Širdies viduje.

Užeik užeik. Nesikuklink… Sakai ne laiku? O kada tinkamas laikas pasisvečiuoti viduje? Juo labiau ko tada atėjai? Batų nesiauk. Štai ten gali juos nusivalyti. Aš esu iš tų, kuriems batai yra garderobo dalis. Juos nusiavus, tą dalį prarandi.
Taigi… Štai jau užėjai. Esi mano vidiniame koridoriuje. Nepyk, negaliu visko aprodyti, todėl pasirink. Nežiūrėk išpūtęs akis. Turi du variantus. Smegenys, ar širdis? Širdis? Esi tuo tikras? Tikrai? Gerai. Tada nesakyk, kad tavęs neįspėjau. Einam.
Nustebai, kad pradinės durys ne raudonos? Tai yra maskuotė. Pasiruošęs? Jau ir užėjom, visai neskaudėjo. Ramiai apsidairyk. Kol kas nieko negalvok, nes turi priprast prie mano širdies dūžių ritmo. Čia kaip prie siūbuojančio laivo. Apsiprasi ir galėsime pavaikščioti.
Jau geriau?. Dabar apsižvalgyk įdėmiau. Ei, neįžeidinėk! Tai ne chaosas, tai mano širdis. Žvelk plačiau. Gerai jau, prisipažįstu, čia dulkės. Vadinasi dalykai po jais nereikšmingi arba aš sąmoningai leidau jiems apdulkėti. Jei gali tai labai netrepsėk, nenoriu, kad dulkės pakiltų. Po jomis palaidotos išdavystės ir melai. Praradimai, nusivylimai ir svajonės, kurių siekti nebeturiu jokio noro. Kartais čia užeina tokių kaip tu, blaškosi ir vėl ilgai vargstu kol dulkelės saugiu sluoksniu prispaudžia tai ką noriu pamiršti.
Pažvelk čia. Sakai šios lentynos primena mano rūbų spintą, iš kurios pastoviai kas nors krenta? Esi teisus. Čia mano draugai. Gyvenime jų daugėja, todėl sunku sutilpti riboto dydžio lentynose. Dažnai vienas kitas iškrenta. Po to būna vėl sugrūdamas atgal. Kartais, kaip bebūtų siaubinga supranti, kad šis atsidūrė ne vietoj, ne laiku ir nežinai ką su juo daryti. Be gailesčio trenkiu lauk. Tegu lieka daugiau erdvės pasilikusiems.
Ką ten darai? Įdomios durelės, sakai? Žinoma, kad galima pažvelgti už jų. Čia mano darbas. Nustebai? Na taip jis ne tik smegenyse, yra ir širdyje. Tik va pats matai, durelės gerokai paprastos, į akis nekrenta. Į vidų neverta eit, užteks pažiūrėti per akutę. Ką matai? Viesulas, kurio viduryje gana ramiai sėdžiu aš. Taip, kartais pasiskundžiu, kartais pabandau išeit, o kartais jaučiuosi rami tame viduriuke. Geriau apie tai negalvoti. Einam toliau.
Atsargiai!!! Nenumesk.. Ne, tai nėra žiūronas. Šitas daiktas apibūdina mano mylimą ir meilę. Pavartyk, matai? Visai paprastas iš išorės. Daiktas ir tiek. Dabar pažiūrėk per skylutę? Kaleidoskopas, mozaika, gražiausios gėlės ir ornamentai. Supranti??
Kaip manai gal šiandien jau užteks? Esu labai tiesi ir atvira. Todėl neslapukaudama sakau, kad šiandieninė kelionė po mano širdį baigėsi. Užsuk dar kada. Jei ilgai skambinsi prie durų, gal atidarysiu.

Laiškas (minčių šėliomėjinėjimas)

Labas,

Ne na, išreikšiu pasipiktinimą. Nereikia priprast. Įsivaizduok, neparašiau įrašų vos dvi dienas ir jau sulaukiau lygiai dviejų laiškų su klausimais kodėl…
Ok, girdžiu kaip sakai, kad manimi rūpinasi. Tačiau, juk daugelis
blogerių rašo kartą per savaitę, ar rečiau. Nuo to tik mylimesni. Juk niekad neslėpiau,
kad niekiviskmėjinėjimas
man reikalingas minčių nutekėjimui. Na kaip žaibolaidis. Vietoje laiškų rašytų sau. Aš niekada nesakiau, kad
nusišnekėsiu kas dieną. Išties… Jeigu mano mintys tik protingos, tai ką galiu čia parašyt?
Šiandien darbe grįžusi prie kompiuterio pamačiau vaizdelį: atvertos kelios
naršyklės su belekiek tabų, atidarytas “Total Comander”, 3 paveikslėliai “Irfan Wiev” languose, nebaigtas
programos diegimas (man reikėjo tik paveikslėlio iš kažkurio etapo), dar du dokumentai. Neskaitant, kad
aišku visi mesendžeriai įjungti. Dar veikia virtualus kompas su XP (pagrindiniame Vista), kuriame situcija
panaši.

Žinok tai ne betvarkė. Toks dalykas vadinasi “Salomėjos žurnalo deadline tuoj tuoj”. Ir viskas vyksta taip:
sėdi pas dizainerius ir paaiškėja, kad nėra/netinka/negražus/netikslus koks nors paveikslėlis. Tada bėgi prie savo kompo jo daryt. Pasirodo tai ko reikia staigiai nepadarysi, nes programa tai daro tik pirmą sykį įdiegus. Tada išdiegi ir vėl … Žodžiu, vakare grįžusi į savo darbo vietą, pati nustebau dėl betvarkės ir muilo burbulų virš jos ekrane (screensaver).

Juokiesi? O L., kuriai deadline irgi penktadienį su savo žurnalu verčiasi per galvą ir sakė, kad aš esu
ramybės įsikūnijimas. Gerai, kad žmonėms taip atrodo. Svarbiausia įvaizdis, o po to ir Sprite galėsim išgerti

Jaučiuosi keistai. Kupina energijos, tačiau jaučiu, kad kūnas pavargęs.

Todėl baigiu laišką. Lauk naujų. Nepažadu kada.

Ketvirtas laiškiukas

 Labas,

Seniai jau Tau nepasakojau kas vyksta pasaulyje, kurį matau kasdien.
Tai va, vakar su sugyventiniais (žmonės, su kuriais puikiai sugyvenu viename bute), pagaliau prisiruošėme užsiimti „Fondiu“. Aš nesigilinau, ar patiekalas taip vadinasi, ar tas puodas su visom šakutėm, ar veiksmas kai terliojiesi ten. Paprastą mes tokį darėm. Vištieną sultinyje virėm. Bet buvo smagu. Man kažkodėl buvo atėjęs (taip taip, kojytėmis tapu tapu ir atėjo) jausmas, lyg prie laužo kokio sėdėtume. Aišku, vyno taurės tai jau į „laužo jausmą“ neįsikomponuoja.
O šiandien su sugyventiniais eisime į spektaklį. „Shoping and Fucking“ vadinasi. Na gal pameni, aš jį jau mačiau. Bet seniai. Atsimenu tie, su kuriais žiūrėjau buvo šokiruoti. Aš tai ne. Todėl mielu noru pažiūrėsiu dar. O po to nueisim į „Čili“ (na tai kas, kad aš tokių popsinių valgymo vietų nemėgstu) ir taip užbaigsim vakarą.
Ką galvoji apie ateinančią (vėl gi kojytėmis tapu tapu) Valentino dieną? Aš tai žinau, kad labai stresuota būsiu nes vienas deadlainas kaip tik išpuola. Bet gi žinau, kad nervinsiuos, todėl jau dabar stengiuosi užbėgt už akių nesklandumams. O apie Valentiną užsiminiau, nes jau gavau dovanėlę. Rankų darbo papuošalus. Šiandien atsiėmiau pašte. Raudoni agatai su sidabru. Kaip malonu, kad pardavėja auksarankė dar dovanų įdėjo juodo agato ir malachito akmenukų sėkmei. Nemokamai. Liepė piniginėje nešiotis. Nesijuok. Noriu ir tikiu.
Oi tik nesiraukyk kai šneku apie Valentino dieną. Man ji labai patinka. Ir aš jos nesieju su širdelėm ir panašiai. Nostalgija, kad mokykloje pasinaudojusi slaptu meilės paštu galėjau siųst laiškelius savo meilei. Ir laukt, o gal šiemet gausiu atsaką… Dabar šitos dienos mes neminime kažkaip išimtinai, tačiau nemanau, kad kažkas susijusio su meile yra blogis, vien dėl to, kad ne Lietuvoj kilo. Ir jei visi mato tik komercinę šios dienos pusę, tai patys kalti. Gal geriau įsijungt TV ir ignoruot savo mylimą žmogų, nes „aš nešvenčiu“???
Nebeskaitau forumų apie „Euroviziją“. Todėl, kad turiu savo nuomonę apie laimėtoją ir man visai nerūpi skaityti „bla bla bla, Lietuvai paskutinė vieta garantuota“. Tokia vieta mums visiems gyvenime garantuota. Tik ją priimame arba ne.
Mano telefonas manęs dar nenuvylė.
Šiandien manyje (ant manęs) daug raudonos spalvos.
Noriu valgyt.
Noriu miego (katei morčius, ji naktimis dainuoja).
Šypsausi. Salomėja

Laiškas antrasis

Labas,
Ačiū už atsakymą į aną mano laišką. Prašai papasakoti daugiau apie šių dienų įvykius. Pamėginsiu, bet aš tau nemelavau. Nieko įdomaus nevyksta.
Vakar smarkiai lijo. Sušlapau kojas. Taigi, galiu tau pasakyt, kad batai, kurie prieš išpardavimą kainavo 600Lt (niekam nesakyk, kad aš tiek nemokėjau) tikrai nėra atsparūs drėgmei. Nepadeda net kiekvieną dieną naudojamas impregnantas. To pasekoje, šiandien ant mano kojų po porą kg sveriantys kerzai. Įsivaizduok, aplėkiau greitute pusę centro… Tai nuo tų kerzų beveik nebejaučiu kojų.
Buvau dailininkų parduotuvėje. Jėga kiek ten visokių dažų. Užsinorėjau traukt savo akrilą į dienos šviesą. Nuo tada kai atsikrausčiau į Vilnių dar nė karto nepiešiau. Pameni mano sienom laipiojančius katinus? Įtariu išlaikysiu tą raudonai žalią stilių.
Dabar toks metų laikas, kad iki traumos tik vienas žingsnis. Pavyzdžiui, aš nusiplojau nuo laiptų. Jie buvo tiesiog slidūs. Jau girdžiu kaip žvengi. Mano kolega irgi kikeno. Jokios užuojautos. O kritimas buvo tikrai skausmingas. Dar skausmingiau tai, kad jis neliko nepastebėtas. Tokius smūgius geriau išgyventi kai niekas nemato.
Darbe viskas kaip visada. Tik paveikslėliuose dominuoja kalėdiniai žaisliukai ir kepuraitės ant kiekvienos pusnuogės mergos galvos. Tipo tai traukia akį. Labai svarbu, kad žurnalo viršelis tiesiog rėktų Kalėdos Kalėdos… Lyg patys nežinotume.
Pastaruoju metu esu labai dygliuota. Mane stumtelėsi, gausi du stumtelėjimus atgal. Kartais vien už tai, kad man pasirodys jog stumtelėjai. Matyt toks laikotarpis. Panika, kad nespėsiu, apatija, neišsimiegojimas…
O tu pastebėjai kiek daug naujų žurnalų pastaruoju metu emė rastis? Mokslo populiarinimo, technologijų, moteriškų pliurpalų, investavimo, interjero… Kas čia per manija? Bet man nuo to tik geriau. Kuo jų daugiau, tuo daugiau potencialių darbo vietų.
Mėnesio pabaigoj baigsis mano T2 sutartis. Turbūt pratęsusi pirksiu LG Shine. Dar turi laiko mane atkalbėt. Tai turbūt tiek. Nebeprašyk manęs pasakoti, nes čia ne dienoraštis. Negaliu tau nuolat rašyt kur einu ir ką veikiu.

Kaip tau sekasi?

Laiškas

Žinau, kad pastaruoju metu tu nei girdi nei matai kas dedasi šitam pasaulyje:). Aš tau papasakosiu. Nieko naujo. Jau gruodis. Vakar nusipirkau elektroninį viešojo transporto bilietą. Vis dar nežinau kokia iš jo nauda. Vistiek reikia kiekvieną mėnesį pėdinti iki kioskelio. Vistiek mėnesinis papildymas galioja ne nuo tada kai papildai iki kitos tokios mėnesio dienos. O tik einamąjam mėnesiui. Vistiek reikės traukiot ir lengvatą įrodantį pažymėjimą. Žodžiu. nieko neprarardai, kad pražiopsai tokius dalykus.
Apie tavo mėgstamus serialus negaliu nieko papasakot. Tiesiog nebežiūriu televizoriaus. Vakar bandžiau vakare žiūrėt filmą. 13 minučių filmo-7 reklamos-6 filmo-6 reklamos- ties tuo ir išjungiau. Pasijaučiau debilė. Žinau žinau, gyvenam mes iš reklamos. Bet prie ko čia anonsai???
Kas dar naujesnio? Visa tauta dar tebelaiko garbės reikalu bent kartą per savaitę aplankyt “Akropolį”. Ir mes ne kitokie. Ėjom į kiną, nes turėjom nemokamus kvietimus. Vos neužmigau. Kaip už tokius filmus galima mokėt 16 lt? Net iš p2p parsisiuntus jis tėra tinkamas tik tada kai nieko nebeturi ir internetas palūžta.
Mūsų katės irgi jau Kalėdų nuotaikom gyvena. Vian kitą laižo, o po to vaikosi…
Penktadienį kaip visada buvom “būsi trečias”. Buvo labai linksma, nepaisant to kad grįždami biški į galvą gavom. Bet toks jau tas naktinis gyvenimas.
Šeštadienį užžiebė eglę. Bet tingėjom eit pažiūrėt.
Pažiūrėjom dar 4 “herojų” serijas. Lauksim kitų.
O kaip tu gyveni?