Niekiviskmėjinėjimai

Labas,

kiek daug dalykėlių sukasi ir sukasi galvoje. Apie tą, šitą ir aną. Neseniai pliurpėme su drauge. Tipiškas moteriškas pokalbis. Jo metu draugė pasakojo apie kitą savo draugę nemėgstančią dažytis. Na ir iš to išėjo kalba, kad jei jau likimas nedavė ryškių bruožų mes turime pačios juos “nusipiešti”. Jei reikia, tai ir kiekvieną dieną. Reikia gi save mylėti. Iš vienos pusės aš sutinku. Myli save, puoselėji, stengiesi būti gražesne. Kita vertus, o jei myli save tokią kokia esi? Gal su balkšvomis blakstienomis jautiesi geriau, nei su juodomis, kurių net paliesti negali idant neišsiterlioti. Juk būti ryškiomis, lieknomis mus verčia dirbtinai formuojama nuomonė.   Čia toks dvipusis pamąstymas.
O ar būtina visur sutarti? Mano ir mylimojo nuomonės skiriasi dažnai. Mes skaitome skirtingas knygas, tiesa, kartais tos tiesės ir sueina į vieną. Mes baisiausiai ginčijamės,  nes jam kai kurių svetainių dizainai baisūs, o man netgi visai aštuoneto su pliusu verti. Bet nesislapstome vienas nuo kito. Jau milijoną kartų stebėjausi, kaip forumietės prisiperka atvirukų, ar ženklų ir taria “kad tik mb (mano brangusis) nesužinotų”. O gal maniškis tikrai pilną rūsį katanų prikišęs dreba, kad aš nepatikrinčiau?
Ir dar iš dalykėlių galvoje serijos. Jau ne pirmą kartą girdžiu tokį dalyką. Pvz., paklausi apie kokį nors mistinį personažą, žvaigždę ir t.t. ko nors panašaus į – ar jis normalus? turi savo gyvenimą?- ir sulauki atsako – tai jo, turi žmoną, vaiką… Ir daug kur tai matau. Kalbama apie žaidimų įtaką gyvenimui – ne ne, nieko blogo jie neįtakojo, taigi turiu žmoną, vaiką… Tarsi tai normalumo įrodymas. Bet juk daug kas turi žmonas/vyrus ir vaikus ir tai anaiptol nėra, kažkoks įrodymas (pilni kalėjimai vedusių ir vaikuotų).
O praeitas sekmadienis buvo verbų. Išėjom į miestą, o ten minios plūsta į bažnyčias. Net nustebau, nes visada atrodė, kad jau nebėra tikinčiųjų. Man pačiai kaip ir nešauna galva eiti ten. Kita vertus… Gyvenimo eklektika. Per Kaziuko mugę perka verbas ir pagoniškus žalvarinius papuošalus :).
Daug čia dalykėlių tau prikaupiau, ane? Pamąstai, parašinėji, padiskutuoji ir gyveni toliau.

Iki,

Salomėja

Tie mano nykštukai, kurie aną kartą sulindo į serverį, smaginasi paprastai. Dažniausiai pasigauna Etoškę. Įbruka jai į dantis kaži kokio gyvio koją ar uodegą ir liepia būti gaisrinės mašina. Ir Eta būna. Lekia, eismo taisyklių nežiūri ir kaukia kaukia. UaUaUaUuuuaaaa.

O kai Eta būna nenusiteikusi, tai tie įkalba Kitę. Tik vietoje kojos ar uodegos, tą paperka mano vilnone kojine.

Labas,

kaip dažnai tikrini savo pašto dėžutę? Aš kartais ir po du, ar net tris kartus per dieną. Taip taigi taip. Ne elektroninę. Elektroninė atidaryta visada, ir dar iššoka pranešimai apie naują laišką. Tik telefone esu nujungusi automatinius.
Vakar grįžusi iš miesto aptikau penkis praleistus skambučius. Truputį net smalsu pasidarė, kam čia manęs reikėjo, kad skambinti net penkis kartus. Bet nelabai matyt reikėjo, nes būtų parašę sms, ar meilą…
Šita žiema man pati keisčiausia iš visų. Namisėdiškesnė. Pernai gi tokiu metu griovėme sienas.
Prie jūros nenuvažiavome. Aš manau, kad dėl to, kad su jūra turiu keistus santykius. Aš jos visada ilgiuosi, kaip tie aštunkojai iš antro aukšto, bet vis nelemta. Bet kitą savaitę knygų mugė. Turiu tik 20Lt, tiek kainuoja bilietas dviems… O visa kita nesvarbu.

Tai šiandien tiek,
ate.

Salomėja

labai juokinga yra tai.

Nykštukams nusibodo kovoti su katėmis ir jie susiskaitmenizavo.

Labas,

apleidau tave, seniai nerašiau. Vis reikalai reikalai, tinguliai ir kiti velniai.
Šiandien vežėme sterilizuoti Etą. Seniai jau reikėjo. Bet vis arba pinigų nebuvo, arba jai morčius užeidavo ir reikdavo pralaukti, arba ruošdavomės kur važiuoti, o gi nepaliksi operuotos katės. Gavau čia netikėtai seną skolą tai ir prisiruošėm. Bet sąžinė graužia. Siaubas, kokie mes – žmonės – savanaudžiai egoistai. Prisidengiame kaukyte: taigi katinukas kankinasi, taigi jam bus geriau. Jeigu jau taip ir geriau būtų tai ir moterys eitų sterilizuotis pasigimdžiusios planuotą skaičių vaikų. Bet kažkodėl gi neina. O jei dar kas sumano priverstinai sterilizuoti (na kad ir JAV nelabai senų laikų istorija) tai rėkia apie teisių pažeidimus ir pan. O katinukė pagys ir nebekels MUMS rūpesčių.

Viena blogerė (vis pas ją noriu pakomentuoti, bet niekaip nerandu kaip tą padaryti, ak beraštė aš!) paskelbė akciją-iššūkį. Turiu savo asmeninį. Perskaityti bent vieną rusišką ir bent vieną anglišką knygą. Gal su rusiška pavyks? Kaip tik parsinešiau iš bibliotekos neperstoriausią Murakamį.

Beveik kas antrą dieną apsilankau pašte. Tai siuntinio atsiimti, tai išsiųsti… Dokumento jau ne visada prašo.

Ką tik laukėme picos. Ir vėl pristatinėtojas negalėjo rasti mūsų. Nors visada papasakojam kur pro kur ir kaip.

Šiandien tiek.

Salomėja

- Atspėk kas! – šaukia uždengęs man akis. Nematomas Draugas, kuris pas mane vis savarankiškesnis, todėl dar įdomesnis ir laukiamesnis.
Prigulęs greta pasakoja savo nuotykius ir aš truputėli pavydžiu jo įdegio ir šelmiško žvilgsnio.
- O man patinka – sako, – tavo trumpai kirpta šukuosena, plaukų spalva ir vis dar amžinas optimizmas. Patinka tavo suknelės ir tavo maivymaisi prieš veidrodį, juk viską matau.
Ir aš susikuklinusi šypsausi. Jei reikia naujo įsimylėjimo virpulio – puikus objektas galiu būti pati sau.
- Atleisk, – skamba griežtesnis Nematomo balsas – bet nesuprantu, kodėl tu nedrįsti imtis ir įgyvendinti visų savo planų. Kodėl vis užsisuki ratelyje pavadinimu
nežinaukursavedėti/
mannepatinkataipnoriukitaipbetnežinaukaip/
irniekasužmanenesugalvosirniekasnepadės.
Žinau žinau, mano mielas Nematomas Drauge. Aš pasistengsiu, aš sugalvosiu, mylėsiu, tikėsiu, džiaugsiuosi ir darysiu. Tuoj tuoj, ten kažkur žinai, kaip voratinklis ta mintis, ant veido prilipo, bet niekaip nesugraibai kur…
Ačiū, kad užsukai.

labas,

pasismailinai pieštukus?
šiandien man truputį liūdna dėl to, kad nereikia eiti į mokslo įstaigą. Mieste visi tokie pakylėti ir šventiški, nors kažin ar nors vienas mokinukas pripažintų šią dieną džiugia.
Ir tai pirmoji rudens diena. Keista ši vasara buvo. Tarsi nė nebuvusi. Nieko tokio, ką galėčiau papasakoti grįžusi į mokyklą nenutiko. Maudytasi vieną kartą, sirgta vieną kartą, išvažiuota į miškus tris kartus. Pakeistas vienas darbas, atšvęsti du gimtadieniai, vis dar neužbaigtas remontas. Keista ta vasara buvo. Tiek visko norėjosi: ir jūros, ir žygių traukiniais, ir žygių dviračiais ir, ir! ir…
Bet ne ne, šis įrašas nėra liūdnas. Po langu auganti liepa tuojaus taps spalvinga. Tuojaus švęsime naujus gimtadienius, tuojaus organizuosime keliones, mylėsim, skaitysim, kursim, gaminsim.
Siųsim popierinius laiškus ir virsime muilus. Rašysime tekstus ir spalvinsime pasaulį ryškiaspalviais drabužiais.
Atėjo ruduo.

iki.

Salomėja

Labas,

Ar kas pasikeitė nuo paskutinio mano laiško? Kaip pažiūrėsi. Žinai, kas yra saulės užtemimas? Mėnulis būna tokioje pozicijoje, kad dengia mūsų žvaigždę. Taigi, saulė neužtemsta, tiesiog kurį laiką jos nematome. Kažkas tokio vyksta ir su pasauliais. Jie persidengia. Tik tolimesni netampa nematomais. Jie visi sudaro visumą, kaip fotošopo sluoksniai. Įsikerti? Vyksta dalykai. Kruta kruta kruta, kaip sakė vienas Voneguto herojus.
O tuo metu… Padarėme atvirkščią veiksmą balkono stiklinimui – jį apnuoginome. Kaip g. močiutė sako, taigi matys visi jūsų kojas :). Jau tau sakiau, kad įstiklintas balkonas man tėra sandėliukas. Pas mus nestiklintas. Bet po statybų (ne, jos dar nesibaigė) irgi tapo sandėliuku. O ką, taigi iš gatvės nesimato, šiferis užstoja. Tai susitvarkėm chlamą. Jam geriau slėptis rūsyje. Nulupom tą šiferį. Privirinom aukštesnius turėklus, nudažėm. Ta proga susėdom ant žemės ir žiūrėdami kas kur važiuoja bei eina sutaršėm alaus.
Vėl nusprendžiau užsiimti raganystėmis su chna. Nes netenkina manęs pirktiniai dažai. Lorealis kainuoja dvigubai daugiau nei aš visą gyvenimą leidau dažams. Ir ką. Šūdas kažkoks. Vienintelė kompanija turinti reikalingą spalvą su dideliu BET. Taip jau nusiplauna, taip jau sausina… Todėl užmaišiau šiandien košę: chna, tirpinta citrinos rūgštis, raudona arbata, nemažai ciberžolės (nugvelbiau brangiausiojo prieskonius), ricinos aliejus ir abrikosų kauliukų aliejus. Po nakties užtepsiu marmalą ant galvos :), vat.
Kas dar mano fronte be to, kad nėra ką apsirengti ir apsiauti? Baigiasi ką skaityti :). Jau greitai nebebūsiu bedarbė. Prarasiu tą šventą statusą po dviejų metų, jau skaičiausi ilgalaike bedarbe. Vis dar noriu jūros. Dar noriu ledų, bet tingiu įsidėti. Tai ir viskas, ate.

Salomėja

Iš pradžių žiūrėjom filmą, kurio metu vis pakartodavome, kad kažkoks murakamiškas, kad primena pasaulio galą ir t.t.
Tada aš sapnavau murakamiškus sapnus.
Tada aš pasvaigau, kad greičiau 1Q84 trečią dalį išleistų nes nebegaliu, kaip nekantru skaityti ir tos dvi lentynoje akis bado.
Dar seniau kalbėjome, kad keista, jog žmonės sako Murakamio knygos mistiškos. Nes nu gi visai ne. Štai jis tarkim rašo apie Žmogų Avį, o mes vakar mieste matėme Žmogų Arklį. Tikrai tikrai ir net ne paralelėse.

Visai neseniai pasakojau, kad viename iš Salomėjos paralelinių pasaulių atsirado Briedis. Paaiškėjo, kad jis ir vardą turi. Tai Briedis Antradienis. Kol jis stovėjo viename Šv. Stepono gatvės balkone, kol aš sukau galvą, ką su Briedžiu daryti, Virgilija pasisiūlė paimti pas save. Aplink jos namą didelės pievos, už pusšimčio metrų pušynėlis. Pasitariau su brangiuoju ir su Antradieniu ir nusprendėme važiuoti.
Turime mes tokią mašiną, kurią paprastai vadiname audine. Į audinę viskas telpa. Tilpo ir Briedis. Sukišome jį ant galinės sėdynės. Ragai kyšojo per liuką, snukis per langą. Briedis Antradienis pažadėjo sąžiningai baubti visą kelią. O D. sako, kad gal reikia ragus kokiomis raudonomis vėliavėlėmis pažymėti. Vėliavėlių neradome, tai apsukome Kalėdų lemputėmis. Liepėm Briedžiu jei kas sustabdys sakyt, kad jis Kalėdų Rudolfas. Aš dar išreiškiau abejonę dėl to, kad Rudolfas buvo elnias, bet man visi sutartinai sakė, kad šiais laikais niekas jau nebežino, kur elnias, o kur briedis.
P. patarė prisikabinti priekabą su lentomis. Taip ir išriedėjom. Briedis Antradienis sąžiningai baubė. Kažkur magistralėje mus sustabdė kelių patruliai. Apžiūrėjo vežamas lentas, klausia kas čia. Atsakėm, kad subyrėjusios Kalėdų rogės. Vežam Rudolfą su likučiais į šiaurę. Patruliai palinkėjo gero kelio.
Briedis Antradienis puikiai laiką leidžia šalia Virgilijos namų.