Kaip mes į Saremos salą motociklais važiavome

Hurray! Ir vėl gyvenime ištiko ištiktukas! O tai yra labai šauni kelionė į Saremą! Oi smagu buvo! Bet mums gi visada smagu. Primenu kitas keliones. Pasakojimas apie tai, kaip dviračiais Europą ėmėm yra čia. Apie tai, kaip mopedu sukom aplink Lietuvą skaitykite čia. Na, o automobilinė kelionė per Baltijos šalis yra aprašyta čia.

Kažkaip žiūriu, kad transporto priemonės nesikartoja :D. Kaip čia bus toliau? Apie techninę dalį, kaip visada žadėjo parašyti vyras. Tai aš galiu paminėti tik, kad keliavome 5 žmonės trimis motociklais. Nelįsdama giliau į modelius bei pavadinimus tik pasakysiu, kad motociklus gamino BMW, Honda ir Yamaha. Baisoka man buvo iš pradžių, nes mane labai neramina požiūris į motociklininkus “pats kaltas”. Pvz., jei motociklui užkiša iš šalutinio kelio, tai aplinkos akimis tai atrodo taip: “turbūt lėkė ant 150, būtų važiavęs ant 50, tai trys mašinos iš šalutinio būtų spėję išsukt”. Na, mes dažniausiai važiavom mažesniu greičiau nei leistinas. Grupinis keliavimas ir nešuliai :D

2015-07-02 17.59.07

 

Rimčiau sugedo tik BMW, bet ne taip, kad negalėtume tęsti kelionės. Išradingųjų klubas rado išeičių.

Pirmą dieną (ketvirtadienį) išjudėjome iš Vilniaus Latvijos link. Kol dar buvome kieme, vis dar turėjome abejonių, ar mūsų motociklas iš viso galės važiuoti taip apkrautas. Galėjo. Pasirinkome važiuoti per Biržus link Siguldos. Kol įveikėme atkarpą iki Panevėžio aš jau maniau, kad nukris užpakalis, nes oi oi kaip tirpsta jis ilgose kelionėse. Galėtų tuo pačiu ir riebalai tirpt.

Sieną kirtome laimingai, užvažiavome į pirmą kelionės žvyrkelį, kuriame keikiausi ir galvojau, kad niekur aš nebenoriu važiuoti. Čia taip baisu man buvo. Kaip žinia žvyrkelis toks bjaurus dalykėlis, kuriame mėto, kuriame nesaugu, nes nei tu, nei kažkas iš priešpriešių, nevažiuoji vien savo kelio krašteliu. Išgyvenom, vėliau žvyro buvo daug, mano vežėjas su kiekvienu kilometru jau įgaudavo kilometru daugiau patirties, aš atradau kur ir kaip laikytis, kad netrukdyčiau, todėl ėjosi vis lengviau, o tiesiog bijoti nusibodo. Bet čia tik ateitis. Tuo metu atrodė, kad prakeiksiu viso pasaulio žvyro kelius. Ir labai apsidžiaugiau, kad nakvynės vietos neteko ieškoti ilgai, pusvalandukas koks ir radom puikų upės skardį.

2015-07-02 21.30.25-01

2015-07-02 22.08.00-01

 

Ryte duoklę atidavėm vienam kitam turistiniam objektui. Siguldoje gražu. Taip pat gražu, kaip Biržuose, ar Druskininkuose, ar Trakuose. Tiesiog gražu, jei mėgsti puckimucki vieteles. Dvarelyje groja plokštelių muzika ir pardavinėjamas limonadas iš ąsočių.

2015-07-03 13.05.22-01

2015-07-03 13.43.57-01

 

Ir tą dieną buvo daug važiavimo, degalinių, degalinių interneto, sustojimų, kelio, dulkių, maudynių jūroje! Sustojom Latvijoje tokioje aikštelėje prie jūros. Kas važiuojat tuo baisiu keliu, tai turbūt žinote, yra pora didelių sustojimų netoli sienos su Estija. Šiaip jau labai įdomi vieta. Ok, persirengimo kabinų nesitikiu, nes ten turbūt keliautojai ne maudytis stoja, o ilsėtis. Į maudymkę įšokti galima ir paprašius, kad vyras palaikytų iškleistą miegmaišį. Tačiau, kas mane labai stebino, tokioje vietoje nėra jokio tualeto, jokios būdkės tokiems reikaliukams, todėl jei kartais sugalvosit, kad persirengti galima ir krūmeliuose, gal pagalvokit iš naujo. Šiaip, tiesiog dėl bendro estetinio savo jausmų saugumo.

Po to jau prasidėjo pati įdomiausia kelionės dalis – Estija. Antrą kartą mes ten važiuojame (kitomis vietomis) ir aš vis dar susižavėjusi ta šalimi. Labai jau man patinka estų jūra be smėliuko, keliukai pakrantėmis. Nerealiai!

2015-07-03 18.28.29-01

Tokių kelio+jūros vaizdų vėliau matėm daug, oi daug, ir nė akimirkos nenustojo žavėti! Man jūra visada yra kažkas tokio.

Vakarop ėmėm ieškoti nakvynės vietos. Šį kartą norėjom jūros kranto. Geriau tiesiog stovyklos, bet būtume ėmę ir kempingą. Iš bėdos. Žemėlapyje viliojusi jūra atvedė mus į įdomų kaimuką visai netoli Virtsu.
Sukom tokiais mažais keliukais, vienu metu galvojau, kad važiuojam per kažkieno kiemą, bet žiū – autobusų stotelės ženklas – gi čia tiesiog toks kelias. Neradom, kur sustoti, tad vaikinai nuėjo vietinių paklausti, gal kažkur yra gražus kempingas, ar stovyklavietė. Dvi moterys, vaikinas ir vaikai daug mojavo rankomis, aiškino ir pasakojo, kad taip taip, ten visai netoli, gal koks kilometras tiesiai, čia pat bus kempingas ar kažkas… Vyrai nusprendė imti ir važiuoti tuo “tiesiai”, ką čia, gi motociklai tai bekelės, o vietiniai nusprendė bėgti šalia ir rodyti kelią. Kelią, aha. Tas kelias tai paprasčiausia kadaise suarta pieva! Arimai arimėliai, pieva pievužėlė, kadagiai kadagėliai… Tiesus kelias, sakote? Kai ant motociklo po du žmones ir dar lagaminai, o mūsiškis dar ir su sulūžusiu amortizatoriumi? Kažkas paklausia, kad gal galime pasilikti čia… O estukai tik susižvalgo, palydi mus iki jūros, kur siekia jų žemė, pasako, kad galim kurtis čia, malkoms naudoti viską ką randam tinkamo, o jei nerandam, tai ateiti į namą ir pasiimti. Ką gi, mes turim vietą nakvynei! Jūra! Na, ok, ta jūra tai nejūriškai atrodė, nes visų pirma, krantas buvo pieva, visų antrą priėjimo prie vandens nėra, vien žolės, na siaurą akmenuotą įbridimą pasidarę. Visų trečia, tolumoje matosi iškyšulys vienoje pusėje ir sala kitoje, todėl tolimo horizonto tik siaura juostelė. Bet tai jūra. Kvapo, garsų, sūrumo… Niekas neatims! Man tai buvo savotiškas lūžio momentas, kai kelionė pradėjo nešti tik malonumą.

2015-07-04 08.58.17

2015-07-04 10.05.46

2015-07-03 22.39.35

 

O mano vyras iš vakaro išardė motociklą, tai ryte, vos pirmos žuvėdros ėmė klykti, puolė iš palapinės surinkinėti :) Išlendu, o ten iki alkūnių jau sulindęs.

2015-07-04 08.23.48

Tai ką, ėjau praustis. Gyvenimiška patirtis: kai gylio nėra, o reikia išsiplauti galvą – pasiimk stiklinę :). Kai miegi pievoje – erkių trauktuką.

O tadaaaaaa, tadam tadam ir keltas! O tai yra kelionės tikslas pasiekiamas rankute. Daug ten motociklininkų, visą juostą išskiria jiems.

2015-07-04 12.22.47-01

Saaremoje pirmiausiai aplankėme garsųjį meteorito ežerėlį. Sako, kad daugiau tokių Europoje nėra. Dar sako, kad gylis apie 22 metrus, o amžius apie 4000 metų.

11717267_919344991442615_626737351_n

Tada dar pažiūrėjom į vietinės sostinės pilį, stabtelėjom prie švyturiuko, patekome į policijos reidą (tikrino girtumą) ir atkeliavome į pietinį tašką, kur susiradome draugą Leibu.

2015-07-04 19.06.02

Leibu (nuotraukoje jis dešiniausiai) buvo bene įsimintiniausias kelionės personažas. Jis kartu ėjo gal gerą kilometrą pirmyn, po to atgal ir labai nuoširdžiai pasakojo savo gyvenimą. O gal apie vietovę. O gal sekė pasaką. Tiesiog, jis tai darė estiškai, bet labai nuoširdžiai. Net gera, va žmogus rado klausytojų :).

O, radau ir vieną bendrą nuotrauką!

2015-07-04 19.15.31

Pakeliui sutikom kosmonautų :)

11701134_971804679506475_1248428251127356220_n

Vakaras sparčiai artėjo. Naktį saloje tikrai ketinome praleisti kempinge, nes jau dušo norėjosi. Kaimuke sustojom prie informacinio žemėlapio. Atsipūsti. Pasitarti. Pagalvoti. Čia į aikštelę op, ir įvažiuoja vaikinukas su motocikliuku. “Nice bikes”, sako jis. O mes paklausiame, gal kartais jis žino, kur čia koks gražesnis kempingas? Tas pasitikslina ar ant jūros kranto? Ir tada jau užsidegęs vedžioja pirštu po žemėlapį, pasakoja, visas net dega. Išsirutulioja iki to, kad siūlo mums į labai labai gražią vietą važiuoti ir sutrumpinti kelią per “veeeeeryyyy nice road for your bikes”. Pasisiūlo palydėti. Važiuos pirmas, rodys kelią. Avantiūristai ima šitą planą ir kiekvienas kratydamasis per nelygų miško kelią (tikras ir nesumeluotas moto rodeo!), vengdamas šakų, duobių ir kitų kliūčių,  galvoje vartalioja žodžius “nice road for your bikes”. Galiausiai motociklai perbrenda upelį ir Jakobas (toks estuko vardas) išveda mus į nuostabią miško aikštelę ant jūros kranto. Kempingu net nekvepia, bet mes jau seniai supratę, kad karšto dušo nebus. Gavome net pasirinkti iš dviejų vietų. Viena buvo civilizuota, su židiniu, lauko baldais, tualetu ir malkomis, kita gi tik žvejukų naudojama. Aišku, ėmėm antrą.

Paplūdimys akmenuotas, labai tinka plokščių akmenų paieškoms ir “varlyčių” svaidymui.

2015-07-04 21.39.57-01

 

Pas estus net 11 valandą vakaro dar šviesu.

2015-07-04 22.15.19-01

Vakaro diskusijos vyko apie tai, ar dar galime sau leisti nuvažiuoti pamatyti skardžių. Laikas spaudžia, jei tik pirmadienį norim grįžti numatytu laiku, reikia kuo daugiau nuvažiuoti, reikia tada laiku pasigauti keltą, o ir degalai baigiasi. Tad metam mintį apie skardžius ir suplanuojame važiuoti degalų, o tada į keltą. Tačiau ryte, kuris, beje buvo šaltas ir lietingas, todėl teko traukti šiltąją amuniciją, mes visai netyčia randame niekur nežymėtą retrovą degalinę, kuri sutaupo mums laiko (nebereikia daryti lanksto dėl degalų) ir mes pamatome net ir skardžius. Plan maximum!

2015-07-05 09.47.43

Į keltą spėjome pačiu laiku, vos ne paskutinius įleido. Laimingai pasiekėme Latviją. Apturėjome 40km neeilinio žvyrkelio… Buvo žvyro prieš tai, buvo po to, bet tas buvo iššūkis nepatyrusiems žvyrinėtojams. Nerealiai vingiuotas, latviai net nesivargino tų visų S formos vingių nurodyti ženklais, bet jei jau koks ženkliukas stovi, tai žinok, posūkis bus neeilinis. Gerai, kad sekmadienio vakaras ir prasilenkėme tik su vienu malkų pakrautu mazu. O jūs įsivaizduojate, kaip atrodo motociklininkas 40km varęs žvyrkeliu? Ir kaip atrodo tas, kuris važiavo gale? Kelionės kolega sakė, kad tas kelias puikiai tinka krosams rengti. Kažkaip taip gaunasi, kad mes vakarais vis “dasimušinėdavome”. Nakvynės tikslas buvo ežeras, šalia, kurio pasirodo yra žiemos pramogų trasa. Kalneliai, keltuvai, sniego patrankos. Darbuotojas už pinigėlius leido pasistatyti palapines ir pasinaudoti dušu. Dušas! Civilizacija! Traktorius!

2015-07-05 22.19.19-01

Vakaras buvo jaukus, iš tiesų, kaip paskutinę dieną stovykloje. Juk mūsų nereali keliautojų kompanija nebuvo labai jau pažįstama, bet dabar tikiu, kad kelionių kartu dar bus.

Kitą dieną laimingai pasiekėme Vilnių ir kėlėme taurę šampano!

Iš pastebėjimų ir detalių.

Geriausi keliai yra Estijoje. Ten ir mandagiausi vairuotojai. Blogiausi keliai yra Latvijoje. Šį kelio ženklą jie turbūt ima urmu. Nemaloniausi vairuotojai yra Lietuvoje ir nuvažiavus keturženklį skaičių kilometrų tai labai puikiai pasijautė paskutinėse atkarpose.

Mes dviese išleidome apie 190 eurų, iš kurių apie 130 kainavo degalai, bei po 9 eu palikom už kelto bilietus. Labai moterišką įrašą apie itin optimizuotą kosmetikos krepšelį aš jau parašiau čia.

Maitinomės paprastai. Pietums sumuštiniai, vakarais virdavome bendrą makaronų ir konservų košę. Lepinomės ledais ir degalinių kava.

Aš net neabejoju, kad dar labai daug visko neparašiau. Laukiu kitų kelionių!

Update: apie tą pačią kelionę kitu kampu jau galite paskaityti čia!

O aš tikrai pamiršau daug visko papasakoti. Ir apie laužo užkūrimus, ir apie pigesni kurą, ir… Buvo gerai :)

5 thoughts on “Kaip mes į Saremos salą motociklais važiavome”

  1. Puikiai rašote, įdomiai gyvenate. Ačiū, maloniai susiskaitė!
    Santarvės vedybiniame gyvenime!

    Ech, daugiau tokių žmonių ant šio svieto būtų..

Leave a Reply

Your email address will not be published.