Déjà vu koks apėmė

Šiame įraše daug kalbėsiu apie knygą Catherine Sanderson “Mažoji anglė Paryžiuje” ir atskleisiu jos turinį, tad jei neskaitėte, ketinate tą daryti, geriau šio teksto nebeskaitykite.

Tad štai, vakar perskaičiau šią knygą. Pavadinimas buvo girdėtas ir seniau, bet viršelis niekada nepatraukė bent pasidomėti turiniu iki naujausio leidimo, kurio veidas jau šiek tiek patrauklesnis. O patraukė mane tai, kad knyga apie realią blogerę ir tai jos tikra, ar šiek tiek pagražinta istorija.

Ir koks Déjà vu koks apėmė! Tarsi čia būtų rašoma apie mano supaprastintą gyvenimą. Supaprastintą nes aš nei Paryžiuje gyvenu, nei vaikų turiu. O bet vistiek. Gyvena mergina sėslų gyvenimą – namai auklė darbas auklė namai. Rutina tiek kankina, kad nors stauk. Partneris yra, bet beveik nematomas. Nei jai įdomu ką jis veikia, nei jam. Dargi po 7 metų jis vis dar jos neveda, nes bijo įsipareigot, tingi, tas žingsnis per daug svarbus. Taip jie nuobodžiai ir leidžia savo kasdienybę.

Aš pamenu buvau ištekėjusi, bet darbas namai namai darbas sukosi pilnu ritmu. Santuokos perspektyvos jau buvo miglotos, nes gyvenome nuomojame bute kartu su bučioke ir tai atrodė gerai, o didžiausia svajonė atrodė nusipirkti butą miegamajame rajone. Nors aš visada norėjau gyventi senamiestyje arba lofte. Kam tai įdomu, ko norėčiau, kuo nuobodžiau tuo normaliau. Tuo metu pamenu prasidėjo blogų mada, tai yra ji atėjo masiškai ir į Lietuvą. Pradėjau rašyti Niekiviskmėjinėjimus. O knygos autorė pradėjo rašyti “Mažoji anglė”. Mano blogas po truputį sulaukė skaitytojų, nes buvo ne kartą paminėtas mūsų garsiojoje Blogoramoje. Mažoji anglė gi tapo populiari po paminėjimo laikraštyje. Vis dar tas deja vu, nes tiek aš, tiek ji, savo bloguose išliedavom kasdienybę. Apie viską po truputį, nuoskaudos ir džiaugsmai, burnojimas ant darbo, pirkiniai, pastebėjimai. Skaitytojų komentarai, blogų statistika… Visa tai buvo taip svarbu ir kėlė pasitikėjimą.

Atrodo, kad na ir kas? Šimtai moterų rašo blogus. Bet vistiek negalėjau nustoti lyginti su savimi to, kad nei mano vyras, nei jos vaiko tėvas neskaitė mūsų tinklaraščių. Neįdomu, nėra laiko. Katerina juokavo jam, kad jei susirastų meilužį ir parašytų apie tai bloge, tai jis vistiek paskutinis sužinotų. Cha! Bet beveik taip ir buvo. Galėjau rašyti bet ką. Mano kolegos, skaitytojai, draugai – visi pastebėjo, kad kažkas vyksta ir keičiasi, tik sutuoktinis – ne.

Po to gi Mažoji Anglė susipažino su kitu vyru, susipažinau ir aš. Abiem atvejais tai buvo ne kiek didžioji meilė, bet susižavėjimo blykstelėjimas ir katalizatorius – mano gyvenimas blogas, noriu pakeisti. Tiesa Katerina ten buvo įklimpusi labiau, bet pats skyrybų procesas buvo graudžiai panašus. Dargi labai panaši mintis, kad iki skyrybų bloge buvo galima rašyti viską ką galvoji, bet po to pasidaro taip, kad artimi ir tau labai svarbūs žmonės skaito blogą ir pradedi bijoti ką nors ne taip pasakyti, net taip parašyti, užbėgti už akių, kritikuoti. Per daug renki žodžius, galiausiai pasidaro nebe taip nuoširdu, nebe taip įdomu. Pradedi vengti skaudžių temų ir įrašų tik mažėja.

Šiaip blogo dėka atsirado draugų, tegu ir epizodinių, bet rašymas vistiek šiek tiek pakeitė gyvenimą.

Kaip jau sakiau, koks Déjà vu apėmė skaitant tą knygą ir toks ilgesys geriausiems blogo laikams…

Leave a Reply

Your email address will not be published.