Naktimėjinėjimas. Spalvos

Kad vakar Salomėjai važiavo stogas, pastebėjo ir tie kam reikėjo, ir tie kam visai ne.
Nieko neprimušiau, nors prašėsi mažų mažiausiai keturi.
Nieko ir doro nenuveikiau.
Pasiblaškiau.
Paurzgiau.
O kai vakarykštė diena praėjo viskas baigėsi. Kaip pelenės istorijoje. Vidurnaktis.
Bet Salomėja vistiek negali nurimti. Keliasi iš lovos. Užsidega šviesas, atsitempia gabalą to ant ko pieš, akrilą, vandens. Alaus bokale:) (naktį nesugalvojau, kur geriau prisipilti) . Trečią valandą nakties užgimė augalas. Taip taip. Paveiksle vaizduojamas augalas. Apie jį net galėtų būti įrašas kategorijije “tai ko nėra”. Vidaus augalas. Taip pavadinčiau tą įrašą. Jei kam įdomu paveikslas nemažas. Apie 60 cm *85 cm. Todėl vietos augalui plėtotis buvo. Šiame meno šedevre trylika kartų užšifruostas skaičius trylika ir keturis kartus galima rasti užrašą “mėja”. Tiesa ieškoti jų nereikia. Tai ne galvosūkis. Nes kai kurie matosi, kai kurie paslėpti po sluoksniu dažų. Paveikslą noriu parodyti 4 žmonėms, todėl įdedu jo fotkę čia. Kokybė baisi, nes muilinė ir rytinis apšvietimas, ir neišsimiegojimas, ne mano jėgoms. Turim ką turim. Įsivaizduot padės. Čia dar galėčiau pridurti, kad tie kas mane pažįsta, žino, kad Salomėja piešia tik kraštutiniais vidinių dramų atvejais. Naktį dar nesu piešus, todėl man tai visai svarbu.

Eilinis laiškas

Labas,
Seniai nerašiau. Nepyk, tavo atsakymas badė akis. O ką aš galėjau parašyt? Labas, man viskas gerai? Ir pasitenkintum tuo? Patikėtum? Juk žmonėms niekada nebūna viskas gerai. Tai va, kai tik sulaukiau blogio, įvykių apie kuriuos galiu paburbėti, tai ir rašau tau laišką.
Pirmas paburbėjimas tai oras. Žinai, kad pas mus nuolat sninga? Na tai kas, pati sau sakau. Manęs neerzintų tas sniegas, jei būtų sau ant žemės ramiai. Tai, ne… Krenta. Šlapina plaukus, po to jie veliasi, o man ir nebereikia įrodinėt, kad aš ragana.
O. Apie raganas. Sakiau tau, kad mano mama būrėja? Ką buria, tas išsipildo. Cha. Visi netiki. Sėdi. Šaiposi. O po to… Jo majo… Viskas išsipildo. Velykų proga pasibūriau. Ir vėl, kažkur šalia manęs klastinga moteris, kurios reikia pasisaugot ir ne duok die neįsivelt į jokį ginčą, kur ji dalyvaus. Stebiu dabar akis išpūtus, laukiu ginčų nuo kurių bėgsiu. Bet viskas baigsis gerai.
Na, kad sudaužiau kompą, tai ištrimitavau visam pasauliui, jau po penkių minučių. Baigiu patikėt, kad išeis į gerą. Turėsiu ryt po ryt raudoną Dell. O būčiau save įtikinėjus, kad dar galiu pakentėt, kad gal vasarą… O gal bet jeigu tačiau… O čia brinkt, trinkt ir viskas išsisprendė.
Neįsivaizduoji kokia savikanka užsiėmėme pirmą Velykų dieną. Prie stalo, nuo ryto žiūrėjom visą TV3 šventinę programą (nes TV3 geriausiai telikas rodo). Be pertraukų. Tiesa, aš dar įsigudrinau Harį perskaityt. Nukniaukiau, kai brolis trumpam išėjo ir nebepaleidau pusdienį.
O penktadienį pas mus vakarėlis. Pažiūrėsime ar tik mūsų tamsusis kambarėlis guminis (kiek grūdi – tiek telpa), ar ir butas. Nes žmonių neprognozuojamas skaičius nusimato.
Žinai, vakar 23 val. sumaniau, kad noriu piešti. Šiek tiek pasilaužiusi, atsidariau dažus. Sakyčiau įtrečdalėjau eilinį raudonai žalią (o gal atvirkščiai) katinų paveikslą. Ateisi į svečius – pamatysi:).
Žiūrėk, kiek visko tau pripasakojau. Turbūt ir skaityt nusibodo. Ate.
S. Salomėja
P.S. Geriau toks, kuris gražus ir tai žino? Ar toks, kur gražus, bet durnas?

Eilinis laiškas

Labas,
Seniai nerašiau. Nepyk, tavo atsakymas badė akis. O ką aš galėjau parašyt? Labas, man viskas gerai? Ir pasitenkintum tuo? Patikėtum? Juk žmonėms niekada nebūna viskas gerai. Tai va, kai tik sulaukiau blogio, įvykių apie kuriuos galiu paburbėti, tai ir rašau tau laišką.
Pirmas paburbėjimas tai oras. Žinai, kad pas mus nuolat sninga? Na tai kas, pati sau sakau. Manęs neerzintų tas sniegas, jei būtų sau ant žemės ramiai. Tai, ne… Krenta. Šlapina plaukus, po to jie veliasi, o man ir nebereikia įrodinėt, kad aš ragana.
O. Apie raganas. Sakiau tau, kad mano mama būrėja? Ką buria, tas išsipildo. Cha. Visi netiki. Sėdi. Šaiposi. O po to… Jo majo… Viskas išsipildo. Velykų proga pasibūriau. Ir vėl, kažkur šalia manęs klastinga moteris, kurios reikia pasisaugot ir ne duok die neįsivelt į jokį ginčą, kur ji dalyvaus. Stebiu dabar akis išpūtus, laukiu ginčų nuo kurių bėgsiu. Bet viskas baigsis gerai.
Na, kad sudaužiau kompą, tai ištrimitavau visam pasauliui, jau po penkių minučių. Baigiu patikėt, kad išeis į gerą. Turėsiu ryt po ryt raudoną Dell. O būčiau save įtikinėjus, kad dar galiu pakentėt, kad gal vasarą… O gal bet jeigu tačiau… O čia brinkt, trinkt ir viskas išsisprendė.
Neįsivaizduoji kokia savikanka užsiėmėme pirmą Velykų dieną. Prie stalo, nuo ryto žiūrėjom visą TV3 šventinę programą (nes TV3 geriausiai telikas rodo). Be pertraukų. Tiesa, aš dar įsigudrinau Harį perskaityt. Nukniaukiau, kai brolis trumpam išėjo ir nebepaleidau pusdienį.
O penktadienį pas mus vakarėlis. Pažiūrėsime ar tik mūsų tamsusis kambarėlis guminis (kiek grūdi – tiek telpa), ar ir butas. Nes žmonių neprognozuojamas skaičius nusimato.
Žinai, vakar 23 val. sumaniau, kad noriu piešti. Šiek tiek pasilaužiusi, atsidariau dažus. Sakyčiau įtrečdalėjau eilinį raudonai žalią (o gal atvirkščiai) katinų paveikslą. Ateisi į svečius – pamatysi:).
Žiūrėk, kiek visko tau pripasakojau. Turbūt ir skaityt nusibodo. Ate.
S. Salomėja
P.S. Geriau toks, kuris gražus ir tai žino? Ar toks, kur gražus, bet durnas?

Antra nostalgijos ir tikrų laiškų dalis

Neseniai rodžiau, kokius pasisveikinimo užrašus savo laiškuose man piešdavo brangusis. Labai jais džiaugiuosi. Piešiau tokius ir pati. Jei atvirai, tai aš pradėjau tiesiog spalvingai sveikintis, o jis užsidegė. Tada aš vaikiškai bandžiau jam prilygti, kiek pakopijuoti. Tačiau, man neisekė, todėl nusprendžiau nebesistengti būt geresne ir terlinti savam stiliuje. Mano piešiniuose daug ryškių spalvų (kurių printeris nepagavo), širdelių, detalių ir meilės. Parodom Jums tuos, dėl kurių mažiausiai gėda:)
Šitas nežinau kodėl, bet šiandien man primena Dovilę iš Žalių Mansardų (gal dėl to kas yra po antro žodžio m raide):

Šitas realybėje ryškus, kaip sintetiniai saldainiai :

Čia pamenu kiek vargau kol nuspalvinau, nes kruoštumas man nebūdingas:

Šiame užraše pasitelkę fantaziją, taip pat įsivaizduokim rėkiančias spalvas:

Kaip gi be širdžių (man gi 17-18 metų buvo)?

Ir vėl pusė piešinio be spalvų – dėl printerio kaltės:

Žalią įsivaizduokim ryškią 🙂 :

Paterliojimas:

Iš meilės rankos drebėjo:

Medinis eksperimentas:

Saulytė:

O čia spalvos visai ne į temą tai dingo grožis:

Tai šiltų jausmų įkrova prieš šventes. Mylėkim, draugaukim ir tikėkim:). Amen.

Viena namuose aš veikiu ką noriu!

Jau 3 diena tingėjimo atostogų. Būtent tingėjimo, nes pasiėmiau jas be jokių planų ir tikslų. Norėjau pabūti laisva ir neveikti nieko, ko tingiu.
Ir kaip gi man sekasi. Iš tikro tai labai smagu. Aną dien pasimatavau vasarinius drabužius:) Laukiu
vasaros.
Dabar užsidėjau veido kaukę. Ir niekas nesišaipo. Tai padaryt galiu ir ne per atostogas, tačiau retai būnų
viena. Tai susilaukiu komentarų :).
Užvakar pašokau pagal jungle stilių.
Žiūrinėju senas nuotraukas. Ir padariau išvadą, kad pastaraisiais metais išgražėjau :P.
Prieš atostogas maniau, kad piešiu, bet tingiu. Visgi kažkada Viktoras ir Fogenous, pageidavo pamatyti tuos kelis mano paveikslus. Tai pageidavimą patenkinsiu:
Gėlės (didelis pirmas paveikslas. Maždaug A1 dydžio, tik platesnis ):

Katinas (dar trečdaliu didesnis už gėles. Ta juoda juosta ne piešinio dalis, ji tik atskiria dvi atskiras detales:) Tai yra paveikslas iš dviejų gabalų):

Drugeliai. Tai vienintelis paveikslas pieštas pagal užsakymą. Buvo nurodytos spalvos, todėl išsišoksta iš
raudonos – žalios konteksto. Ilgą laiką jo nemėgau. Bet dabar kai pamatau juoduose rėmuose kabantį. Na
gal ir nieko (irgi nemažesnis už A1):

Sūkurys. Kiek mažesnis patepliojimas:) :

Linksmasis katinas. Pailgas paveikslas. Kaba tas katinas pasuktas 45 laipsnių kampu ant sienos:)
O ką jei jam taip patinka:)

Už paveikslų kokybę nepykit. Nei aš dailininkė nei fotografė. Dabar vienas dar su 4 katėm pradėtas, tik
nusuktas, kad neerzintų.
Einu arbatos:)