Moteriškai. Tikrai tikrai…

Jup, mieli vyrai, čia bus labai moteriškas pasvaičiojimas apie skudurus ir kitas šmutkes, todėl nu tikrai galit neskaityt…

Tokios jau mintys, kad neseniai čia kalbėjom apie fotosesijas, persirengimus. Apie tai kokios gražios yra nespalvotos nuotraukos, o bet tačiau, aš gi labai spalvinga… Ir iš to spalvingumo man vis kyla vizijos. Vėl aš noriu kamufliažinio sarafano. Apžiūrėjau pas tėvus tą, kurį siuvausi prieš kelis metus. Nu ne toks. Va todėl man ir patinka, gatavos šmutkės – pasimatavai ir matai ar tinka. Nes, kad ir kaip modeliuotumeisi, galutinis variantas ne visada toks, kaip vaizduotėje. Ir aš jau du (!!!) kartus siuvausi kamufliažinį sarafaną. Pas skirtingas siuvėjas. Ir bliam, bet nu ne tai ko man reikia. O su kuo aš jį vilkėčiau? Kamufliažas lyg ir įpareigoja slėptis, bet tai ne mano būdui. Todėl ir šį trečią kartą aš jį įsivaizduoju tik ant raudono golfo ir tik su raudonom pėdkelnėm. Nu mur mur mur kokia graži būčiau.

Ir dar vis galvoju apie neseniai matytą vilnonę violetinę suknelę trumpomis rankovėmis. Nu gi ir vėl save matau su geltonu golfuku po ja ir geltonom kojinėmis. Ir žalia rankine. Įtariu reikia pasižiūrėti ar ta suknelė ant manęs atrodo taip pat gerai, kaip ant pakabos.

O dar man labai reikia grubių, vyriško stiliaus batų. Iš esmės tai man ir reikia vyriškų batų, ale nu pas juos kanopos tokios, kad nebūna mažų dydžių (domėjausi), jei tai ne uniseksiniai conversai ar kerzai.

Ir dar man reikia nu tokio per didelio (norėjau rašyt oversaizinto, nes šis žodis labiau iliustruoja, bet gi nemėgstu kalbų mišrainės, užtenka jau stiliaus nukrypimų ir gramatikos netyčinio nepaisymo) megztinio su kapišonu. Bet tokių koks yra mano vaizduotėje tiesiog nebūna, arba aš niekada niekur nemačiau.

Ir dar aš turiu savybę nusavinti tai ko man reikia. Iš vyrų. Iš bv buvau nusavinusi du diržus bei džinsus (visi dėvimi ir dabar), o iš bg nusavinau skarą ir žiedą. Čia viskas geranoriškai, jei ką. Nieko nemušu, per prievartą neatiminėju. Patys atiduoda.

O šiaip tai man reikia džinsų naujų. Ir auskarų.

Tokia noriu būti dabar

Girdėtos frazės:
esu koks esu;
man patinka būti koks esu;
myliu save tokį ir ne kitokį?

Man tai girdėtos. Ne kartą ištartos (na ne ta trečioji). Ir kai tai sakydavau, tai nemeluodavau. Bet šiandien, šią akimirką, šią sekundę noriu pasvajoti. Leisti sau pagalvoti, kokia galėčiau būti, jei turėčiau neribotą pasirinkimą keistis. Tik šią sekundę, nes kokia noriu būti dabar, gal visai nenorėčiau būti po valandos.
Taigi, pirma mintis apie išvaizdą. Čia aš norėčiau plius 3 cm į ūgį (kam man to reikia tai nė nežinau), -5 kg (kaži kiek atsirastų to nenorinčių, net jei jau labai tobulos jaučiasi). Norėčiau, kad mano plaukai būtų ryškiai, nenatūraliai, rėksmingai ryži. Ir dvigubai ilgesni nei yra dabar. Gal net daugiau nei dvigubai. Bet ne mažiau garbanori ir dar labiau susivėlę. Kaip pas tikrą laumę. Ir akys žalios žalios… To užtektų, nereikia nei dailios nosytės, baltų tiesių dantų ar ilgų kojų, tik duokit, ko prašiau prieš tai. Jėtau, kokia graži būčiau. Ale beveik lengvai pasiekiami tie mano norai, a? Tik plaukai neauga greitai, deja.

Štai turint naują išvaizdą reikia pasilipdyti ir vidų. Taip… noriu dar labiau išlavintos nuojautos. Noriu būti bejausmė kalė. Nes jau seniai supratau, kad nieko gero iš tų jausmų, arba jų nevertina, arba pati nevertini tų kuriuos gauni. Noriu, kad neskaudėtų kandant, kad sąžinė negraužtų perlipus per atsiritusią galvą. Noriu būti dar ciniškesnė, visada vietoje ir pačiu tuo tuo tuo momentu. Drąsos gi dar man reikia. Nes ir dabar padarau viską ką noriu, ale prieš tai bijau be jokio saiko.
Dargi norėčiau daug visko žinoti, kai kuriose srityse. Tada, klausydama, kaip kas nors nusišneka, nuleisčiau galvą… Kad niekas kandžios šypsenos nematytų, gal pieščiau… bet niekada nepasakyčiau, kad ei žmogau nusišneki. Tik žinočiau.
Tokia aš noriu būti dabar. Dabar, kai iš tiesų visa susivėlusi, su naktiniais sėdžiu po raudonu dekiuku, su raudonu kompu ant kelių. Dabar, kai viena akimi žiūriu į drabužius ir galvoju ką ryt apsirengti. Dabar, kai mane užvaldęs ilgesiukas. Dabar, kai vis dar bijau dėl to š. darbe. Dabar, kai planuoju baigti skaityti knygą. Tokia noriu būti dabar. Ir gal po akimirkos jau viskas bus pasikeitę.
O geriausia, kad ryt prabusiu savimi :) Tokia, kuri sakys, kad esu kokia esu. Labanakt.

Moteriškai

Aš esu ta, kuri mėgsta pirkti beigi turėti daugybę drabužių. Esu ta, kuri nemėgsta dvi dienas iš eilės rengtis taip pat. Esu ta, kuriai reikia batų visiems gyvenimo atvejams [[ir aišku tiek neturiu, pvz., reiktų pasipuošt tai raudočiau prie 5 porų sportbačių.]].
Taigi va, susivokiau, kad seniai jau nepirkau visokių šmutkių. Tiek visko vyko gyvenime, kad buvau abejinga išpardavimams. Žinoma, pinigų stygius irgi daro savo, bet aš jau tokia, moku ir paskutinius išleist.
Suvokiau, tai suvokiau. Bet dar baisesnė mintis atėjo į galvą. Nagi man nebuvo jokio poreikio pirkti. Aš net buvau šudopolyje kažkada, tai tik maximoj valgyt nusipirkau. Niekas manęs nesugundė.
Man net reikia raudonos rankinės. Ne tai, kad noriu, o reikia. Ir net tos neinu medžioti.
Baisu. Baisu.
Dar baisiau, kad predėjusi apie tai galvoti, suvokiau, kad po persikraustymo… Nebuvo tokio ryto, kada isteriškai galvočiau, kad šiandien nėra ką rengtis. O taigi visada nebūna ką rengtis.
Kažkas čia ne taip.

Perkamos svajonės

Darbe išsivystė diskusija, apie tai ką veiktume jei turėtume daug pinigų. Na jei būtume turtingi. Gyvūnų prieglaudos, svajonių namai, motociklai, nardymai, kelionės po pasaulį. Tokie štai buvo spontaniški atsakymai.
Kiek pinigų reikia laimei? Man, pavyzdžiui, saugumo jausmui gyvenime užsitikrinti tereiktų tik kokio papildomo 1000 Lt per mėnesį. O tai gi visai nedidukė suma.
O visi kiti turtai? Kam? Leisti? Kaupti? Kažkur investuoti ir gal nesulaukti, kada investicijos atsipirks? Ar gyventi čia ir dabar, švaistyti savo malonumams?
Kiek siekia mano pasvajojimai? Ne tie tokie dirbtiniai, kur galėčiau švaistyti. O tie, tvirtieji. Visai netoli. Noriu lofto. Su viskuo kas ten turi būti, pvz., labai didelė biblioteka, vieta menui kurti ir t.t.
O visa kita? Noriu į Čekiją ir Rumuniją. Kaži ar tam reikia turtų. Žinau, nuvažiuosiu ir neturtelė būdama.
Noriu vėl šokti su parašiutu. Manau ir dabar galiu sau tai leisti. Čia labiau reikia kompanijos, o ne pinigų.
Noriu kelių materialių daiktų. Bet ne taip stipriai, kad jausčiausi nelaiminga jų neturėdama.
Dar labai norėčiau nupirkti svajonių daiktus brangiam žmogui. Visus. Vien dėl šypsenos ir spindinčių akių. Nes man visada labiau gaila sau, nei mylimiems žmonėms.

O visa tai ko aš noriu išties yra niekaip nenuperkama. Ir ne apie sveikatą čia kalbu, nes turint daug pinigų gydimai tampa prieinamesni.
Mano norai neišsipildytų jei turėčiau keletą atliekamų milijonų.

Norai

Ko norėtumėt? Šiandien, apskritai, gimtadieniui, gyvenime? Man labai dažnai būna, kad noriu to, noriu ano… Kol kas nepaklausia, ko norėtum dovanų šia proga? Regis tada visi norai išgaruoja. Pasirodo, kad to nereikia, šito nė nenorėjai… O to, gi neprašysi žmogaus, ypač jei nežinai ar jo finanasinės galimybės leidžia. Norėti labai lengva. Atsiradusi proga įgivendinti troškimą, tik patikrina jo dydį.
Ypač lengva norėti materialių dalykų. Aš visada noriu knygų. Noriu jas pirkti, gauti, turėti, skaityti.
Visada noriu drabužių, man jų niekada negana. Vistiek nėra ką rengtis ir autis.
Noriu nebeturėt skolų.
Iš baisiųjų materialinių norų tenoriu tik buto senamiestyje. :) Tik:)

Materialūs troškimai patys geriausi. Nes juos gali imt ir įvykdyt. Na gerai, dėl to buto dar teks pasistengt. Gaut geresnį užmokestį, ar papildomą, ar iš vis kitą na ir t.t. Bet visa kita smulkmė įgyvendinama nesunkiai.

O vat tos kitos svajonės… Su jomis reikia labai atsargiai. Pamenu 12 klasėj kartojau, kad labai labai noriu jog atostogos būtų ilgesnės. Hm, na ir mirė mano senelis, dėl laidotuvių rūpesčių dar savaitę nėjau į mokyklą. Kai panašūs “norų išsipildymai” pasikartojo dar kelis kartus, juos (troškimus) pradėjau reikšti atsargiau. Net mama išgirdus, kad žiojuos sakyt, kad noriu… liepdavo neprisišnekėt. Kad neprisiprašyčiau.
Dabar daug ko noriu paslapčia. Ir sukertu delnaisi su savo mažaisiais nykštukais, kai tai išsipildo:)

Ne vaikinams

Taip, šis įrašas ne vaikinams :) Nes jie apskritai tokių problemų neturi. Jei jau pradėjot skaityt iš smalsumo, tai informuoju, kad įrašas apie apsipirkinėjimą ir neturėjimą ką apsirengt. Taigi, jau galit tikrai praleist…
Tai pat noriu pasveikint Diną pagaliau suradus juos. Na beveik idealius (nors ir ne žalius) batus.
Ką daryt, kai nėra ką apsirengti?? Nesiteisinsiu, nes vyrai gi neskaito (nebent praleido įžangą), o merginos supras. Čia galima gelbėtis mamos/sesės/draugės spintos ištekliais. Tinka ne visoms. Tačiau vis varantas. Na mes su kambarioke rūbų nesidalinam. Nes stilius visiškai skiriasi. Jos klasikinis, o mano kodiniu pavadinimu “šiandien man proto užtemimas” (nepaisant to manau viena kitai gražiai atrodom). Ir turim bendrus batus:)
Įsivaizduokit, kad žinot ko norit, o to nėra. Bepigu va būgnus pirkti. Sugalvoji, kad nori. Susirandi iš kur. Perki. Ištveri kelių savaičių kryžiaus žygius. Išsisiurbi vietelę kur jie stovės ir valio, būgnai tavo…
O tarkim man reikia batų:
Gražių (negalvojat gi, kad bele kokie tiks?).
Su ala platforminiu kulnu. Kad nebūtų labai aukštas. Nes aukšti labai labai gražu. Na bet užsidėsiu vieną kartą. O ryt jau kojos į juos nebežiūrės. Bet, kad nebūtų labai žemas kulnas, nes noriu, kad kojos gražiau atrodytu nei su sporto batais.
Kad būtų patogūs ir galėčiau toli nueiti.
Ne medžiaginių. Nes lietus pas mus įsivaizduoja esąs valgomas. Todėl jo būna pusryčiams, pietums ir vakarienei.
Dar yra toks reikalavimas: turi būti juodi, kad tiktu prie visų mano spalvotų rūbų. Bet juodų aš nemėgstu, todėl reikia stebuklo.
Ir ieškojau. Elinėse batų parduotuvėse. Po to egzotiškose, tipo lituanikose, tauruose. Tada nespecializuotuose parduotuvės, kur batai ne pagrindinė prekė.
Taip, buvau net turguje. Apėjau artimiausius kuistukus, nes būna ten įdomybių naujų.

Šiandien supratau, kad aš niekad nerasiu juodų batų, kurie man patiktų. Vistiek nepatiks, nes bus juodi. Genealu, ar ne?
Per pietus užėjau į Zarą. Ir pamačiau tai ko man reikia. Bet… na kur gi kryptų mano akys jei ne į raudoną spalvą. Taigi, sukusi apsukusi ratus… (dar ta mintis, kad juodų batų man nereik nebuvo iki galo susiformavusi). Išėjau.

Ir po dešimties minučių grįžau.
Man tinka dažniausiai du dydžiai. Buvo tik vienas iš tų dviejų. Pasimatavau. Netinka. Be jau jaučiu, kad man tie batai. Klausiu pardavėjos ar neturi, kur paslėpusios kito dydžio. Na žinot, toje parduotuvėje mėtosi viskas, kur reikia ir kur nereikia… Ne. Neturi. Tada jau tikrai supratau, kad noriu, nes nusivyliau labai. O tais atvejais, kai abejoju, pagalvoju – nu ir gerai, kad nėra, išsisprendė abejonės.
Ir beišeinant, atsiveja mane pardavėja. Sako radom porą prie matavimosi kabinų. :) Įsitikinau, kad man jie tinka. Dabar tupi po stalu.
Tiesa, vyriškame kolektyve dirbti tikrai labai smagu. Tačiau, kai įžengi su pirkinių maišeliu, susilauki nevienos replikos. Lyg pirkti būtų gėdinga.

Neištikimybė arba noriu naujo telefono.

Esu neištikima. Neištikima telefonams. Ir jei jie kainuotų ne tiek kiek kainuoja, keisčiau juos kaip kojines. Man labai patinka gavus naują aparačiuką ieškoti užslėptų, nežinomų ir anksčiau neturėtų funkcijų. Aš negedžiu senų telefonų. Aš nuolat noriu naujų. Kaip žmogui, kuris nekenčia skambinimo iš esmės (darbe atjungiau stacionarų telefoną ir nukišau ant palangės, šefas dar nepastebėjo…), tokia telefonų manija nepateisinama. Sename savo bloge net buvau aprašiusi mobiliakų raidą. Ir tik prieš Kalėdas įsigijau naują. LG Shine. Sunkus kaip norėjau. Slankiojantis korpusas tvirtas. Veidrodinis ekranas man tikrai atstoja veidrodėlį, kai labai reikia. Ir baterija tarnauja ilgiau nei mane gąsdino. Ekranas rodo gražiausiai iš visų mano turėtų telefonų. Ausinės su distanciniu valdymu. Papildomai turiu 1GB kortelę. Nuotraukos gražios. Ir net gi prie nuorodomis paremto meniu greitai prisitaikiau. Bet nebenoriu aš šito aparato. Man jis per gražus ir stilingas. Noriu vėl Sony Ericssono. Turbūt s500 arba w560. Nes LG nepritaikytas muzikai klausyt. Niekas manęs nesupras. Nes neištikimybė yra amoralu. Nes žmonės myli savo mobiliukus, nes jiems gaila skirtis, nes jie verkia kai reikia keisti… O aš noriu.
Jau visur, kur galėjau patalpinau skelbimus, kad parduodu arba keičiu. Tikiuosi greit nusikratysiu šio mobilaus „draugo“.