Labas,
nežinau, net kaip pradėti šitą laišką. Gal nuo to, gal nuo ano, gal nuo trečio. Neseniai, manęs klausė, kas tu? Kam čia aš vis rašau? Lyg gali būti neaišku, kad esi Tas, Kuriam Aš Rašau Laiškus (TKARL).
Žinai, kažkas nutiko laikui. Jis eina visai ne taip kaip turėtų. Atrodo visko nutinka tiek… Na regis tai truko kelias savaites, o pasirodo tik vieną savaitgalį…
Ir pasikartosiu. Kadaise sakiau, kad nieko aš nesuprantu. Betgi ir nebūtina man ką nors suprasti.
Klausi, ko gi jau čia nesuprantu? Na tarkim, kaip čia taip nutiko, kad kelis mėnesius viskas buvo blogai arba blogiau, o dabar ėmė ir tapo gerai. Gi čia ne mano stilius. Man regis net prie šukuosenos netinka tokie pokyčiai. Ai, bet darbe tai viskas ir toliau blogėja. Tai vis gal kažkoks stabilumas, ne?
Ir toliau mane puldinėja lochai. Tu nepatikėtum kokiu pajėgumu. Vakar skaitydama vieną rašliavą skype apsiverkiau iš juoko, ko pasekoje išsiterliojau akių tušu. Ir dar paspringau alum, iš ko darau išvadą, kad lochai pavojingi gyvybei. O po to dar vienas atsibudo. Tušą buvau jau nusivaliusi, o alų išgėrusi, todėl išgyvenau jau be didesnių nuostolių.
Ir vis dar stebiuosi bandos jausmo fenomenu. Žiū net patys protingiausi piliečiai pasiduoda ir liejasi į bandą. Ir užmaskuoja tai smalsumu. Aš čia ne, aš čia ne prie ko, aš taip nedarau, čia tik šiaip, na iš smalsumo… tik iš smalsumo, kad sužinot kaip kas veikia, kas čia gero ir bla bla. Tik smalsumas. Papasakokit bobutei. Jei tik rasite tokią, kuri klausys.
Dar supratau ką reiškia nebespėti skaityti. Nors įsigudrinu dar kažkaip. Taip pat žinau kas yra nuolatinio neišsimiegojimo būsena. O kaip gi, jei kėlimosi laikas savo vietoje, bet štai gulimosi tai pasislinko ohoho kur. Be to dar gi tas lyg šiol nepatirtas dalykas – laisvai norėti. Net ir beprotiškai nereikalingų dalykų (pėlės metalistės).
Va taip vat mielasis, TKARL, baigiu gi laišką ir persijungiu į darbinį tekstą. Iki
Salomėja