Niekiviskmėjinėjimai

-Laba diena, ar čia ponia Salomėja?
-Mmm, na taip.
-Skambinu jums iš Y knygyno. Jūs esate mūsų klientas, ar ne?
-Na nežinau, galbūt, esu kartą pirkusi knygą.
-Kiekvieną mėnesį ir kiekvieną metų sezoną mes organizuojame loterijas.
-Manęs nedomina.
-Jūs nesupratote, jums nereikia nieko daryti, jūs jau laimėjote didįjį vasaros prizą.
-Ir kas tai yra?
-Po vieną knygą iš kiekvienos mūsų knygyno kategorijos. Iš viso septynios knygos.
-O ir kokios?
-Na pavyzdžiui iš jaunimo kategorijos knyga apie robotų planetą. Dviems kyborgams gimė žmogus. O kas tai yra jie nežino. Žmogus, kuriam reikia maisto ir oro, ko robotų planetoje yra labai mažai, ir ten prasideda to žmogaus, tiksliau mergaitės nuotykiai.
-Mhm.
-Poeziją atstovauja Mukitakio knyga “Aitvarai”, dar viena detektyvinė knyga. Čia teks sekti laikraščio žinučių pėdomis ir išaiškinti nusikaltėlius. Tikrai labai puikus prizas.
-Aha ir viskas už dyką? Nieko nereikės mokėti, nei už pristatymą nei už dar kažką?
-Taip viskas už dyką. Jums dabar tereikia pasakyti, kad sutinkate gauti prizą. Matote, visi mūsų pokalbiai įrašinėjami ir jei žmogus nenori, mes negalime naudoti psichologinio spaudimo.
-Gerai, aš sutinku, jei nieko nereikės mokėti.
-Sutinkate gauti prizą?
-Taip, sutinku.
-Jūs gyvenate Švento Stepono gatvėje?
-Taip.
-Ar tiks jei kurjeris pristatys prizą šiandien tarp penktos ir šeštos?
-Taip, tiks.
-Tiesa, dar vienas niuansas.
-Taip?
-Šio prizo priedas yra briedis.
-Kas?
-Briedis. Stambus elninių šeimos žinduolis.
-Aš nenoriu jokio briedžio. Jis koks? Pliušinis, popierinis?
-Ne, pats tikriausias briedis.
-Man jo nereikia.
-Deja tai priedas prie prizo.
-Nu atsiprašau, kur aš tą jūsų briedį dėsiu?
-Bet kur, galite vestis į parką, jis nereiklus, ėda žolę. Tiesa dar turėsite pasirašyti, kad nenaudosite jo maistui. Tai retas, saugomas gyvūnas.
-Ne, aš nesutinku, nereikia man jokio briedžio. Aš gyvenu bute, kur aš jį kišiu?
-Jūs nebegalite nesutikti, jūs patvirtinote, kad sutinkate gauti prizą, o briedis yra priedas.
-Kai aš sutikau jūs nesakėte, kad prizas yra briedis.
-Briedis nėra prizas. Prizas yra knygos. Septynios. Briedis yra tik priedas.
-Ne aš nebenoriu tada jokių knygų.
-Jūs nebegalite atsisakyti, kurjeris atvažiuos po pietų.
-Galiu, nieko nepriimsiu.
-Taisyklės yra taisyklės, jūs sutikote ir šiandien gausite dovaną bei priedą.
-Eikit šikt.

Bet nesusapnavau. Taip tiesiog nutiko viename Salomėjos paraleliniame pasaulyje.

Labas, Tas Kuriam Rašau Laiškus!

Kaip gi gyvuoji? Karščiai jau praėjo tai gali lengviau atsidūsti. Teisybę čia teta viename žurnale rašė, kad lietuviai nemoka elgtis, kai ~30 laipsnių karštis laikosi daugiau nei savaitę. Jie nemoka nei gerti pakankamai, nei dengtis galvą, nei tinkamai vėdintis… Teks išmokt :).
O savaitgalį buvome Ukmergėje. Žinai, kai aš sakau “mūsų kaime”, “taigi aš iš kaimo” ir pan., tai paprasčiausia nepikta saviironija. Nei aš manau, kad mūsuose yra ne kaimų, nei kad vienas kaimas didesnis už kitą. Tačiau didžiausioje Ukmergės “Maksimoje” pasijutau, kaip kalvarijų turguje. Rimtai. Visi lipa per galvą, stumdosi, griebia daiktus, šūkalioja. Fenomenalu, nes kokiame nors to paties miesto IKI taip nėra. Hm.
Dar viename žurnale skaičiau apie kažkokią moterukę. Perekšlę tokią. Vis interviu pareikšdavo, kad labai nori daug vaikų. Visai ne dėl to ji perekšlė. Dėl to ji tik moterytė norinti daug vaikų. Perekšlė ji man tapo dėl žodžių, kad nori tokio vyro, kuris galėtų sau leisti išlaikyti daug vaikų, na bent du. Va čia net springtelėjau. Na atsiprašau. Nesu feministė, bet man atrodo moteris planuodama vaikus turi susiskaičiuoti ar pajėgs viena juos auginti. Vyras su gerais finansais yra puiku nuostabu, bet jis visada gali gauti širdies smūgį nuo persidirbimo. Ir kas tada? Man regis teisingesnė mintis būtų “noriu daug vaikų, kai tik galėsiu jais pasirūpinti iš karto prisigimdysiu, ir kaip nuostabu būtų jei mano būsimo vyro lūkesčiai sutaptų ir džiaugtųsi vaikų darželiu namuose ir man padėtų ir rūpintųsi, kad šeimai nieko nepritrūktų”. Bet aš gal mažai suprantu apie pasaulį, tiesiog visada buvau mokoma pati savimi pasirūpinti ir kitiems padėti, ir pagalbos kuo mažiau prašyti.
O aną sykį ant mūsų laiptinės durų prikabino reklamą, atseit priemonė katėms/šunims nuo erkių ir blusų. Priemonė yra gintariniai karoliai. Atseit erkės bijo sakų kvapo, o įsielektrinusiame kailyje nesilaiko blusos. Taip jau ir matau erkutę, kuri verkdama spūdina iš miško, mol nes sakai jai smirda. O sesės lietuvaitės ilgakasės gali nesibaiminti laimo ligų, jei tik nepamirš močiutės karolių. Et. EkoDebilai vėl siaučia :)
O tu dažnai prisimeni žmones iš praeities? Buvusius bendradarbius, kurių net pavardės neatgamini, mylimuosius, suolo draugus, darželio lovos kaimynus?
Griebk bėgančią vasarą ir iki!

Salomėja

Na aš ne apie tuos, kurie žudo dėl malonumo ar plešia iš gryno godumo. Ne tuos, kurie prievartauja.
Apie tuos kitus, kurie nepritampa, kurie tiesiog blogi.
Ypač žinant aksiomą, kad žmonės nesikeičia. Nors ir bando. Nors tikisi, apgaudinėja save kol pavargsta ir kitus, kol turi noro.
Blogi žmonės nesuprantami visiems kitiems. Jie dažnai kliūna mokykloje, tampa apkalbų objektais darbe, neturi daug draugų. Jie kažkokie ciniški, jie nelabai gražūs. Jie blogi jau vien tuo, kad nemoka žerti itališkų komplimentų, visur, visada, dėl visko. Nemoka nutylėti jei kas nors nepatinka ir šypsotis įžeisti. Jie tiek kartų buvo nuskriausti, kad net menkiausios skriaudelės nebemoka atleisti. Jie savotiški skeptikai nepuolantys stačia galva. Jie jau net nebemoka rodyti fizinių švelnybių. Gi sakiau – blogi žmonės. Blogi ne piktumu, o tiesiog… Kaip koks pasaulio brokas. Kodėl taip griežtai? Nes kitiems su jais blogai. Blogi žmonės stengiasi šlietis prie panašių, deja su jais paprasčiausiai blogai. Blogi žmonės, keista, bet yra patiklūs ir naivūs. Jie patiki.
Blogi žmonės nėra pikti. Kartais jie tiesiog pasitraukia. Iškelta galva antispūdina į savo kampą. Kartais būna atstumti. Niekada dėl to nepyksta ir žino, kad tai dėl jų pačių.
Ką daryti su tokiais blogais žmonėmis? Izoliuoti mokyklose? Nebendrauti? Nekalbėti? Priversti susirasti darbus, kuriuose nereikia bendrauti su kitais? Įtikinti juos, kad gyventi vieniems būtų geriausia išeitis visiems kitiems? Visada priminti, kad jie yra blogi? Juk humanistai vaidinantys, kad visi žmonės yra lygūs tiesiog negyvena su tais blogaisiais.
O ką daryti kai tu pats esi blogas žmogus?

Labas,
kaip mielos dienos? Bėga lekia?
Aš vis panašiai. Čiaudau garsiai, net išsigąstu aido :).
Treniruoklis dviratis veikia gerai. Minu, skaitau knygas, arba žiūriu per langą :).
Remontas einasi lėtai. Vis atrodo tas pats per tą patį, nieko nedarome nieko neveikiame. Bet vis užmetu akį į senas nuotraukas ir štai iš tokių dviejų prieš…


išgriovus tuos du prieš skyrusią sieną gaunasi lyg galo dar neužbaigtas po…

Žaidėme skirtingų storių, faktūrų ir spalvų laminatais. Tas tamsusis – su užrašais. Vyno dėžės atseit.
Ech laukiu, kol baigsime viską, kol dėsime grindjuostes, kol perdažinėsime virtuvės baldus, kol rasime raudoną sofą skelbimuose ar kur, kol iškuopsime balkoną, kol :)
Ai, o kaip tu gyveni?
Apči!

Salomėja

Labas,

ar jau mėgaujiesi pavasariu? Aš tai taip pat. Kas dieną tikrinu meteo.lt ir džiūgauju, kad dar ir ryt, ir poryt ir po poryt bus šilta. Jėga? O Kitutė kiekvieną rytą sąžiningai sulaukia kol atsikelsiu ir atsivilksiu į darbo vietą, tiksliau prie baro, ir sako: įleisk į balkoną. Ir aš įleidžiu.
Žinai, teisybę sako, kad prie gero greitai priprantama. Bet kita vertus… Eina sau kokiame urve mes seniau gyvenome. Čia atsikrausčius sunku buvo ryte miegoti, kaip šviesu… Dabar atrodo normalu, nei ten labai šviesu nei ką :).
Materialinės naujienos: turim jau keturias barkėdes, todėl galim kviesti svečius. Nepaisant to, kad neturim dar grindų ir dar daug ko. Bet kam tai rūpi. Jau kelias savaites turiu naują telefoną, kurio dar nemačiau. Ką tik daugiau nei dvigubai pigiau nusipirkau naują Irvingo knygą. Vis dar ieškom raudonos sofos. Gal žinai kam nebereikia? Už stalą gavome 3 šokoladus. Knygų lentyną kada nors darysim patys.
Aš vis dar su paniška baime žiūriu į važinėjimą dviračiu Vilniuje (čia tau ne koks Hamburgas, ar Paryžius, čia dviratininkai yra priešai visiems – ir pėstiesiems, ir vairuotojams, ir net kitiems dviratininkams), bet jau svajoju apie naują kelionę kur nors. Ir dar vis dar reikia dviračio treniruoklio. Neklausk kam – užgaida.
Gaunu daug gražių atvirukų, kompas kaista nuo nuolatinių dulkių, skaitau rečiau.
O biurokratai pasirodo visai nėra blogi, jie tik lėti ir pikti pasidaro, kai juos skubini.
Tai kaip ir viskas. Rašyk dažniau.

Salomėja

Labas,
šį žodį pastaruoju metu dažniau rašau angliškai. Taip jau susiklostė, pasinėrusi į atvirukų siuntimą ir gavimą. Nepavydėk. Palikau ir tau šiek tiek žodžių. Ir dienų. Tad kaip gi aš? Kas rytą tikrinu meteo.lt. Ar jau pavasaris? Nes vaizdas už lango dažnai apgauna. Nespėju išeiti ir gaunu lietaus. O vistiek atidariau sijonų savaitę. Net namams vieną ala treninginį nusipirkau. Kad iki galo :)
O šiaip linksmybės. Ypač tarp namo lapių. Kilo čia visokių nesutarimų dėl kaupiamųjų lėšų durims. Vieni nori, kiti nenori, treti nenori ir nori ir nenori. O viskas po laiko, mat sąskaitos jau atkeliauja. Ir laksto čia lapės pasiutusios. Viena jau ir erzinti pradėjo, mat kišasi kur tik reikia nereikia. Šiandien sutikau eidama pašto tikrinti. Liepė laiptinę plauti nuo savo durų iki jos. Mat ji tuo metu plovė. Ir fak galvoju, kai norėsiu tada ir plausiu, juolab kad kiek kartų šlaviau tai nuo savo durų iki pat apačios. Ir dar buvau labai nemandagi, nes nepasakiau jai kokias sąskaitas gavom. Tik “kaip visi”. O ji jau mane vytis ėmė ir rėkti, kad ne kaip visi nes butas mūs mažesnis. Ai ai, nemylės manęs babytė, stengsis su brangiuoju bendraut, nes anas nekalba su ja tonu “eik tu nachuj”. Ai, atsiprašau, nebūki toks jautrus.
Remontas vis nesibaigia, nes niekas iš mūsų dviejų jo nedaro. Taip ir gyvenam tarp cemento krūvų, nudaužytų plytelių krūvų ir kitų dalykų. Užtatai visai neblogai, sočiai, laimingai ir spalvingai. Taip ir bėga dienos.
O kas pas tave naujo?

Salomėja

Labas,

ar jau jauti pavasarį? Aš tikrai taip. Ypač tais momentais kai šildausi saulytėje. Kelis metus neregėtas reikalas – saulė namuose! Ir kaip viskas? Labai labai dulkėta. Kitutė viską tikrina. Sako: kodėl čia durys nepriveržtos? O kodėl čia makrofleksas dar nenupjautas? O kodėl po vonia taip apleista? Protingas katinėlis. Ta proga šiadien gavo naują palangę. Su visais langais. Oho kiek vaizdo. Jie didesni už senus. Gyvenimas kaip bendrabutyje, kai iš savo kambariuko prigrūsto daiktų auniesi batus ir keliauji į tuliką, vonią (šiuose dar nėra šviesos) ar virtuvę.
O šiandien apturėjom Kusturicos filmus primenamą vaizdelį, kai ant mašiniuko stogo keliavo sofos dalis ir du foteliai. Visi itin padėvėti. Na gaidžio, kiaulės ar triūbos  neturėjome, bet vistiek smagu.
Iš liūdnybių. Neturim nė vieno didėlesnio veidrodžio. Mano Chat Noiras apsiglamžė. Algos nėra. O šiaip ateina pavasaris. Kaip niekada laukiu, nes aš ne žiemos vaikas. Nes man reikia šilumos. Ir meilės.

Ate.

Salomėja

Labas,

tai vis tikrini pašto dėžutę? Štai ir mano laiškas. Nes ką aš… Aš nieko. Galva ne laiškais užimta. Ar reikia papasakoti kuo? Na pavyzdžiui nuolatos kabinėjasi visokios ligos. Visiems taip?
O šiaip tai užsiėmusi. Apsiėmiau vėl nekenčiamą darbą, tai užsiėmusi savigrauža :P. Žinai, aš tau galiu parekomenduoti (greitai pasiknisti archyvuose) šimtus nemokamų programų: buto modeliavimo, failų konvertavimo, muzikos karpymo, kryžiažodžių kūrimo, nuotraukų redagavimo ir t.t. Vien per šias porą savaičių aprašysiu 40 vienetų tokių įrankių. Todėl mainais tavęs prašau, parekomenduok man plytelių projektavimo programą. Na tokią, kuri tiktų situacijai: yra plotas, yra 8 rūšių skirtingo dydžio ir spalvų plytelės ir šias reikia gražiai, taupiai ir protingai išdėlioti. Ką siūlai?
Iš smalsumo: ką tu manai apie knygų lentyną tualete? Vakar žiūrėjom “bulvarinį skaitalą”. N-tąjį kartą. Ir man kilo toks klausimas. Juk patogu.
Kitė elgiasi taip tarsi sirgtų Alzheimerio liga.
Dovanų gavome (kas sakė, kad Kalėdos baigėsi?) pieno putos plakiklį. Kapučino nom nom nom.
O šiaip daugiau nieko naujo.
Kaip tu?

Salomėja

labas,

tai kaip gi sutikai naujuosius? Jaukioje miško trobelėje, kurios nepasiekia vidurnakčio garsai (ar tokių būna?). O gal pridėjai šurmuliuką prie didžiojo šurmulio centrinėje miesto aikštėje? O gal skaitei knygas pasislėpęs po vilnoniu dekučiu.
Aš skaitau dabar. Kelia minčių apie žmones, kaip priemones. Pavyzdžiui priemonė užkirsti kelią atgal. Pasirenki naują, lyg tol gyvenime nebuvusi,  žmogų, sukuri tokias aplinkybes ir situacijas, kurios nebeleidžia sugrįžti atgal.  Net jei norėtum. Priemonė.
Knyga verčia prisiminti, kad gyvenimas netikusi laboratorija. Eksperimentų antrą kartą nepadarysi. Netikusi ir scena. Surepetuotų vaidmenų neturėsi progos pakartoti. Tai skatina nerti giliau, šokti aukščiau, kąsti stipriau, miegoti kiečiau. Gyventi gyviau!
Akimirkos. Ar žinai, kad sako, jog šiemet sniego danga storiausia per 50 metų. Pagalvok! Aš dar toli gražu tiek nenugyvenau ir jei iki kitos storiausios ir vėl penkiasdešimtmetis? Bet ar verta įsiminti tuos centimetrus. Ar svarbu bus po daugybės laiko, kad stovėjai iki kelių sniege? Juk svarbiausias yra ne tas baltas vanduo, o mūsų reakcijos į jį. O jas mes galime keisti. Ar ne?

O ar pagalvojai kada, kas nutiktų jei sniegas taptų kitos spalvos? Raudonas. Geltonas. Juodas. Kaip jaustumėmės? A?

Iki.

Salomėja

Kadaise rašiau, apie gyvenimo fiziką: tiesiai ir tolygiai, jei neveikia kiti kūnai. Aukštyn ir žemyn, jei veikia įvairūs veiksniai.

Taigi, jaučiuosi nuokalnėje. Ko gero jau pačioje giliausioje. Ar žvilgtelėjus į aną datą galiu teigti, kad manoji sinuso banga yra du metai ir dabar kilsiu kilsiu kilsiu?

Ko trūksta žmogui, kuris yra mylimas, apgaubiamas nesibaigiančiu dėmesiu, saugomas. Ko trūksta žmogui, kurio ašaros nušluostomos, baimės su kuoka išbaidomos, abejonės sutrypiamos, o savimeilė nuolatos glostoma. Tai ko gi trūksta man, kuri visa tai turi?  Gal tiesiog, kad ta nuokalnė pasibaigtų. Gal, kad būtų mažiau dalykų, kuriais reikia pasirūpinti. Cha, Salomėja, bėgike netapsi. Tu pati. Tik pati! Ir atgal nesigręžiok, juk žinai kas tada būna. Druskos galima ir nusipirkti.

Mėnulio naktys! Mėnesiena! Ar aš jau matau įkalnę, ar man tik vaidenasi?