Norėti norėti. Imti ir turėti

Kartais galvoju ar ne per daug pižonska merga esu? Prieš pusmetį atradusi galimybę laisvai norėti – ja naudojuosi. Ir puikiausiai žinau, kad norai išsipildo. Todėl su jais reikia atsargiai.
Vos kelioms dienoms iki naujų telikus, aš rašiau kaip noriu. Nuoširdžiai, atvirai, tiesiai. Ir gavau galimybę tuos norus išpildyti. Ir pasigriebiau ją. Laikau. Nepaleisiu.

Bet būna ir tokių paprastų paprastų noriukų. Visai ne moralinių. Visai materialistinių. Katruos regis tik imi ir išsipildai. Taip ant mano peties atsirado tatoo. Taip aš gavau svajonių rankinę. Taip tuose namuose, kuriuose gyvenu, kaupiasi kalnai knygų.

Ir tas amžinas noras susijęs su gyvenama vieta. Ne su noru turėti namus. Ne ne, aš čigonė. Aš benamė. Man reikia laisvės. Man namai yra tie, kur aš grįžtu nakvoti. Mano norai yra susiję su vieta. Prie kurios stengiuosi priartėti. Iš pradžių per vieną dieną apsisprendusi aš atsiradau Vilniuje. Dabar visaip stengiuosi apsigyventi konkrečioje jo vietoje. Ir regis teks kraustytis per du (ar daugiau) kartus. Žingsnelis arčiau. Tada dar žingsnelis. Ir dar. O gal ryt atsiras stebuklingas skelbimas ir pavyks sutaupyti vieną žingsnį. Už tai ir išgerkim.

Ta noro galia.

Mielas mažasis auksinis mano vienatvės butuk, morališkai aplaistytas alumi bei vynu ir fiziškai sulietas ašarų kibirais, jau greitai galėsi glausti naujus šeimininkus.

2 thoughts on “Norėti norėti. Imti ir turėti”

Leave a Reply

Your email address will not be published.