba ir mokytoja labai spaudė filologe tapti. Priešinausi iš visų jėgų ir vat… Vistiek darbas su rašymu susijęs. Tik su gramatika prasilenkiu, gerai, kad korektores turim. Oi, nukrypau nuo temos. Tai va, šio žalio blogo rašliavos įtraukia, prajuokina, primena, pamoko.
Bus daugiau.
Tai ką, brangsta viskas?
Šiandien nežinau.lt rašė apie kainų augimą. Blem, kokia tai aktuali tema. Vis galvojau ar yra kas nepabrangę, tai niekaip nesugalvojau. Na pirkdama alų vis dar telpu į du litus. Bet čia gal dėl to, kad man nepatinka populiariausios ir madingiausios rūšys, tokios kaip „Švyturio Ekstra“. Tiesa sakant, kadangi nemėgstu pieno ir jo produktų, o duonos valgau mažai, ilgai nepastebėjau kiek tos kainos kilo. Kol nesugalvojom pasigaminti lazaniją. Tam man reikalingas faršas. Jį perkame tik priešokiais ir tą, kuriam galioja kokia nors akcija. Kaina nešokiravo nes kaip tik ir buvo jautienos kiaulienos faršui nuolaidos. Lazanijos lakštai kainavo apie 6lt. O kadangi perkam sykį į pusę metų, tai tikrai nepastebėjau ar nepabrango.
O štai atėjus į sūrio skyrių mane ištiko lengvas šokas. Anksčiau niekad nepirkdavom sūrio produktų. Visai ne dėl kokių fobijų, kad ten š pridėta, ir t.t. Tiesiog tas daiktas nesilydo ir sukrenta kaip kokia bulvių košė pakaitintas. Žinau, kad tie produktai kainavo 10-12 Lt už Kg. Sūris pigiausias, „Saulės“ berods apie 14 Lt už Kg. Ir kai pamačiau, kad produktai kainuoja po 16, o sūrio už mažiau nei 18 Lt neįmanoma rasti, vos nenukritau. Gerai, kad lazaniją taip retai kept susiruošiam.
Aš dabar irgi taupau maisto sąskaita. Beveik nebevalgau pietų. Nes negaliu sau leist per dieną išleist 10 ir daugiau litų. Ir negaliu džiaugtis tais atlikusiais 50 Lt nuo nevalgymo, nes jie keliauja ne į kokios knygos ar tušo, ar spektaklio sąskaitą, o tiesiai į mokesčių skrynelę. Nevalgyt aš galiu, bet elektros tai neatsisakysiu, nes be jos mano kompas veikia tik pusvalandį (žinau, reik bateriją keist, bet ai…).
O kai ateina sąskaita už šildymą, tenka prisėsti. Ir tiek mokant norėtųsi, kad nereiktų su vilnonėm kojinėm, po vilnone antklode sėdėt ir rankutes ant notebooko šildytis (o ką? Židinio tai neturiu).
Va kas man keisčiausia. Už tam tikrą sumą pinigų mes gauname visko mažiau. Taip? Bet-o-tačiau… Aš vienoj srityje už tam tikrą pinigų sumą gaunu daugiau. Darbe lygiai lygiai trečdaliu padaugėjo darbo, o atlygis liko tas pats. :))))))))))))))))
Ką skaitau. Pirma dalis.
Aš nesu tikra, kad žinau kas yra blogas. Bet puikiai žinau kada su tuo susidūriau. Tada, kai į mūsų vaikų darželį priėmė Laurą. Kolega pasakė „pas mus redaktore dirbti ateis Laura, o jos blogą galima paskaityti adresu www.novum.lt“. Na turit suprasti, kad smalsumas yra tokis dalykas, kad jo nesuvaldysi. 😛 Todėl visa redakcija sulindo į naršykles. Būtent iš blogo sužinojau, kad mano nauja kolegė skaito knygas, turi katiną ir t.t. Tas džiugino, nes reiškė, kad yra bendrų dalykų. Ir dabar Lauros blogas mano skaitomiausias. Todėl, kad žinau kai kuriuos įvykius, kuriuos ji aprašo (kai kur net pati dalyvavau). Todėl, kad mes buvom apsikeitę daugeliu knygų, apie kurias ji papasakoja. Laura sėdi gana nedėkingoje vietoje, todėl kartais pamatau, kad jau tuojaus gims naujas blogo įrašas. 🙂 Tada jau negaliu nepaspausti mygtuko F5 naršyklėje. 🙂
Nepyk, Laura, kad aš taip atvirai. Sakyk jei ką – koreguosiu ir trinsiu :). Bet nuo novum.lt prasidėjo mano pažintis su blogais.
Į kitą tinklaraštį mane taip pat nuvedė nuoroda iš Lauros blogo. Tai garsusis ir populiarusis nežinau.lt . Skaičiau ir skaitau nes įdomu, nes iš „Blogoramos“ veda daug kelių į naudingus skaitalus. Tiesa, man mieliausi asmeniniai tinklaraščiai. Bet ir teminiuose randu ką veikti. O siuntinukai, apskritai labai daug naudos davė ir išgelbėjo darbe.
Tada pagalvojau ir aš pradėsiu nusišnekėti viešai. Ir sistemoje blogas.lt, komentarų dėka atradau tikrai labai įdomių dienoraščių.
Bet apie juos pratęsiu kitose dalyse. Aprašysiu nuosekliai, pagal atradimų kelią :))).
Geriausias! Geriausias?
Šneku vis dar apie tą patį. Apie bandymą eiti su banda, arba išsiskirti. Važiuoju šiandien autobusu. Kartu važiuoja du gana solidūs dėdės (kostiumai, paltukai, dokumentų portfeliukai, juk gana solidu, ar ne?). Vienas jų pašneka telefonu ir kaip suprantu, išsikrauna baterija. Taigi pokalbis:
-Velnias, laikas jau naują telefą pirkt. Galvojau pratempsiu dar iki kovo, tada darbe duotų, bet nieko nebus.
– O tai kokį pirksi.?
– Ai nežinau, reikia gero. Tai jaučiu nepagailėsiu pinigų ir nusipirksiu geriausią. Jaučiu „Nokia“, vistiek gi geriausios.
-Kokia „Nokia“, gal …. (pasakė kažkokį modelį).
-Žinok nežiūrėjau dar. Tai kokį nors patį geriausią.
Vat važiuoju toliau. Galvoju, blemba, Salomėja, turėjai jau 11 telefonų. Ir nė sykio negalvojai, kad pirksiu geriausią. Man reikėjo iš pradžių, kad būtų žadintuvas, po to, kad vidinė atmintis sms’ams ir telefonams. Dar vėliau jau norėjau, kad polifonines melodijas grotų. Po to man prireikė, kad spalvotas ekranas būtų ir bent truputis vidinės atminties visokiems paveikslėliams. Po to pagalvojau, kad faina turėt mobilkę su fotiku ir svarbiausia internetu. Vėliau prie senų norų prisidėjo atminties kortelės poreikis, kad muzikos galėčiau klausyt. Visada norėjau naujo telefono dėl kažko, o ne dėl to, kad jis GERIAUSIAS. Juk tai tokia reliatyvi sąvoka. Geriausias kur? Tarp vaikų pasisakančių forumuose? Tarp kolegų? Gal geriausias tame salone, kuriame pirks? Svarbu geriausias ir taškas.
Išsiskirti ar susilieti su minia?
Yra toks žodis mada. Labai daug merginu (ir ne tik) ja bando sekti. Įvairiuose forumuose dažnai matau klausimus apie tai ar madingas tas ar kitas dalykas. Pvz., “turiu tokį ir tokį sijoną. Man jis labai patinka, ar galiu eiti į gatvę? nenukrypsiu labai nuo mados?”. Bet ar neslypi atsakymas žodžiuose, kad sijonas labai patinka?
Man asmeniškai patinka ryškios spalvos. Gal todėl neturiu nė vieno juodo rūbo (pėdkelnės nesiskaito?). O juodus batus paskutinį kartą turėjau pirmame kurse. Vaikštau dažniausiai ryški. Mano garderobe dominuoja raudona ir žalia spalvos. Net vakar nusipirkau žalius batus (nes raudonų jau turiu). Tačiau neseniai man pasakė pastabą, kad turiu stengtis pritapti prie aplinkos, o ne išsiskirti. Sakė esu kitokia, tai matosi, o kitokių žmonės bijo. Sakė į mane žiūrės rimtai dideli žmonės tik tada kai atrodysiu rimtai ir taip kaip visi. WTF? Bet man patinka būti ryškiai. Juk neblaškau dėmesio lakstydama su mini sijonu, nuoga bamba ar raudonais plaukais (tiesa ryškius ryškius turėjau kai buvau pirmų kursų studentė, bet raudona labai alina plaukus). Nesirengiu reklaminių spalvų rūbais, nesipuošių plasmasiniais papuošalais. Tiesa plaukai mane irgi daro išskirtine. Jų daug, jie garbanoti, jie gyvena savo atskirą gyvenimą.
Papuošalai irgi man patinka kitokie. Todėl pas mane jie arba vienetiniai. Nes pilna auksarankių forumuose, kurios pagamina ką tik nori. Arba labai pigūs ir atrasti kokioje “Maximoje”, kur kitiems ne lygis tokius daiktus pirkti.
Ar seku mada? Ir taip ir ne. Nepasiduodu madai ką nors mesti (rūkyti, gerti, nesakyti rytoj…). O kalbant apie drabužius, tai remiuosi principu – gražu – imu. Neturiu daugybės tikrai madingų dalykų. Ir niekaip nesuprantu, kodėl gyvybės klausimu tampa, turėt Nokia su Ežiu, valgyt tik visokiuose Čili ir Mambo, nors pilna gerų vietelių ir be jų. Nesuprantu tos mados prie visko gerti Cola. Nešioti džinsus tik sukištus į batus (vienu atveju nesusijusiu su mada ir aš taip darau). Ir dar daug labai madingų dalykėlių nesuprantu. Man patinka kai, kai kurie madingi dalykėliai, bet netinka. Ar turėčiau į tai spjauti kaip kai, kurios ir vistiek madinga būti?
Man įdomu kuo išsiskiria žmonės. Aš rengdamasi ryškiai nesijaučiu išsiskirianti. Man tiesiog nepatinka visų mėgiamos spalvos ir tiek. Aš labiau išsiskiriu amžinu pesimizmu (gal visgi verta susimąstyt apie tą juoda spalva), bambėjimu:). Šefas sakė gaučiau oskarą savigraužos ir pesimizmo apdovanojimuose. Savo sugebėjimu nuoširdžiai ginti nuomonę net jei esu viena prieš visus. Bet tik tada kai tai mano nuomonė.
Kuo jūs išsikiriate.? Drabužiais? Požiūriu? Akių spindesiu? Esate madingi? Čia retoriniai klausimai. Galit neatsakyti. Visa tai parašiusi raštu aš labiau pažįstu save.
Sau
Pastaruoju metu mano nematomas draugas įsiaisiautėjo kaip reikalas. Jam užėjo noras diskutuoti. Ir užveda jis tokias temas, kad nebeturiu ką atsakyti. Klausia manęs ką veiskiu po pusmečio. Po to išsityčioja, kad aš negaliu atsakyti. Atseit, gi paprastas klausimas, ne apie dešimtmetį. Atsakau, jam kad nežinau. Dirbsiu turbūt. Greičiausiai ir čia, ir gal būt prie numatomo projekto internete. Po pusmečio baigsis nuomos sutartis, tai turbūt verksiu dėl apgailėtinos pasiūlos ir baisių kainų. Savo būstą juk be šansų įsigyt. Ir juokiasi jis. Išvadina skysta. Sako, kad ne į tai koncentruojuosi. Sako, kad žmogus tinkamai suplanavęs siekius gauna ko nori. O aš noriu pabūt 5 minutes pasyvi. Negalvot apie deadlinus, apie tai, kad man keista pirmą dieną dirbt su “Vista” (išskyrė naują kompą darbe:) dabar esu vistuota), apie tai kad noriu namo, nes manęs laukia nebaigta knyga. O šiaip nenoriu nieko galvot. Žiūrėt į žodį niekiviskmėjinėjimas ir tiek…
Noriu Saulės. Kambariokė siūlo eit į soliariumą. Bet kad aš kažkaip prieš juos. Bet… o gal? Noriu poilsio, bet argi nebuvo ką tik 4+4 dienos išeiginių Kalėdų ir naujako proga? Noriu dovanų. Kažko tokio kas priverstų šypsotis. Na bent porą kartų.
Vakar laikiau taurę vyno ir mąsčiau, kad man užėjo vyno raudonumo minčių periodas. Dzingt..
Paprastai jos būna skaisčiai raudonos.
Mano nematomas draugas įsisiautėjo.
Jo manymu per daug nusileidžiu kitiems. Nemoku sakyt ne. Barasi labiau dėl to, kad graužiuosi po to.
Jis teisus. Juk pati visada sau kalu į galvą, kad nesigailėčiau to ką darau, o tik to ko nedarau.
Aš noriu miegoti, pavargstu, o jis tąso mane už plaukų. Neleidžia užmigti naktį.
Žaidimas "Todėl-bet"
Mano skaitomos knygos herojai laikui pramušti žaisdavo žodinį žaidimą “Todėl-bet”. Pirmasis žaidėjas žaidimą pasako sakinį, o kitas pratęsia pradėdamas nuo “bet”. Po to eina “todėl” ir taip toliau.
Pvz., Turėjo mergina katę
Bet katė susirgo.
Todėl nunešė ją pas veterinarą.
Bet šiam labiau patiko mergina nei rūpėjo katė.
Todėl jis pakvietė į pasimatyma.
Bet mergina atsisakė.
Todėl jis supyko ir atsisakė gydyt katę.
Bet ji nepasidavė.
Todėl….
Vakar šiek tiek pablevyzgojom ta tema, tai visai nerealiai kartais tos “todėl-bet” istorijos nusivažiuoja. Manau smagu būtų žaisti kelionėje, kai kraštovaizdžius nusibosta tyrinėt.
Jei kas nori pamėgint gali pradėt istoriją komentaru.
Nuotaika. Nuotrauka. Pabambėjimai.
Pabėgimas pusvalandžiu anksčiau iš darbo.
Pasivaikščiojimas namo, aplenkiant kamščius.
Torto gabalėlis su raudona arbata.
Išsitrynimas itin kvapniu pasiflorų kūno kremu.
Smilkalo uždegimas.
Laiškų rašymas draugams.
Nauja knyga.
“Paskutinių Brėmeno muzikantų” dainų niuniavimas.
Sąmoningas rytinis pramiegojimas.
Smagaus žurnalo įsigyjimas.
Rytinė kava.
Rytinis dėmesys murkiančiai katei.
Tuo bandau pakelti sau nuotaiką nuo vakar vakaro. Lovos pašokinėjimui taip ir neradau:).
(nuotraukoje Kitė aiškina Pinkei, ka čia jos lova ir jai vienai maža vietos)
Kodėl kai tik susikaupiu darbui, man kas nors trukdo? Pvz., noriu aprašyti “Google Desktop”, bet turiu laukt, kol ji suindeksuos failus…
Noriu aprašyt “InfraRecorder” pasirodo, neturiu tuščio CD (rasiu paieškojus pas ką nors, bet trukdosi gi…). Ir taip toliau…
Noras. Lova. Kur?
Labai labai noriu pašokinėt ant tokios lovos, kur būdavo barakuose ar ligoninėse. Na tokios metalinės. Žiauriai noriu. Gal tai kaip nors išsklaidytų pastaruoju metu užplūdusį liūdesį ir nerimą? Siaučia mano viduje demonai. Negaliu sutramdyt. Net raudonas sijonas ir koralų karoliai nepadėjo.
Kur rasti tokią lovą šią minutę? Dabar? Nes po to jau bus vėlu… Iliuzija išsisklaidys.