Sakau, kad reikia pasiruošti medžiagos metiniams naujametinias įrašams. Kada ką ir kaip :). Istorija.
Tai? Kuo?
Truputį darbu.
Truputį motociklais.
Ir kurį laiką nori nenori teko gyventi vestuvėmis. Nes tai įvykis, kurį reikia suplanuot. Smagiausia ką išgirdau tą dieną, tai buvo mūsų liudininko žodžiai: ir kaip faina, kad niekas neverčia čia žaist visokių nesąmoningų žaidimų.
Tradiciškai buvo visokių nesusipratimų, kad ir dėl dress kodo (gi bloginau) ir viskas baigėsi gerai. Iš esmės vestuvės netapo sunkiu darbu ir paskolą kainavusia puota, kurioje visi kankinasi. Bandžiau mintyse sudėlioti kiek galėjo kainuoti mūsų šventė (suknelė, batai, kojinės, gėlės, švarkas, maistas, gėrimai, pareiškimai, žiedai…). Keturženklės toli gražu nesiekiam, bet štai numatytos kelionės tai jau dabar tirpina piniginių ir kortelių turinį.
Čia mano stebuklingieji krištoliniai bateliai ir pati geriausia puokštė. Jei karalaitė išvarė našlaitę žibučių parnešti, tai aš vestuvių rytą išsiunčiau jaunikį rugiagėlių ieškoti!
Nuostabieji puikieji žiedai:
Aha, tai įvyko. Ir štai pati paparaciškiausia tos dienos foto 🙂
Na, o čia dar vienas kitas kadras iš tikrosios fotosesijos.
Meilė nugali ir apokalipsę, ar kaip ten sakoma…