Labas,
Seniai nerašiau. Nepyk, tavo atsakymas badė akis. O ką aš galėjau parašyt? Labas, man viskas gerai? Ir pasitenkintum tuo? Patikėtum? Juk žmonėms niekada nebūna viskas gerai. Tai va, kai tik sulaukiau blogio, įvykių apie kuriuos galiu paburbėti, tai ir rašau tau laišką.
Pirmas paburbėjimas tai oras. Žinai, kad pas mus nuolat sninga? Na tai kas, pati sau sakau. Manęs neerzintų tas sniegas, jei būtų sau ant žemės ramiai. Tai, ne… Krenta. Šlapina plaukus, po to jie veliasi, o man ir nebereikia įrodinėt, kad aš ragana.
O. Apie raganas. Sakiau tau, kad mano mama būrėja? Ką buria, tas išsipildo. Cha. Visi netiki. Sėdi. Šaiposi. O po to… Jo majo… Viskas išsipildo. Velykų proga pasibūriau. Ir vėl, kažkur šalia manęs klastinga moteris, kurios reikia pasisaugot ir ne duok die neįsivelt į jokį ginčą, kur ji dalyvaus. Stebiu dabar akis išpūtus, laukiu ginčų nuo kurių bėgsiu. Bet viskas baigsis gerai.
Na, kad sudaužiau kompą, tai ištrimitavau visam pasauliui, jau po penkių minučių. Baigiu patikėt, kad išeis į gerą. Turėsiu ryt po ryt raudoną Dell. O būčiau save įtikinėjus, kad dar galiu pakentėt, kad gal vasarą… O gal bet jeigu tačiau… O čia brinkt, trinkt ir viskas išsisprendė.
Neįsivaizduoji kokia savikanka užsiėmėme pirmą Velykų dieną. Prie stalo, nuo ryto žiūrėjom visą TV3 šventinę programą (nes TV3 geriausiai telikas rodo). Be pertraukų. Tiesa, aš dar įsigudrinau Harį perskaityt. Nukniaukiau, kai brolis trumpam išėjo ir nebepaleidau pusdienį.
O penktadienį pas mus vakarėlis. Pažiūrėsime ar tik mūsų tamsusis kambarėlis guminis (kiek grūdi – tiek telpa), ar ir butas. Nes žmonių neprognozuojamas skaičius nusimato.
Žinai, vakar 23 val. sumaniau, kad noriu piešti. Šiek tiek pasilaužiusi, atsidariau dažus. Sakyčiau įtrečdalėjau eilinį raudonai žalią (o gal atvirkščiai) katinų paveikslą. Ateisi į svečius – pamatysi:).
Žiūrėk, kiek visko tau pripasakojau. Turbūt ir skaityt nusibodo. Ate.
S. Salomėja
P.S. Geriau toks, kuris gražus ir tai žino? Ar toks, kur gražus, bet durnas?

Labas,
Seniai nerašiau. Nepyk, tavo atsakymas badė akis. O ką aš galėjau parašyt? Labas, man viskas gerai? Ir pasitenkintum tuo? Patikėtum? Juk žmonėms niekada nebūna viskas gerai. Tai va, kai tik sulaukiau blogio, įvykių apie kuriuos galiu paburbėti, tai ir rašau tau laišką.
Pirmas paburbėjimas tai oras. Žinai, kad pas mus nuolat sninga? Na tai kas, pati sau sakau. Manęs neerzintų tas sniegas, jei būtų sau ant žemės ramiai. Tai, ne… Krenta. Šlapina plaukus, po to jie veliasi, o man ir nebereikia įrodinėt, kad aš ragana.
O. Apie raganas. Sakiau tau, kad mano mama būrėja? Ką buria, tas išsipildo. Cha. Visi netiki. Sėdi. Šaiposi. O po to… Jo majo… Viskas išsipildo. Velykų proga pasibūriau. Ir vėl, kažkur šalia manęs klastinga moteris, kurios reikia pasisaugot ir ne duok die neįsivelt į jokį ginčą, kur ji dalyvaus. Stebiu dabar akis išpūtus, laukiu ginčų nuo kurių bėgsiu. Bet viskas baigsis gerai.
Na, kad sudaužiau kompą, tai ištrimitavau visam pasauliui, jau po penkių minučių. Baigiu patikėt, kad išeis į gerą. Turėsiu ryt po ryt raudoną Dell. O būčiau save įtikinėjus, kad dar galiu pakentėt, kad gal vasarą… O gal bet jeigu tačiau… O čia brinkt, trinkt ir viskas išsisprendė.
Neįsivaizduoji kokia savikanka užsiėmėme pirmą Velykų dieną. Prie stalo, nuo ryto žiūrėjom visą TV3 šventinę programą (nes TV3 geriausiai telikas rodo). Be pertraukų. Tiesa, aš dar įsigudrinau Harį perskaityt. Nukniaukiau, kai brolis trumpam išėjo ir nebepaleidau pusdienį.
O penktadienį pas mus vakarėlis. Pažiūrėsime ar tik mūsų tamsusis kambarėlis guminis (kiek grūdi – tiek telpa), ar ir butas. Nes žmonių neprognozuojamas skaičius nusimato.
Žinai, vakar 23 val. sumaniau, kad noriu piešti. Šiek tiek pasilaužiusi, atsidariau dažus. Sakyčiau įtrečdalėjau eilinį raudonai žalią (o gal atvirkščiai) katinų paveikslą. Ateisi į svečius – pamatysi:).
Žiūrėk, kiek visko tau pripasakojau. Turbūt ir skaityt nusibodo. Ate.
S. Salomėja
P.S. Geriau toks, kuris gražus ir tai žino? Ar toks, kur gražus, bet durnas?