Drebuliai

Labas,
apleidau tave, seniai nerašiau. Vis reikalai reikalai, tinguliai ir kiti velniai.
Šiandien vežėme sterilizuoti Etą. Seniai jau reikėjo. Bet vis arba pinigų nebuvo, arba jai morčius užeidavo ir reikdavo pralaukti, arba ruošdavomės kur važiuoti, o gi nepaliksi operuotos katės. Gavau čia netikėtai seną skolą tai ir prisiruošėm. Bet sąžinė graužia. Siaubas, kokie mes – žmonės – savanaudžiai egoistai. Prisidengiame kaukyte: taigi katinukas kankinasi, taigi jam bus geriau. Jeigu jau taip ir geriau būtų tai ir moterys eitų sterilizuotis pasigimdžiusios planuotą skaičių vaikų. Bet kažkodėl gi neina. O jei dar kas sumano priverstinai sterilizuoti (na kad ir JAV nelabai senų laikų istorija) tai rėkia apie teisių pažeidimus ir pan. O katinukė pagys ir nebekels MUMS rūpesčių.
Viena blogerė (vis pas ją noriu pakomentuoti, bet niekaip nerandu kaip tą padaryti, ak beraštė aš!) paskelbė akciją-iššūkį. Turiu savo asmeninį. Perskaityti bent vieną rusišką ir bent vieną anglišką knygą. Gal su rusiška pavyks? Kaip tik parsinešiau iš bibliotekos neperstoriausią Murakamį.
Beveik kas antrą dieną apsilankau pašte. Tai siuntinio atsiimti, tai išsiųsti… Dokumento jau ne visada prašo.
Ką tik laukėme picos. Ir vėl pristatinėtojas negalėjo rasti mūsų. Nors visada papasakojam kur pro kur ir kaip.
Šiandien tiek.
Salomėja

Enter title here

– Atspėk kas! – šaukia uždengęs man akis. Nematomas Draugas, kuris pas mane vis savarankiškesnis, todėl dar įdomesnis ir laukiamesnis.
Prigulęs greta pasakoja savo nuotykius ir aš truputėli pavydžiu jo įdegio ir šelmiško žvilgsnio.
– O man patinka – sako, – tavo trumpai kirpta šukuosena, plaukų spalva ir vis dar amžinas optimizmas. Patinka tavo suknelės ir tavo maivymaisi prieš veidrodį, juk viską matau.
Ir aš susikuklinusi šypsausi. Jei reikia naujo įsimylėjimo virpulio – puikus objektas galiu būti pati sau.
– Atleisk, – skamba griežtesnis Nematomo balsas – bet nesuprantu, kodėl tu nedrįsti imtis ir įgyvendinti visų savo planų. Kodėl vis užsisuki ratelyje pavadinimu
nežinaukursavedėti/
mannepatinkataipnoriukitaipbetnežinaukaip/
irniekasužmanenesugalvosirniekasnepadės.
Žinau žinau, mano mielas Nematomas Drauge. Aš pasistengsiu, aš sugalvosiu, mylėsiu, tikėsiu, džiaugsiuosi ir darysiu. Tuoj tuoj, ten kažkur žinai, kaip voratinklis ta mintis, ant veido prilipo, bet niekaip nesugraibai kur…
Ačiū, kad užsukai.

Laiškas rudeninis

labas,
pasismailinai pieštukus?
šiandien man truputį liūdna dėl to, kad nereikia eiti į mokslo įstaigą. Mieste visi tokie pakylėti ir šventiški, nors kažin ar nors vienas mokinukas pripažintų šią dieną džiugia.
Ir tai pirmoji rudens diena. Keista ši vasara buvo. Tarsi nė nebuvusi. Nieko tokio, ką galėčiau papasakoti grįžusi į mokyklą nenutiko. Maudytasi vieną kartą, sirgta vieną kartą, išvažiuota į miškus tris kartus. Pakeistas vienas darbas, atšvęsti du gimtadieniai, vis dar neužbaigtas remontas. Keista ta vasara buvo. Tiek visko norėjosi: ir jūros, ir žygių traukiniais, ir žygių dviračiais ir, ir! ir…
Bet ne ne, šis įrašas nėra liūdnas. Po langu auganti liepa tuojaus taps spalvinga. Tuojaus švęsime naujus gimtadienius, tuojaus organizuosime keliones, mylėsim, skaitysim, kursim, gaminsim.
Siųsim popierinius laiškus ir virsime muilus. Rašysime tekstus ir spalvinsime pasaulį ryškiaspalviais drabužiais.
Atėjo ruduo.
iki.
Salomėja

1541

Labas,
Ar kas pasikeitė nuo paskutinio mano laiško? Kaip pažiūrėsi. Žinai, kas yra saulės užtemimas? Mėnulis būna tokioje pozicijoje, kad dengia mūsų žvaigždę. Taigi, saulė neužtemsta, tiesiog kurį laiką jos nematome. Kažkas tokio vyksta ir su pasauliais. Jie persidengia. Tik tolimesni netampa nematomais. Jie visi sudaro visumą, kaip fotošopo sluoksniai. Įsikerti? Vyksta dalykai. Kruta kruta kruta, kaip sakė vienas Voneguto herojus.
O tuo metu… Padarėme atvirkščią veiksmą balkono stiklinimui – jį apnuoginome. Kaip g. močiutė sako, taigi matys visi jūsų kojas :). Jau tau sakiau, kad įstiklintas balkonas man tėra sandėliukas. Pas mus nestiklintas. Bet po statybų (ne, jos dar nesibaigė) irgi tapo sandėliuku. O ką, taigi iš gatvės nesimato, šiferis užstoja. Tai susitvarkėm chlamą. Jam geriau slėptis rūsyje. Nulupom tą šiferį. Privirinom aukštesnius turėklus, nudažėm. Ta proga susėdom ant žemės ir žiūrėdami kas kur važiuoja bei eina sutaršėm alaus.
Vėl nusprendžiau užsiimti raganystėmis su chna. Nes netenkina manęs pirktiniai dažai. Lorealis kainuoja dvigubai daugiau nei aš visą gyvenimą leidau dažams. Ir ką. Šūdas kažkoks. Vienintelė kompanija turinti reikalingą spalvą su dideliu BET. Taip jau nusiplauna, taip jau sausina… Todėl užmaišiau šiandien košę: chna, tirpinta citrinos rūgštis, raudona arbata, nemažai ciberžolės (nugvelbiau brangiausiojo prieskonius), ricinos aliejus ir abrikosų kauliukų aliejus. Po nakties užtepsiu marmalą ant galvos :), vat.
Kas dar mano fronte be to, kad nėra ką apsirengti ir apsiauti? Baigiasi ką skaityti :). Jau greitai nebebūsiu bedarbė. Prarasiu tą šventą statusą po dviejų metų, jau skaičiausi ilgalaike bedarbe. Vis dar noriu jūros. Dar noriu ledų, bet tingiu įsidėti. Tai ir viskas, ate.
Salomėja

Apie murakamiškumą

Iš pradžių žiūrėjom filmą, kurio metu vis pakartodavome, kad kažkoks murakamiškas, kad primena pasaulio galą ir t.t.
Tada aš sapnavau murakamiškus sapnus.
Tada aš pasvaigau, kad greičiau 1Q84 trečią dalį išleistų nes nebegaliu, kaip nekantru skaityti ir tos dvi lentynoje akis bado.
Dar seniau kalbėjome, kad keista, jog žmonės sako Murakamio knygos mistiškos. Nes nu gi visai ne. Štai jis tarkim rašo apie Žmogų Avį, o mes vakar mieste matėme Žmogų Arklį. Tikrai tikrai ir net ne paralelėse.

Ką Briedis Antradienis veikė per Jonines

Visai neseniai pasakojau, kad viename iš Salomėjos paralelinių pasaulių atsirado Briedis. Paaiškėjo, kad jis ir vardą turi. Tai Briedis Antradienis. Kol jis stovėjo viename Šv. Stepono gatvės balkone, kol aš sukau galvą, ką su Briedžiu daryti, Virgilija pasisiūlė paimti pas save. Aplink jos namą didelės pievos, už pusšimčio metrų pušynėlis. Pasitariau su brangiuoju ir su Antradieniu ir nusprendėme važiuoti.
Turime mes tokią mašiną, kurią paprastai vadiname audine. Į audinę viskas telpa. Tilpo ir Briedis. Sukišome jį ant galinės sėdynės. Ragai kyšojo per liuką, snukis per langą. Briedis Antradienis pažadėjo sąžiningai baubti visą kelią. O D. sako, kad gal reikia ragus kokiomis raudonomis vėliavėlėmis pažymėti. Vėliavėlių neradome, tai apsukome Kalėdų lemputėmis. Liepėm Briedžiu jei kas sustabdys sakyt, kad jis Kalėdų Rudolfas. Aš dar išreiškiau abejonę dėl to, kad Rudolfas buvo elnias, bet man visi sutartinai sakė, kad šiais laikais niekas jau nebežino, kur elnias, o kur briedis.
P. patarė prisikabinti priekabą su lentomis. Taip ir išriedėjom. Briedis Antradienis sąžiningai baubė. Kažkur magistralėje mus sustabdė kelių patruliai. Apžiūrėjo vežamas lentas, klausia kas čia. Atsakėm, kad subyrėjusios Kalėdų rogės. Vežam Rudolfą su likučiais į šiaurę. Patruliai palinkėjo gero kelio.
Briedis Antradienis puikiai laiką leidžia šalia Virgilijos namų.

Tai galėjau susapnuoti

-Laba diena, ar čia ponia Salomėja?
-Mmm, na taip.
-Skambinu jums iš Y knygyno. Jūs esate mūsų klientas, ar ne?
-Na nežinau, galbūt, esu kartą pirkusi knygą.
-Kiekvieną mėnesį ir kiekvieną metų sezoną mes organizuojame loterijas.
-Manęs nedomina.
-Jūs nesupratote, jums nereikia nieko daryti, jūs jau laimėjote didįjį vasaros prizą.
-Ir kas tai yra?
-Po vieną knygą iš kiekvienos mūsų knygyno kategorijos. Iš viso septynios knygos.
-O ir kokios?
-Na pavyzdžiui iš jaunimo kategorijos knyga apie robotų planetą. Dviems kyborgams gimė žmogus. O kas tai yra jie nežino. Žmogus, kuriam reikia maisto ir oro, ko robotų planetoje yra labai mažai, ir ten prasideda to žmogaus, tiksliau mergaitės nuotykiai.
-Mhm.
-Poeziją atstovauja Mukitakio knyga “Aitvarai”, dar viena detektyvinė knyga. Čia teks sekti laikraščio žinučių pėdomis ir išaiškinti nusikaltėlius. Tikrai labai puikus prizas.
-Aha ir viskas už dyką? Nieko nereikės mokėti, nei už pristatymą nei už dar kažką?
-Taip viskas už dyką. Jums dabar tereikia pasakyti, kad sutinkate gauti prizą. Matote, visi mūsų pokalbiai įrašinėjami ir jei žmogus nenori, mes negalime naudoti psichologinio spaudimo.
-Gerai, aš sutinku, jei nieko nereikės mokėti.
-Sutinkate gauti prizą?
-Taip, sutinku.
-Jūs gyvenate Švento Stepono gatvėje?
-Taip.
-Ar tiks jei kurjeris pristatys prizą šiandien tarp penktos ir šeštos?
-Taip, tiks.
-Tiesa, dar vienas niuansas.
-Taip?
-Šio prizo priedas yra briedis.
-Kas?
-Briedis. Stambus elninių šeimos žinduolis.
-Aš nenoriu jokio briedžio. Jis koks? Pliušinis, popierinis?
-Ne, pats tikriausias briedis.
-Man jo nereikia.
-Deja tai priedas prie prizo.
-Nu atsiprašau, kur aš tą jūsų briedį dėsiu?
-Bet kur, galite vestis į parką, jis nereiklus, ėda žolę. Tiesa dar turėsite pasirašyti, kad nenaudosite jo maistui. Tai retas, saugomas gyvūnas.
-Ne, aš nesutinku, nereikia man jokio briedžio. Aš gyvenu bute, kur aš jį kišiu?
-Jūs nebegalite nesutikti, jūs patvirtinote, kad sutinkate gauti prizą, o briedis yra priedas.
-Kai aš sutikau jūs nesakėte, kad prizas yra briedis.
-Briedis nėra prizas. Prizas yra knygos. Septynios. Briedis yra tik priedas.
-Ne aš nebenoriu tada jokių knygų.
-Jūs nebegalite atsisakyti, kurjeris atvažiuos po pietų.
-Galiu, nieko nepriimsiu.
-Taisyklės yra taisyklės, jūs sutikote ir šiandien gausite dovaną bei priedą.
-Eikit šikt.
Bet nesusapnavau. Taip tiesiog nutiko viename Salomėjos paraleliniame pasaulyje.

1469

Labas, Tas Kuriam Rašau Laiškus!
Kaip gi gyvuoji? Karščiai jau praėjo tai gali lengviau atsidūsti. Teisybę čia teta viename žurnale rašė, kad lietuviai nemoka elgtis, kai ~30 laipsnių karštis laikosi daugiau nei savaitę. Jie nemoka nei gerti pakankamai, nei dengtis galvą, nei tinkamai vėdintis… Teks išmokt :).
O savaitgalį buvome Ukmergėje. Žinai, kai aš sakau “mūsų kaime”, “taigi aš iš kaimo” ir pan., tai paprasčiausia nepikta saviironija. Nei aš manau, kad mūsuose yra ne kaimų, nei kad vienas kaimas didesnis už kitą. Tačiau didžiausioje Ukmergės “Maksimoje” pasijutau, kaip kalvarijų turguje. Rimtai. Visi lipa per galvą, stumdosi, griebia daiktus, šūkalioja. Fenomenalu, nes kokiame nors to paties miesto IKI taip nėra. Hm.
Dar viename žurnale skaičiau apie kažkokią moterukę. Perekšlę tokią. Vis interviu pareikšdavo, kad labai nori daug vaikų. Visai ne dėl to ji perekšlė. Dėl to ji tik moterytė norinti daug vaikų. Perekšlė ji man tapo dėl žodžių, kad nori tokio vyro, kuris galėtų sau leisti išlaikyti daug vaikų, na bent du. Va čia net springtelėjau. Na atsiprašau. Nesu feministė, bet man atrodo moteris planuodama vaikus turi susiskaičiuoti ar pajėgs viena juos auginti. Vyras su gerais finansais yra puiku nuostabu, bet jis visada gali gauti širdies smūgį nuo persidirbimo. Ir kas tada? Man regis teisingesnė mintis būtų “noriu daug vaikų, kai tik galėsiu jais pasirūpinti iš karto prisigimdysiu, ir kaip nuostabu būtų jei mano būsimo vyro lūkesčiai sutaptų ir džiaugtųsi vaikų darželiu namuose ir man padėtų ir rūpintųsi, kad šeimai nieko nepritrūktų”. Bet aš gal mažai suprantu apie pasaulį, tiesiog visada buvau mokoma pati savimi pasirūpinti ir kitiems padėti, ir pagalbos kuo mažiau prašyti.
O aną sykį ant mūsų laiptinės durų prikabino reklamą, atseit priemonė katėms/šunims nuo erkių ir blusų. Priemonė yra gintariniai karoliai. Atseit erkės bijo sakų kvapo, o įsielektrinusiame kailyje nesilaiko blusos. Taip jau ir matau erkutę, kuri verkdama spūdina iš miško, mol nes sakai jai smirda. O sesės lietuvaitės ilgakasės gali nesibaiminti laimo ligų, jei tik nepamirš močiutės karolių. Et. EkoDebilai vėl siaučia 🙂
O tu dažnai prisimeni žmones iš praeities? Buvusius bendradarbius, kurių net pavardės neatgamini, mylimuosius, suolo draugus, darželio lovos kaimynus?
Griebk bėgančią vasarą ir iki!
Salomėja

Ką daryti su blogais žmonėmis?

Na aš ne apie tuos, kurie žudo dėl malonumo ar plešia iš gryno godumo. Ne tuos, kurie prievartauja.
Apie tuos kitus, kurie nepritampa, kurie tiesiog blogi.
Ypač žinant aksiomą, kad žmonės nesikeičia. Nors ir bando. Nors tikisi, apgaudinėja save kol pavargsta ir kitus, kol turi noro.
Blogi žmonės nesuprantami visiems kitiems. Jie dažnai kliūna mokykloje, tampa apkalbų objektais darbe, neturi daug draugų. Jie kažkokie ciniški, jie nelabai gražūs. Jie blogi jau vien tuo, kad nemoka žerti itališkų komplimentų, visur, visada, dėl visko. Nemoka nutylėti jei kas nors nepatinka ir šypsotis įžeisti. Jie tiek kartų buvo nuskriausti, kad net menkiausios skriaudelės nebemoka atleisti. Jie savotiški skeptikai nepuolantys stačia galva. Jie jau net nebemoka rodyti fizinių švelnybių. Gi sakiau – blogi žmonės. Blogi ne piktumu, o tiesiog… Kaip koks pasaulio brokas. Kodėl taip griežtai? Nes kitiems su jais blogai. Blogi žmonės stengiasi šlietis prie panašių, deja su jais paprasčiausiai blogai. Blogi žmonės, keista, bet yra patiklūs ir naivūs. Jie patiki.
Blogi žmonės nėra pikti. Kartais jie tiesiog pasitraukia. Iškelta galva antispūdina į savo kampą. Kartais būna atstumti. Niekada dėl to nepyksta ir žino, kad tai dėl jų pačių.
Ką daryti su tokiais blogais žmonėmis? Izoliuoti mokyklose? Nebendrauti? Nekalbėti? Priversti susirasti darbus, kuriuose nereikia bendrauti su kitais? Įtikinti juos, kad gyventi vieniems būtų geriausia išeitis visiems kitiems? Visada priminti, kad jie yra blogi? Juk humanistai vaidinantys, kad visi žmonės yra lygūs tiesiog negyvena su tais blogaisiais.
O ką daryti kai tu pats esi blogas žmogus?

1425

Labas,
kaip mielos dienos? Bėga lekia?
Aš vis panašiai. Čiaudau garsiai, net išsigąstu aido :).
Treniruoklis dviratis veikia gerai. Minu, skaitau knygas, arba žiūriu per langą :).
Remontas einasi lėtai. Vis atrodo tas pats per tą patį, nieko nedarome nieko neveikiame. Bet vis užmetu akį į senas nuotraukas ir štai iš tokių dviejų prieš…


išgriovus tuos du prieš skyrusią sieną gaunasi lyg galo dar neužbaigtas po…

Žaidėme skirtingų storių, faktūrų ir spalvų laminatais. Tas tamsusis – su užrašais. Vyno dėžės atseit.
Ech laukiu, kol baigsime viską, kol dėsime grindjuostes, kol perdažinėsime virtuvės baldus, kol rasime raudoną sofą skelbimuose ar kur, kol iškuopsime balkoną, kol 🙂
Ai, o kaip tu gyveni?
Apči!
Salomėja